Dviejų vyrų šeima: santuoka yra įsipareigojimas mylimam žmogui

Rado, ko ieškojo

Tai, kad Lietuvos valstybė nepripažįsta tos pačios lyties žmonių santuokų, porą stato į keblią padėtį ir verčia jaustis nesaugiai – atsitikus nelaimei, tik nuo kitų žmonių geranoriškumo priklausytų, ar jiems būtų leista vienam kitu pasirūpinti.

Martynas ir Marius gyvena įprastą šeimos gyvenimą: kartu tvarko buitį, planuoja pirkinius ir keliones, organizuoja laisvalaikio pramogas, lanko artimuosius, prieš šventes perka dovanas. Jie vienas kitam užpliko rytinę kavą ir pagamina vakarienę, jei kuris ilgiau užtrunka darbe.

„Mūsų buitis niekuo nesiskiria nuo bet kurios kitos šeimos – rūpinamės vienas kitu ir savo augintiniais“, – teigia Martynas. Pernai jam dirbant Europos Parlamento nario padėjėju, atsirado galimybė užsienyje sudaryti santuoką su savo mylimuoju. Ypatingos iškilmės įvyko gražiausioje Belgijos sostinės vietoje – centrinėje Grand Place aikštėje esančioje Briuselio rotušėje. Vyrai prisimena, kaip einant gatve juos sveikino praeiviai, žmonės šypsojosi, siuntė gražiausius linkėjimus.

„Netiesa, kad santuoka nieko nekeičia. Keičia ir labai daug. Kai daug metų esi kartu, santuoka atnaujina jausmus, iš naujo įsimyli artimą žmogų, kuri su juo naujus planus. Net pats pasiruošimas santuokai yra ypatingas, skatina skirti daugiau dėmesio mylimajam, su kuriuo kartu eini per gyvenimą. Mums tai buvo didžiulė šventė. Manome, kad visos poros, nesvarbu, kokios orientacijos jos yra, išgyvenusios santuokos ceremoniją, jautė tokį patį, kaip ir mes, emocijų pliūpsnį ir pakylėjimą“, – neslepia M. Norbutas.

Marius tikina, kad svarbu ne tik jausmai. Jam tai yra įsipareigojimas mylimam žmogui. Nors gyvenimas liko toks pats, bet kartu jis ir šiek tiek kitoks. „Tai labai geras jausmas. Net pasakydamas kitiems, kad esu susituokęs, jaučiu pasitenkinimą, nes džiaugiuosi radęs, ko ieškojau“, – tikina Marius.

Pasak M. Šamatulskio, santykių įteisinimas suteikia saugumo, dar didesnio pasitikėjimo ir supratimo, kad išsipildė tai, ko norėjai, – rasti sau artimą žmogų. „Daugeliui žmonių tai taip ir nepavyksta. Labai džiaugiuosi, kad mums taip pasisekė“, – neslepia Marius.

Jis mano, kad LGBTQ+ šeimų nereikėtų laikyti netradicinėmis, nes šeimos samprata nuolatos keitėsi. Prieškario Lietuvoje šeima buvo suvokiama ne tik kaip vyras, moteris ir vaikai. Neatsiejama šeimų dalis buvo seneliai, proseneliai, broliai ir seserys, nes visi gyveno kartu. Dabartinė šeimos samprata buvo sukurta okupantų, stengiantis išardyti šeimas ir priversti kuo daugiau žmonių dirbti darbus, reikalingus režimui išlaikyti. Apie tai yra nemažai mokslinių studijų.

Netiesa, kad santuoka nieko nekeičia. Keičia ir labai daug. Santuoka atnaujina jausmus, iš naujo įsimyli artimą žmogų, kuri su juo naujus planus.

Mūsų laikais santuoka suteikia saugumą. Kai nėra šeimą siejančio teisinio pagrindo, kiti žmonės sprendžia, ar leisti porai rūpintis vienas kitu. „Aš tikrai žinau, kad homoseksualios šeimos, atsidūrusios kritinėse situacijose, negali gauti informacijos, pavyzdžiui, apie mylimo žmogaus sveikatos būklę, tada tik nuo ligoninėje dirbančių žmonių geranoriškumo priklauso, ar galėsi juo pasirūpinti. Heteroseksualioms poroms paprastai didelių problemų nekyla, o homoseksualai neretai sulaukia priešiškumo“, – iš patirties žino M. Norbutas.

