Kauno dviračių takų specialųjį planą rengiantys vilniečiai nepasivargino išsinuomoti dviračių, patyrinėti esamą situaciją ir pajusti, ką reikėtų pasiūlyti ateičiai.

Takus tikrino automobiliu

Kauno miesto dviračių takų specialiojo plano tikslas – sujungti dviračių takus į vientisą tinklą. Parengtą dokumentą Kultūros paveldo departamentas patarė pristatyti Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybai (KAUET). Tiesa, tai padaryta vėlokai – per pristatymą užsiminta, kad planas jau nusiųstas derinti įvairioms institucijoms, tad jį taisyti nebus galimybės.

Plano pagrindas – senoji dviračių takų schema, miesto Bendrasis planas ir miestiečių apklausa. Plano rengėjai taip pat bendravo su dviratininkų atstovais, surengtas viešas svarstymas.

"Sėdome į automobilį ir važiavome arba ėjome pėsčiomis", – taip idėjų dviračių takų planui ieškojo Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Teritorijų planavimo mokslo instituto darbuotojos, vilnietės Rūta Skripkienė ir Jūratė Venckauskaitė. Paklaustos, kodėl nesėdo ant dviračių, teisinosi, kad nežinojo, kur juos išsinuomoti.

Plano rengimui vadovaujančiam Transporto ir kelių tyrimo instituto Saugaus eismo skyriaus viršininkui Nemunui Abukauskui teko glaistyti gana keistą situaciją: specifinį planą, skirtą Kaunui, savivaldybės valdininkai patikėjo rengti ne kauniečiams. N.Abukauskas aiškino, kad bent jau jis – kaunietis, kasdien važiuojantis dirbti į Vilnių.

Susisiekimui ar poilsiui?

Kauno architektai plano rengėjus apipylė klausimais ne tik kaip savo srities specialistai, bet ir kaip miestiečiai, važinėjantys dviračiais. Jie stebėjosi, kad kai kurios dviračių trasos nuveda į aklagatvius, teiravosi, kodėl nesiūloma bent vieno žiedinio dviračio tako, pavyzdžiui, kuriuo galima būtų apvažiuoti visas Kauno apžvalgos aikšteles, fortus ar kitas lankytinas vietas.

Pasak rengėjų, planavimo užduotis – suskirstyti takus į kategorijas. Tačiau miestiečiams tai nieko nereikš. "Kam dviratininkui žinoti, ar jis važiuoja magistraliniu, ar rajoniniu keliu? Tai formalus suskirstymas" – teigė specialistės. Tuomet KAUET nariai stebėjosi, kam išvis reikalingas toks skirstymas.

Nesutapo ir prioritetai. Plane, esą, svarbiausia buvo galimybė dviračiu pasiekti pagrindinius miesto taškus. Architektai patarė daugiau dėmesio skirti poilsio ir pažintiniams takams, nes įveikti aukštus kalnus, juosiančius Kauno centrą, gali ne kiekvienas dviračiu mokantis važiuoti miestietis. Tačiau plano rengėjai atšovė, esą žmonių apklausos esą parodė, kad dviratininkams svarbiausia problema – susisiekimas su miesto centru.

Net ir vertinant dviračių takus kaip susisiekimo galimybę, kai kurie plano rengėjų siūlymai apstulbino. Antai Žaliakalnį ir miesto centrą jungiantis dviračių takas eitų stačiais "Aušros" laiptais. "Jei planas bus patvirtintas, čia reikės įrengti pandusus", – gana brangią idėją piršo rengėjai. Pasak jų, svarstyta ir galimybė dviratininkus kelti Žaliakalnio funikulieriumi, prie jo pritvirtinus specialius "ragus" dviračiams gabenti.

Sudirbo į miltus

"Šis planas nieko neduoda. Specialusis planas turi spręsti problemas, pagerinti esamą situaciją, pasiūlyti sprendimus. Apie problemas negalima net kalbėti nepavažiavus dviračiu šiame mieste", – į plano rengėjų daržą akmenis svaidė architektas Audrys Karalius. Parengtą planą jis pavadino linijų raizgalyne, kuri yra "urbanistinis lavonas" ir pateikė "Aušros" laiptais einančios dviračių trasos pavyzdį.

Architektas Evaldas Barzdžiukas spėjo, kad plano užsakovė savivaldybė netinkamai suformulavo užduotį. "Nereikėjo jums sakyti, kad važiavote automobiliu", – dar ir pamokė plano rengėjas E.Barzdžiukas.

