Jūros lobių beieškant

Miškas – po vandeniu

Prieš daugiau nei du dešimtmečius Klaipėdos universiteto archeologai povandenininkai, pirmąkart su švedais jų moksliniu laivu išplaukę į Baltiją, netoli Juodkrantės iš jūros dugno, maždaug 30 metrų gylio, iškėlė pušies kelmą su šaknimis.

„Iš pradžių manėme, kad tai galbūt nuskendusio laivo kontūras, nes už to kelmo buvo užkliuvęs ir nutrūkęs tralo trosas. Todėl pradžioje ir susidarė toks įspūdis. Be abejonės, tas kelmas ne iš kranto buvo atplukdytas, netoliese tų kelmų buvo ir daugiau. Greta aptikome ir durpių klodą. Akivaizdu, kad tai buvo senojo jūros kranto reliktai“, – pasakojo mokslininkas.

Ši versija galutinai patvirtinta, kai buvo fiksuotas kelmo amžius ir nustatyta, kad jam 7,5 tūkst. metų.

Pasak V. Žulkaus, paskui jau specialiai buvo ieškoma vadinamųjų povandeninių miškų ir jų atrasta net šešiose vietose.

Išsamiausiai tyrinėta vieta ir daugiausiai medžių jūros dugne surasta ties Juodkrante, 7–9 km nuo kranto.

Jų amžius siekia nuo 10,5 tūkst. iki 6–7 tūkst. metų.

V. Žulkaus teigimu, ledynas iš dabartinės Lietuvos teritorijos atsitraukė prieš maždaug 13 tūkst. metų.

„Po to, kai atsitraukė ledynas, Baltijos jūra buvo gėlavandenė, tirpstant ledynams, ten daug vandens pritekėjo iš upių. Vandens lygis buvo labai aukštas, paskui maždaug prieš 12 tūkst. metų vanduo prasiveržė ties Švedija į vandenyną, kurio vandens lygis buvo žymiai mažesnis, ir taip Baltijos jūra labai greitai nuslūgo. Kol kas nerandu nei mūsų geologų, nei lenkų, nei švedų tikslesnių duomenų, kiek tas vandens lygis galėjo nukristi, bet akivaizdu, kad galėjo nuslūgti ne mažiau nei 50 metrų, lyginant su dabartiniu vandens lygiu“, – kalbėjo archeologas.

Pasak V. Žulkaus, krantas ties Klaipėdos–Palangos ruožu buvo pasislinkęs į vakarus, į jūros pusę, apie 50 km nuo dabartinių krantų, ties Šventąja ir Juodkrante – apie 15 km.

„Kitaip tariant, mūsų pajūrio pakrantė buvo žymiai platesnė. Ten augo ir tie medžiai, kurių kelmus dabar randame jūros dugne, formavosi durpynai. Paskui tą sąsiaurį, buvusį ties Švedija, ledai užkimšo, ir jūros vanduo vėl pradėjo kilti. Maždaug prieš 9,8 tūkst. metų jis pakilo, bet dabartinio lygio nepasiekė. Tą mums rodo ir mūsų radiniai – kelmai jūros dugne, kurių amžius buvo 11,5 tūkst. metų“, – pasakojo archeologas.

Tyrimas pateikė siurprizą

Paskui vandens lygis vėl nukrito, jau atsivėrus Danijos sąsiauriui, krantai vėl atsitraukė, ir tyrinėtojai jūros dugne aptiko priešistoriniais laikais augusių medžių liekanas.

„Tie kelmai, kuriuos aptikome jūroje, buvo išvirtę miško medžiai ir likę tik kelmai. Jokių žmogaus rankų pėdsakų tame povandeniniame miške neradome – kirtimų ar kažko panašaus. Ieškojome, bet kol kas jų aptikti nepavyko. Kalbant apie laikotarpį prieš 8 tūkst. metų, mūsų pajūris buvo labai retai gyvenamas, tad to meto žmonių pėdsakų suradimas būtų laimingas atsitiktinumas, nors ieškoti reikia, naudojant modernius tyrimo metodus, chemines analizes. Tikiu, kad ateityje, kurie dirbs po mūsų, aptiks tuos pėdsakus“, – vylėsi V. Žulkus.