Įteisino, bet neregistruoja

Lietuvoje daugybė homoseksualių porų laukia galimybės įteisinti santykius, tačiau šalies teismai lygių galimybių jiems neužtikrina. Nors šių metų rugpjūčio 8 d. teismas pripažino, kad tos pačios lyties (minėtu atveju – moterų) pora sudaro šeimos santykius, ir įpareigojo Lietuvos valstybę šiuos santykius įregistruoti valstybės registruose, niekas iš esmės nepasikeitė.

M. Norbutas įsitikinęs, kad nors Europos Žmogaus Teisių Teismas, į kurį ir jis yra kreipęsis, išjudino Lietuvoje ledus, tačiau dėl tikro lygiateisiškumo, kai visi žmonės galės tuoktis civilinės metrikacijos skyriuje su kuo nori, dar teks pakovoti.

„Konstitucinis teismas nusprendė, kad partnerystė Lietuvoje sudaroma tik teismo keliu. Jau vien tai yra akivaizdi žmonių diskriminacija. Nusprendusi susituokti, pora pasirenka jai svarbią datą, žino, kada Civilinės metrikacijos skyriuje vyks ceremonija, jai ruošiasi, kviečia į šventę svečius. Norintys registruoti partnerystę yra priklausomi nuo teismo: niekas negali žinoti, kada bus paskirtas teismo posėdis ir kokį sprendimą jis priims. Be to, teismo sprendimas nėra tas pats, kas santuoka, – tai tik leidimas įregistruoti santykius. Partnerystė tokioms poroms kaip mes nieko neduoda, nes tokiu atveju suteikiamos ribotos teisės. Partneriai, net jei jie yra skirtingų lyčių, negali turėti bendrų vaikų. Nesvarbu, kad yra tėvas ir mama, – sudarę partnerystės sutartį, jie negali įsivaikinti vienas kito vaikų“, – paaiškina M. Norbutas.

Tačiau net ir teismui priėmus sprendimą įregistruoti partnerystę, porų teisinė padėtis bent jau kol kas nepasikeičia.

„Lietuvoje nėra registro, kuriame valstybės institucijos galėtų įregistruoti partnerystę, todėl realiai nėra nė vienos partnerystę įregistravusios poros. Teisingumo ministerija teisinasi, kad toks registras galėtų būti sukurtas per metus“, – tačiau, pasak M. Norbuto, žinant dabartines valdančiųjų nuostatas, akivaizdu, kad šią Seimo kadenciją skubama nebus.

Nuo 2023 m. kovoję teismuose dėl galimybės įregistruoti Lietuvoje santuoką, praėję visas teismų instancijas ir net kreipęsi su ieškiniu į Strasbūrą, dabar Martynas su Mariumi ir vėl mina teismų slenksčius. Nors jie Belgijoje susituokė, Lietuvoje santuoka negalioja. Martynas juokauja, kad jei norėtų, galėtų vesti kurią nors moterį ir tai būtų teisėtas juridinis aktas.

Vyrai pateikė prašymą teismui pripažinti jų santuoką ir įpareigoti Lietuvos valstybės institucijas ją įregistruoti.

Man svarbus ir pats statusas – sutuoktinio. Šis žodis pasako viską, nebereikia nieko kitiems aiškinti. Visi viską gali suprasti iš vieno žodžio. Pasakei – ir viskas.

Tiek ankstesni teismai dėl santuokos įregistravimo, tiek dabartinis dėl jos pripažinimo smarkiai vargina porą ir emociškai, ir finansiškai. Laimė, 2023 m. prasidėjusią teisinę kovą savo lėšomis rėmė žmonės, norintys mūsų valstybėje tapti lygiateisiais piliečiais. Jei būtų priimtas sprendimas pripažinti Belgijoje sudarytą Martyno ir Mariaus santuoką, tai taptų teisiniu precedentu, leidžiančiu daugeliui kartu gyvenančių homoseksualių porų įteisinti savo santykius.

Nebėra baubas

Iš 27 ES valstybių net 24 pripažįsta vienos lyties šeimas, šešiolikoje valstybių jau yra įteisintos vienos lyties santuokos. Lietuva patenka tarp trijų ES valstybių, kuriose ši tema vis dar tabu. Kol visuomenė nusistačiusi neigiamai, Lietuvos politikai bijo apie tai kalbėti ir neieško sprendimų.

Marius sako, kad visuomenės požiūris į tos pačios lyties atstovų šeimas joms kelia daug problemų. Vienas kitą mylintys žmonės visą laiką turi save kontroliuoti, nes net ir Vilniuje, kuris, kaip jie pastebi, yra smarkiai išlaisvėjęs, ne viena homoseksuali pora buvo užpulta ar sulaukė grasinimų ir pašaipų vien dėl to, kad eidami gatve susikibo rankomis. Tokios situacijos juos verčia save riboti ir nuolat įtemptai galvoti, ką darai ir kaip atrodai aplinkiniams.

