Padėjo pabėgti į Švediją

Paviluosto miestelyje gyvena tik apie tūkstantis žmonių, bet tai yra įdomi daugeliu prasmių vietovė.

Čia yra kraštotyros muziejus, kuriame dalis ekspozicijos skirta 1944–1945 m. menančiai miške šalia šio miestelio nušautų septynių lietuvių istorijai. Informacija apie tai pateikiama ir lietuvių kalba.

Tai buvo laikas, kai Kurše Vermachtas buvo sukoncentravęs milžinišką kariauną, kuri nepasidavė iki pat Vokietijos kapituliacijos.

5-ajam lietuvių policijos batalionui skirta saugoti pajūrį, stebėti, kad prie jo nepriartėtų joks laivas ir niekas neišplauktų. Kaip ir Klaipėdą, šią teritoriją Raudonoji armija buvo apsupusi.

Sovietų kariauna jau artėjo, o atsikandę sovietų valdžios ir baimindamiesi represijų latvių inteligentai, valdininkai ir net aukšto rango kariškiai ieškojo būdų pasprukti. Bene vienintelis būdas buvo išplaukti į Gotlando salą.

Tokia pavojinga kelionė laiveliais bei motorinėmis valtimis trukdavo nuo 12 iki 14 valandų. Pavojingiausia tokio pabėgimo dalis buvo ne rudenį bei žiemą audringa Baltija, o pasienį saugojusių Vermachto karių apsauga.

Vis tik keliems tūkstančiams latvių pavyko rasti landą per šią užtvarą. Kai kuriems pasprukti leido dalį pajūrio saugoję lietuviai.

Bėgliai buvo ne vietos gyventojai, o žmonės iš Rygos ir atokesnių Latvijos vietovių. Jie apsistodavo pas Paviluosto gyventojus ir, apdovanoję lietuvius keliais buteliais degtinės ar bryzu lašinių, būdavo tyčia nepastebėti, kai lipdavo į laivelį.

Nuoroda: kaip pasiekti miške palaidotų septynių lietuvių kapą, nurodo kelio ženklas. / A. Lūse nuotr.

Pabėgo 150 gyventojų

1945 m. sausio 10 d. 5-ojo Lietuvos policijos bataliono 1-osios kuopos kariai buvo nuginkluoti ir apsupti vokiečių karinės policijos dalinių.

Po kelių savaičių tardymo Paviluosto pradinės mokyklos patalpose įvyko Vermachto karo lauko teismo posėdis.

Kaltinamojoje išvadoje buvo teigiama, kad nuo 1944-ųjų rugsėjo 21-osios iki lapkričio 29 d. iš Švedijos tris kartus buvo atplaukęs nežinomo dydžio ir paskirties laivas, išvežęs apie 150 vietinių gyventojų.

Paaiškėjo, kad lietuvių pagalba latviams pabėgant į Švediją Vermachto karininkams tapo žinoma, kai prasitarė vienas įkaušęs lietuvis. Iš kaimo kilęs ir anksčiau kariuomenėje netarnavęs vaikinas neformalioje aplinkoje pasigyrė, kad jiems pasienyje tarnauti visai gerai, mat turi į valias ir alkoholio, ir maisto, kurio gauna iš bėgančių latvių.

Septyni 5-ojo lietuvių policijos bataliono sargybiniai prisipažino leidę civiliams latviams pabėgti į Švediją.

Kaltinti dar septyni lietuviai, bet jie kaltės kategoriškai nepripažino.

Karo lauko teismas kaltę pripažinusiuosius nuteisė myriop sušaudant, o neprisipažinusieji buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklą.

Gedėjo savo mylimojo

Paviluoste gimusi ir iki šiol gyvenanti šio miestelio kraštotyros muziejaus vadovė Irina Kurčanova pasakojo, kad sovietmečiu, kai dar buvo maža, vaikštinėdama miške matydavo vienišą kapą.