Mokslininkai iš Vytauto Didžiojo universiteto – akademikas Darius Danusevičius ir daktarė Jūratė Buchovska – atliko V. Žulkaus ir jo kolegų jūros dugne rastų pušų DNR tyrimus ir nustatė, kad jos yra kilusios iš Viduržemio jūros ir Juodosios jūros regiono.

„Tai, ką jie išsiaiškino, buvo tikrai didelis siurprizas. Jie ištyrė mūsų reliktinių iš jūros dugno pušų DNR ir rado šimtaprocentinį DNR sutapimą su tomis pušimis, kurios dabar auga Punios šile. Tuos tyrimus jie palygino su medžiais, augančiais kitose Europos vietose, ir nustatė, kad seniausios mūsų rastos pušies, jei taip galima teigti, sėkla į mūsų teritoriją buvo atnešta paukščių ar žvėrių prieš maždaug 11 tūkst. metų iš regiono tarp Viduržemio jūros ir Juodosios jūros. Tai fantastiškai didelis atstumas“, – akcentavo V. Žulkus, pridūręs, jog vėlesnės rastosios pušies kilmė – pietinė Ukrainos teritorija.

Pasak mokslininko, dabartinei Lietuvos pajūrio vietovei apaugus miškais, čia pamažu apsigyveno žmonės. Galimas dalykas, kad jų migracija vyko ir iš tų vietų, iš kur čia atkeliavo ir po vandeniu rastoji pušis, tačiau tam įrodyti reikalingi papildomi tyrimai.

„Čia dar yra daug mįslių ir daug klaustukų, bet tai yra naujas žodis moksle, kurį mums padiktavo būtent tų reliktinių medžių liekanų, rastų po vandeniu, tyrimai. Juos randame nuo 15 iki 32 metrų gylyje jūros dugne“, – pabrėžė V. Žulkus.

Požiūris: mokslininko V. Žulkaus teigimu, nuskendusių laivų į krantą iškelti nėra prasmės dėl daugelio priežasčių. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

112 nuskendusių laivų

Archeologas teritorinėje Lietuvos jūroje tyrinėjo ne tik medžius iš dugno, bet ir nuskendusius laivus.

„Lietuva turi tik 1,5 proc. visos Baltijos jūros vandenų. Tai yra labai mažai, ir mes turime informaciją apie 112 toje akvatorijoje nuskendusių laivų. Tarp jų yra visokių. Seniausiųjų liekanos datuojamos XVII a. Iki šiol neradome vikingų laivų liekanų, dėl ko apgailestauju, nors jų turi būti, nes X–XII a. kuršių kultūra tikrai buvo veikiama vikingų, yra ir rašytiniuose šaltiniuose daug užsiminta apie švedų ir danų plaukiojimus į mūsų pakrantes“, – kalbėjo archeologas.

V. Žulkaus teigimu, negalėjo vikingų laivai neskęsti ties rytiniu Baltijos krantu.

Esą vėlesnių laikų – XVI–XIX a. – rašytiniai šaltiniai pateikė šiurpinančių skaičių, tai yra kai kone vienu metu kelios dešimtys laivų, užkluptų netikėto štormo, buvo sudaužyti, išmesti į krantą arba nuskendo.

„Mūsų priekrantė labai keičiasi, priklausomai nuo atnešamo smėlio, nuo audrų. Tų senųjų laivų liekanos, kurias mes žinome ir stebime, yra nuplaunamos arba vėl užnešamos dugno smėliu. Todėl turėtų būti ir tų seniausių laivų, tik kol kas mes jų neradome. O šiaip mūsų teritoriniuose vandenyse ir gretutinėje zonoje nuskendusių laivų yra gana daug ir jie yra įvairūs“, – teigė V. Žulkus.

Mokslininkui pavyko atskleisti ir kai kurių laivų istorijas.