„Mūsų gyvenimui toks visuomenės požiūris suteikia tam tikrą neigiamą emocinį foną, o žmonėms sudaro įspūdį, kad mūsų šeimos netvarios, trumpalaikės. Tačiau tą netvarumą ir sukuria nuolatinė įtampa, kurią mes patiriame. Nuolat turi slėpti nuo draugų ir artimųjų, kaip ir su kuo gyveni, vaidinti, kaip daugelis, ypač jauno amžiaus porų, nežinančių, kaip pasakyti tėvams apie savo pasirinkimą ir gyvenančių mele. Visa tai reikalauja labai daug energijos ir pastangų, todėl nebelieka jėgų orientuotis į santykius, jų išsaugojimą“, – pastebi M. Norbutas.

M. Šamatulskis mato vienintelį kelią – nuo nieko nesislapstyti ir niekam nemeluoti apie savo gyvenimą, nesigėdyti to, ką pasirinkai ir kokius santykius puoselėji.

„Man buvo labai svarbu, kad visi žinotų: Martynas yra mano vyras. Man svarbu, kad, jei nutiktų koks įvykis, kreiptųsi būtent į mane, aš būčiau pirmas žmogus, kuris viską sužinotų, ir esant reikalui galėčiau pasirūpinti mylimu žmogumi. Šis žodis pasako viską, nebereikia nieko kitiems aiškinti. Visi viską gali suprasti iš vieno žodžio. Pasakei – ir viskas“, – tvirtina Marius.

M. Šamatulskio manymu, visuomenės požiūris pamažu keičiasi ir dabar mūsų šalyje LGBTQ+ žmonės nebėra baubas. Nors jokių konfliktinių situacijų jam nėra kilę, saugus Lietuvoje nesijaučia. Pasak Mariaus, niekada nežinai, ar gatvėje neatsiras beprotis, kuris sukels konfliktą ir pradės užgaulioti vien dėl to, kad ant pečių – vaivorykštės spalvų kuprinė ar užsimiršęs paėmė Martyną už rankos.

„Norėtųsi, kad jau būtume pasiekę daugiau. Vargu, ar tai greitai įvyks, laukia ilgas kelias, kol tos pačios lyties poros bus vertinamos kaip savaime suprantamas dalykas, kol niekam nekelsime nuostabos ir nebebus poreikio tai aptarinėti, kol tokios poros taps kasdienybe, kuri nebesulaukia dėmesio“, – svarsto Marius.

Skirtumus gyvenant tarp konservatyvių Lietuvos žmonių ir belgų labai ryškiai pajuto Martynas. Briuselyje žmonės tiesiog nekreipia dėmesio į gatvėje einančias rankomis susikibusias dvi moteris ar du vyrus. Dar daugiau – Belgijoje daugelyje situacijų, kuriose buvo atsidūrę juodu su Mariumi, jautė aplinkinių palaikymą.

„Parduotuvėje, į kurią ėjome pirkti vestuvinio kostiumo, mus visi sveikino, spaudė rankas, džiaugėsi, kad ryžomės susituokti. Ten ne tik nekreipia dėmesio į dviejų vyrų porą, nelaiko tai nepriimtinais santykiais, bet rodo tokį patį palaikymą kaip bet kuriai sutuoktinių porai, nes žmonės nėra skirstomi pagal lytį. Jeigu jie išgyvena pačią gražiausią savo gyvenimo akimirką, ten visi tuo džiaugiasi. Toks palaikymas jaučiamas visur, net mažose parduotuvėlėse, nesvarbu, kas yra jų savininkas, – musulmonas, krikščionis ar kito tikėjimo, o gal visiškai netikintis žmogus. Jiems tai visiškai nesvarbu, jie tiesiog džiaugiasi, kad kažkas gražaus įvyksta kito žmogaus gyvenime“, – pasakoja Martynas.

Jo įsitikinimu, kai žmonės savo aplinkoje mato konkrečių pavyzdžių, pažįsta tas poras ir žino, kad jie nėra tiesiog draugeliai ar bendrabučio kambariokai, o tikri sutuoktiniai ar partneriai, dirbantys ir dalyvaujantys visuomenės gyvenime, visai kitaip vertina ir juos, ir jų homoseksualios šeimos gyvenimą. Dar palankiau nusiteikę tie, kurių artimųjų rate ar giminėje yra homoseksualių porų.