„Buvo akivaizdu, kad jis yra prižiūrimas, bet mums, vaikams, nelabai rūpėjo. Nelabai kas ir pasakojo. Tik nepriklausomybės pradžioje tapo žinoma, kad dvi seserys Marta ir Cecilija Liepinės prižiūrėjo šį kapą. Kažkuri jų mylėjo vieną lietuvių, kuris vėliau buvo nušautas. Seserys iki savo amžiaus galo prižiūrėjo bendrą septynių vyrų kapą. Abi seserys niekada neištekėjo. Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai jau aktyviai veikė Tautos Frontas, kapas buvo pažymėtas dideliu mediniu kryžiumi. Tada ši istorija tapo plačiau žinoma. Po seserų Liepinių mirties nuo 2000-ųjų pradžios mūsų muziejaus darbuotojai ėmėsi prižiūrėti šį kapą. Su vietos mokyklos mokiniais įkasėme stulpelius, vedančius prie šio kapo, o ir nuo kelio bei pajūryje matomos nuorodos. Mat lietuviai dažnai atvažiuoja ir lanko šią vietą. Mes nusprendėme, kad šiems žmonėms turime parodyti pagarbą. Man baisiausia, kad nuteistus lietuvius buvo priversti šaudyti jų draugai lietuviai“, – pasakojo muziejaus vadovė.

Randa žvakių ir puokščių

I. Kurčanova dar nedirbo muziejuje, kai bene 1992 m. pavyko sužinoti penkių žuvusiųjų pavardes, dvi tada dar buvo nežinomos.

Pasak muziejininkės, kažkas iš lietuvių atvežė juodo akmens plokštę.

Užrašas ant jos skelbia: „Čia palaidoti 1944 m. vokiečių sušaudyti už pagalbą latvių bėgliams į Švediją 5-ojo lietuvių policijos bataliono kariai: viršila Vaclovas Macijauskas, grandinis J. Sendrius, eiliniai J. Bašinskas, Vl. Salickas, Krasauskas, Kortušas, Jovaiša. Liūdi V. Macijausko artimieji.“

Tik nepriklausomybės pradžioje tapo žinoma, kad dvi seserys Marta ir Cecilija Liepinės prižiūrėjo šį kapą.

Paviluosto muziejininkai kiekvieną pavasarį pakviečia į talką vietos mokyklos mokinius ir drauge tvarko kapą ir jo aplinką. O 2017 m. talkos metu taką prie šio kapo jie pažymėjo ryškiai nudažytais stulpeliais.

„Kai ten lankomės, randame paliktų atminimo ženklų: katalikišką kryželį, žvakių, puokščių. Mūsų moterys grybaudamos taip pat nuneša gėlių. Vyresni Paviluosto žmonės gerai žino šią istoriją, jauniems mes apie tai pasakojame, – kalbėjo I. Kurčanova. – Kažkada iš Švedijos buvo atvykusios dvi moterys, jos ėjo prie šio kapo, padėjo gėlių. Kiek žinau, jos buvo latvės, bet kilusios ne iš Paviluosto, galima tik spėti, kad jos susijusios su šia istorija. Bene 2005 m. pas mus vyko renginys, kurio metu buvo užsiminta, kad reikėtų pastatyti normalų paminklą.“

Pastangos: talkos metu mokiniai taką link lietuvių kapo pažymėjo ryškiai nudažytais kuolais. / I. Kurčanovos nuotr.

Sužinojo brolio likimą

2012 m. iš Šiaulių į šį Latvijos pajūrio miestelį atvažiavo Vilius Salickas, čia palaidoto Vlado Salicko brolis.

Pasirodo, šeima ilgą laiką buvo įsitikinusi, kad Vladas karo pabaigoje sėkmingai pasitraukė į Švediją. Mat būtent tokį planą 5-ojo lietuvių policijos bataliono sargybiniai ir turėjo, bet nespėjo jo įgyvendinti.

Vlado Salicko vaikai ieškojo savo tėčio per tarptautines organizacijas, bet atsako nesulaukė. Tik po daugelio metų šeimai akis atvėrė kažkoks jaunas kaunietis, radęs patikimų duomenų apie tragišką giminaičio ir jo bendražygių likimą.

Viliaus Salicko dukra Vitalija prisiminė, kad būtent tas vaikinas, kurio pavardės nepamena, pasakojo, kad tada dar buvo gyvas lietuvis, kuris dalyvavo tautiečių egzekucijoje. Jis siūlė suteikti jo kontaktus, bet velionio brolis nenorėjo bendrauti su šiuo žmogumi.