„Kaip tik dabar tuo ir užsiiminėju. Renku tą medžiagą, sisteminu. Kitų metų pavasarį tikiuosi parengti knygą, kuri vadinsis „Lietuvos jūrinis povandeninis paveldas“. Į ją sudėsiu visą žinomą informaciją, kurią patys esame nustatę nardydami arba surinko mūsų kolegos narai iš įvairių kitų nardymo klubų ir iš institucijų, kurios užsiiminėja povandeniniais tyrimais. Tai nebus baigtinis darbas. Narams ir mokslininkams, kurie tyrinės jūros dugną ir užlietus landšaftus bei nuskendusius laivus, tai bus pagrindas, nuo kurio bus galima atsispirti“, – dėstė V. Žulkus.

Gelmėse – ir bombonešis

Mokslininko pasiteiravus, kurie iš tų 112-os nuskendusių laivų yra patys įdomiausi ar vertingiausi savo istorija, V. Žulkus atsakė: „Tas, kuris dar nerastas.“

„Sunku ką nors išskirti. Kalbant apie pačius seniausius laivus, mums įdomesni ir vertingesni tie, kurie yra geriausiai išlikę. Netoli Palangos yra vienas XIX a. pabaigoje nuskendęs laivas. Jis gabeno geležinkelio bėgių krovinį, kuris buvo tyrinėtas, buvo išmatuotas. Kalbant apie įspūdingiausią nuskendusį laivą, tai, ko gero, yra Pirmojo pasaulinio karo metu, 1914-aisiais, nuo Klaipėdos į pietus žuvęs vokiečių kreiseris „Friedrich Karl“, nugrimzdęs didesniuose gyliuose“, – pasakojo archeologas.

Laivas yra paniręs į maždaug 80 metrų gylį. Klaipėdos universiteto archeologai povandenininkai ten pasinėrę nebuvo, jie taip giliai nenardo.

„Vokiečių narai, su kuriais bendradarbiaujame, ten buvo panirę kelis kartus ir kreiserį nufilmavo. Tai yra didelis laivas, išskirtinis, turintis savo istoriją. Jis yra svarbus ne tik mums, bet ir vokiečiams. Yra nuskendusių ir keletas jau Antrojo pasaulinio karo laikų povandeninių laivų – ir vokiečių, ir sovietų. Tokie objektai labiausiai traukia nardytojus. Lietuvos teritorinėje jūroje yra ir nuskendusių lėktuvų, vienas galbūt yra amerikiečių bombonešis į pietvakarius nuo Klaipėdos, kitas lėktuvas yra nuskendęs ties Palanga“, – kalbėjo V. Žulkus.

Nuskendusių lėktuvų turėtų būti labai daug, bet, pasak archeologo, mokslininkai jų specialiai neieško.

„Atskirus jūros plotus sonaru žvalgome, tikriname viską, už ko „užkliūvame“, bet kol kas lėktuvų daug neradome. O priežastis, manyčiau, yra nuolat besikeičiantis jūros dugnas“, – teigė V. Žulkus.

Tai tikrai nebuvo tos brangenybės, kokių galbūt kai kas tikisi rasti jūros dugne.

Apie „Prezidentą Smetoną“

Vienintelis tarpukario Lietuvos karo laivas „Prezidentas Smetona“ nuskendo ne Lietuvos teritorinėje jūroje, jis stūkso netoli Estijos krantų.

„Laivas „Prezidentas Smetona“ guli giliai, jis išlikęs puikiai. Jį atrado estų tyrinėtojai, bet buvo abejonių, ar tai yra būtent tas laivas. Mūsų ekspedicija 2017 m. kartu su Lietuvos karinėmis jūrų pajėgomis (KJP) su jų turimomis technologijomis patvirtino, kad tai yra tikrai „Prezidentas Smetona“. Ir po to, 2018 m. estai įtraukė jį į Estijos povandeninio kultūros paveldo saugomų objektų sąrašą, nes iki tol buvo abejonių, ar čia tas laivas“, – patikslino V. Žulkus.