Architektės Gražinos Janulytės-Bernotienės nuomone, neatsiejama projekto dalis turėtų būti poreikių analizė, vien apklausos anketų neužtenka. Ji iškėlė klausimą, ar tikrai dviratis yra kasdienė susisiekimo priemonė?

Kodėl dviračių takams neišnaudotos upių pakrantės, šlaitai? Šiuos priekaištus išsakė architektas Rimvydas Palys. Jo nuomone, plano kūrėjams vertėjo pasitarti su urbanistais ir pagalvoti apie svarbių miesto taškų, pavyzdžiui, fortų, apžvalgos aikštelių jungtis.

Posėdžio pabaigoje projekto rengėjos R.Skripkienė ir J.Venckauskaitė atsikirto visiems kritikams: tai esą architektai neįsigilino į plano užduotį, o savo darbo rezultatu jos esančios labai patenkintos. Atseit savo pastabas architektai galėjo išsakyti tada, kai buvo surengtas viešas svarstymas su visuomene. "Kodėl tada nepateikėte pastabų, kaip tai padarė dviratininkai?" – kontratakavo vilnietės. Tačiau tikriausiai jos nežinojo, kad ekspertų taryba svarsto tuos projektus, kuriuos jai pateikia savivaldybė.

Kauno miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotojas Romaldas Laukaitis aiškino, kad šiuo metu planas atiduotas derinti nuolatinei statybos komisijai, po to jis bus pristatytas derinti Kauno apskrities viršininko administracijai. Jei planui bus pritarta, jis bus teikiamas tvirtinti miesto tarybai.

Transporto ir kelių tyrimo instituto Saugaus eismo skyriaus viršininkas Nemunas Abukauskas:

VGTU Teritorijų planavimo mokslo instituto darbuotojos padėjo viską sutvarkyti procedūriškai, nes jos specializuojasi šioje srityje. Dviračių takai, jų alternatyvos buvo nustatomi remiantis gyventojų apklausa. Buvo apvažiuota automobiliu, ir, kur galima, eita pėsčiomis. Tam tikrose vietose pasitelktas ir dviratis. Dviem mūsų skyriaus žmonėms, kurie rengia planą, neįmanoma apvažiuoti viso Kauno. Tam pasitelkti Kauno dviratininkų atstovai, tai yra, Linas Vainius. Įsivaizduokite, visą vasarą, laisvomis dienomis jis susitikdavo su mumis. Mes aptardavome maršrutus ir bandydavome visi kartu tais maršrutais važiuoti. Tada aptardavome, kur svarbu, kur įmanoma kažką padaryti, kur – ne. Kiekvienas trasos elementas buvo taip patikrintas.

Nesąmonė šnekėti apie žiedines dviračių trasas, tokių dalykų nėra. Jie šneka apie dviratį laisvalaikiui, bet mūsų techninė užduotis buvo padaryti taip, kad dviratis būtų kasdienė susisiekimo priemonė.

Dviratį turime integruoti į bendrą eismo trasą, nepažeisdami jos struktūros. Jei trasa parodyta einanti gatvėmis, tada dviratininkų juosta turėtų eiti arba gatve, arba žaliuoju keliu, arba šaligatviu. Įrengti dviračių taką toliau nuo gatvės – dažniausiai neįmanoma.

Schema turėjo būti tokia, kad būtų praktiškai įgyvendinama ir tenkinanti vartotojų poreikius. Šiandieninė dviračių schema tai daro labai minimaliai. Egzistuoja vos keli dviračių takai – Lampėdžiuose, Panemunėje, kelios atskiros dalys centrinėje miesto dalyje. Įvertinant, kiek kilometrų galima nuvažiuoti automobiliu, reikia pasakyti, kad šiuo metu dviračių takų tinklo Kaune beveik nėra.

Dviračių takai rastųsi statant ženklus, žymint gatves ar šaligatvius bei įrengiant trasas su nauja danga. Antai Briuselyje, kur važiuoja automobiliai, galima važiuoti ir dviračiais. Mes taip pat galėtume savo schemoje perbraižyti visas Kauno gatves ir parašyti, kad čia dviračių takai. Bet kol kas nustatėme prioritetus, kur turi atsirasti svarbiausios jungtys. Gatvėse, kur eismas ramus, galima leisti važiuoti dviračiu ir nereikia jokių infrastruktūros įrengimų. Aktualiausios lieka didžiausio srauto jungtys.