Apie tarnybą Vermachte ir Paviluoste įvykusią jo draugų tragediją atsiminimus yra parašęs šio lietuvių bataliono narys Jonas Laucė knygoje „Negandų metai“.

Patikėjo atšilimu

Perskaitęs Aleksandro Solženycino apysaką „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, J. Laucė patikėjo, kad chruščiovinis atšilimas atėjo ilgam, ir 1971 m. rankraštį nunešė „Vagos“ leidyklos redaktoriui.

Bet kūrinys pasiekė ne spaustuvę, o sovietinį saugumą, tad autorius 1971-ųjų vasarą buvo suimtas ir įkalintas už antisovietinę propagandą.

Tik nepriklausomybės pradžioje ši knyga buvo išleista. Dabar ją būtų sunku įsigyti, nebent pavyktų rasti žmogų, kuris laiko ją kaip savo bibliotekos dalį.

J. Laucė savo kūrinyje liudijo stebėjęs karo lauko teismo posėdį ir matęs nuteistųjų egzekuciją 1945 m. sausio 21 d. Jis teigė, kad vedamas iš teismo salės grandinis Sendrius, kilęs iš Kretingos apskrities, Užluobės kaimo, prašė parašyti laišką jo motinai.

Šis jaunas vyras tardamas paskutinįjį žodį žemaičiuodamas sakęs: „Mes nekalti. Mes leidome išvykti į užsienį ne priešams, o saviems žmonėms, bėgantiems nuo bolševikų, todėl teismas turėtų į tai atsižvelgti ir mūsų taip griežtai nebausti.“

„Aš visai nenorėjau į kariuomenę, bet pavasarį mane suėmė turguje ir išvežė, – užsikirsdamas ėmė vokiškai aiškinti eilinis Vaidutis“, – rašoma knygoje.

Septyni lietuviai buvo sušaudyti netoli miestelio esančiame Žalkalnio miške.

Paminėjimas: Latvijai atgavus nepriklausomybę, Paviluosto žmonės prisiminė ir garsiai paminėjo žuvusių lietuvių istoriją. / Paviluosto kraštotyros muziejaus nuotr.

Šaudyti liepė savus

„Tuoj už miesto visas batalionas pastebėjo iš abiejų kelio pusių ant kalvų išstatytus kulkosvaidžius ir prie jų prigludusius kulkosvaidininkus, o ant vienos žiojėjo lauko patrankėlės vamzdžio kiaurymė“, – rašoma J. Laucės knygoje.

Stebėti egzekucijos buvo atvarytas visas lietuvių batalionas, jo kariai išrikiuoti už maždaug 30 metrų nuo iškastos duobės, 18 karių buvo atrinkti vykdyti bausmę, jie stojo arčiau.

Tuo metu vokiečiai kulkosvaidininkai persikėlė arčiau egzekucijos vietos ir ant artimiausių kalvų pastatė tris kulkosvaidžius, kad galėtų tramdyti lietuvius, jei jie pasipriešintų įsakymui šaudyti savus.

J. Laucė rašė, kad pagal Vokietijos karinius nuostatus nubausti kariai buvo pririšti virvėmis prie į žemę įkaltų kuolų, jiems buvo užrištos akys, o bataliono gydytojas kiekvienam jų prie krūtinės prisegė balto popieriaus apskritimus, kad budeliai galėtų į juos taikytis. Kiekvienai iš trijų sušaudyti pasmerktų aukų buvo paskirta po šešis šaulius.

Paviluosto istorikas Arnoldas Reimanis savo rankraštyje „Atminties fragmentai“ rašė, kad po įsakymo šauti paskirti vykdyti nuosprendį lietuviai du kartus nepakėlė šautuvų ir tik trečią kartą, kai buvo pagrasinta susidorojimu, jie iššovė.

Po egzekucijos vokiečių leitenantas perskaitė vokiečių pakrančių apsaugos vado pulkininko Kohlio įsakymą lietuviams, susirinkusiems rikiuotėje, kuriame buvo teigiama, kad „batalionas privalo nuplauti savo gėdą krauju kovoje už „Naująją Europą“ ir kad jis bus išformuotas kaip atskiras dalinys ir padalytas tarp 256-ojo ir 13-ojo Lietuvos policijos batalionų.