Prie laivo „Prezidentas Smetona“, pasak tyrinėtojo, buvo panirę vokiečių narai, vadovaujami Sabinės Kerkau, su jais lietuviai archeologai povandenininkai bendradarbiauja.

Filmuota medžiaga vokiečių nardytojai pasidalijo su lietuviais mokslininkais.

„Laivas guli dugne kiek pasviręs, jis nėra perlūžęs. Lietuvai tai labai svarbus laivas, nes tai buvo pirmasis mūsų šalies karo laivas. 2027 m. sukaks 100 metų, kai jame buvo iškelta Lietuvos vėliava. Ar jį reikėtų iškelti? Dabar yra tokios technologijos, kad iškelti iš jūros dugno galima viską, bet ar tą reikia daryti? Ir svarbiausias klausimas, o kas toliau?“ – kalbėjo archeologas povandenininkas.

Metalinių laivų po vandeniu yra ir toli pavyzdžių ieškoti nereikia.

Netoli Klaipėdos yra nuskendęs karo laivas „Fusilier“, prie kurio mėgsta nardyti narai. Šis laivas akivaizdžiai yra.

„Jei „Prezidentą Smetoną“ iškeltume į krantą ir nieko nedarytume, jis labai greitai subyrėtų, mes jo greitai netektume. Jam būtų reikalingas sudėtingas konservavimas. Tam reikėtų statyti specialų angarą, naudoti specialias medžiagas ir konservuoti, ko gero, ne vienerius, o keliolika metų, kol būtų galima jį eksponuoti. Bet tas pavojus suirti yra visada. Mano supratimu, nereikia skubėti kelti nei laivų metaliniais korpusais, nei mediniais. Tai pirmiausia susiję su jų išsaugojimu“, – tvirtino V. Žulkus.

Mokslininko teigimu, galbūt vertėtų sukaupti daugiau vaizdo medžiagos, atlikti fotofiksaciją ir paskui atkurti 3D modelius, ką jau yra padarę vokiečiai, tai būtų ir įdomu, ir informatyvu.

Aukso krovinio nebuvo?

Mokslininkas neslepia, kad po vandeniu susiduriama ir su juodąja archeologija.

Kultūros paveldo departamentas kai kuriuos archeologų rastus radinius yra įtraukęs į saugomų objektų sąrašus, informacija yra pateikta ir uosto administracijai, ir KJP, ir Pasienio tarnybai.

Tad norint nardyti vietoje, kur yra nuskendęs toks saugomas laivas, reikia gauti specialius leidimus ir po to pateikti ataskaitas.

„Kai nardoma be tokių leidimų, tai iš esmės ir yra juodoji archeologija. Yra buvę konfliktų, kai lietuvių nardytojams ir jų kolegoms iš Latvijos nebuvo leista nardyti prie tų objektų, kurie yra saugomi. Nemanau, kad reikia uždrausti nardyti visur. Galbūt prie saugomų objektų nardymą reikėtų kontroliuoti ir galbūt riboti, visi kiti objektai narams yra prieinami laisvai“, – teigė V. Žulkus.

Mokslininko teigimu, vargiai Baltijos jūroje galime tikėtis rasti kažkokių didelių nuskendusių lobių, aukso ir kitų vertybių, skirtingai nei Atlanto vandenyno baseino jūrose.

„Nemanau, kad pas mus tokių lobių turėtų būti. Tai, ką mes randame, ką tikimės rasti ir ką archeologai vadina lobiais, neretai visai nėra įdomu eiliniam nardytojui, kuris irgi kažko ieško po vandeniu. Nemanau, kad kada rasime auksu pakrautą nuskendusį laivą. Tų laivų iš Klaipėdos tuo metu išplaukdavo labai daug, bet jie buvo krauti mediena, atplaukdavo čia su balastu, kai ką retkarčiais atgabendavo, bet tai tikrai nebuvo tos brangenybės, kokių galbūt kai kas tikisi rasti jūros dugne“, – reziumavo V. Žulkus.