Pokyčiai – per švietimą

Vis dėlto vyrai prisipažįsta: tikrai laisvi viešoje vietoje Lietuvoje jie gali jaustis tik per tradiciniais „Baltic Pride“ festivalius. Juose galima tiesiog džiaugtis gyvenimu, būti savimi, nes tie, kurie nusiteikę prieš tokius renginius, paskęsta minioje.

„Kai mes esame pavieniai, jaučiame, kad neapykantos yra labai daug, ir tai, kad ji mus tiesiog užplūsta, sudaro įspūdį, kad visas pasaulis nusiteikęs priešiškai. Bet eitynėse situacija pasikeičia, pamatome, kiek daug palaikančių ir kad tie, kurie nusiteikę prieš, yra mažuma“, – patikina Martynas.

Pasak jo, tie, kuriems užkliūva eitynės, nes jose esą skleidžiamos homoseksualios idėjos, viešinama nepriimtina seksualinė orientacija, iš esmės skleidžia diskriminaciją. Išgirdęs apie tai kalbant, Martynas klausia, ar kas nors iš dalyvaujančių pokalbyje yra buvęs bent viename proteste – nesvarbu prieš ką ir dėl ko.

„Eidamas į protestą žmogus viešina savo idėjas. „Pride“ eitynės iš esmės irgi yra protestas. Ispanijoje tai žino net vaikai, kuriems mokykloje vyksta LGBT istorijos pamokos. Jose paaiškinama, kad eitynės atsirado dėl policijos nuolat vykdomų reidų klubuose, žmonių užpuldinėjimo, viešinimo ir žeminimo – kai buvo peržengta riba, prasidėjo protestai. Dėl to Ispanija šioje srityje yra labai toli pažengusi, bet ir ten vyksta „Pride“ eitynės, tik dabar kovojama dėl kitų dalykų“, – sako M. Norbutas.

Martynas ir Marius įsitikinę: vien dėl to, kad valstybė kada nors įteisins vienos lyties porų santuokas, visuomenės požiūris į homoseksualias šeimas nepasikeis. Tačiau baigtųsi dėl to daug metų besitęsiančios ir į niekur nevedančios diskusijos.

Tai patvirtina Latvijos pavyzdys. Neseniai nuotoliniu būdu žmogaus teisių renginyje dalyvavusi Latvijos Seimo pirmininkė Daiga Mieriņa pripažino, kad įteisinus partnerystę nieko blogo jų šalyje neatsitiko ir pasaulis dėl to nesugriuvo. Nors vyksta aršių diskusijų dėl Stambulo konvencijos įteisinimo, nė viena partija, kad ir kokia radikali, nesiūlo atšaukti partnerystę įteisinančio įstatymo, nes iš esmės tas įteisinimas niekaip nepaveikia kitų porų: įteisinus partnerystę, niekas netapo homoseksualius.

Visuomenės pokyčiai, įsitikinęs Martynas, vyksta per švietimą, ir tai įrodo kitų šalių patirtis. „Kai su vaikais kalbama apie šeimą, meilę, tai jiems juk galima sakyti, kad ne tik vyras ir moteris gali mylėti vienas kitą, meilė gali būti ir tarp vyrų, ir tarp moterų. Tokios paprastos užuominos keičia suvokimą ir taip jaunų žmonių galvose prasideda pokyčiai. Mažiems vaikams niekas nekalba apie seksą, vaikui užtenka žinoti, kad vienas žmogus gali mylėti kitą žmogų, nesvarbu, ar jis vyras, ar moteris. Tai suaugę žmonės prisigalvoja labai daug dalykų, o vaikai viską daug paprasčiau supranta, nei mes manome“, – įsitikinęs M. Norbutas.

Vis dėlto tam, kad visuomenė pripažintų visų žmonių lygybę, nepriklausomai nuo orientacijos, anot Martyno, labiausiai trukdo religiniai įsitikinimai. Nors Lietuvos Konstitucijoje įteisinta, kad šalyje nėra valstybinės religijos, vadinasi, piliečiai turi teisę tikėti kuo nori arba visiškai niekuo netikėti, mūsų valstybė statoma ant vienai žmonių grupei pritaikyto religinio pagrindo.

„Kai pamirštama riba tarp asmeninių įsitikinimų ir valstybinių reikalų, daug žmonėms svarbių dalykų tiesiog lieka užribyje“, – apgailestauja M. Norbutas.