Tik nustoję meluoti sau ir kitiems pradėsime gyventi geriau

– Ar jūsų mokiniams svarbu tai, kad jie mokosi žydų gimnazijoje?

– Didžioji dalis vaikų tikrai stengiasi čia pakliūti. Žinoma, žydų bendruomenės vaikams tai yra lengviausia, nes jie turi prioritetą. Tik problema ta, kad tada, kai tai yra paprasta, jie to nevertina. Ir aš turiu labai daug priekaištų žydų bendruomenės vaikams. O kitų tautybių vaikai, kurie labai stengiasi čia patekti, patenka ne visi. Tačiau tie, kurie patenka, tai vertina. Ir turiu pastebėti, kad šlovę mokyklai dažniausiai atneša ir jos vardą garsina ne žydų tautybės vaikai. Dauguma jų – lietuviai, kurie stengėsi čia patekti, stengiasi mokytis ir kažko pasiekti. Čia panašiai kaip ir aš, mokydamasis lietuvių mokykloje, nenorėjau būti paskutinis. Tėvai man pasakė: tu turi būti labai pavyzdingas, labai tvarkingas, labai pagarbus ir gerai mokytis, kad tėvai mažame Telšių miestelyje dėl manęs nejaustų gėdos. Ir aš negalėjau sau leisti nesimokyti, neklausyti, būti nemandagus ir panašiai.

Jie nevertina to, ką jie gauna. Šiandien vaikai net nežino duonos kainos.

– Bet dabar vaikams nelabai kas ką pasakys – nei mokytojai, nei tėvai daugeliui jų nėra autoritetas.

– Taip, dabartiniai vaikai yra netekę daug, kaip aš vadinu, žmogiškųjų savybių, vertybių. Jie leidžia sau mėgdžioti suaugusius, jie neįsiklauso į mokytojų pastabas, nes jiems tai leidžiama daryti, o kalta dėl to – šeima. Norime mes ar nenorime, patinka ar nepatinka, pamatę, kaip elgiasi vaikas, galime daug ką spręsti apie to vaiko šeimą, kas vyksta namuose. O šeimos nepakeisime – dabar pedagogai neturi teisės net užeiti į namus, aplankyti savo auklėtinių, susipažinti su šeima ir jos gyvenimo sąlygomis.

Didelė šių dienų bėda – vaikai dabar turi labai daug teisių ir nebeturi pareigų, jokios atsakomybės, jokios pagarbos kitam.

Kitas dalykas – auklėjimo priemonės. Jų nėra. Tėvai mato vaikų gaunamus įvertinimus, skaito pastabas apie tai, kaip jie elgiasi mokykloje, žino, kad vaikas tingi, nesimoko, bet veža jį pailsėti į Turkiją ar dar kur nors. Kodėl? Už kokius nuopelnus? Palikite jį pas močiutę – tegu daržus ravi. Paaiškinkite – jūs su mama galite važiuoti, nes jūs dirbate, uždirbate, jam duodate viską, ko jis prašo, ir nusipelnėte atostogų. Jei mokysiesi, sūnau, jei stengsiesi, jei matysiu, kad turi kažkokių siekių gyvenime – nusipelnysi ir tu. O kol kas aš privalau tik duoti tau namus, pavalgyti ir išleisti tave į mokslus. Paleisdami vaiką į pasaulį mes tampame už jį atsakingi, tačiau tai nereiškia, kad jis turi teisę tėvus "draskyti" ir iš tėvų reikalauti.

– Dabar kai kurios Vilniaus mokyklos rengia konkursus, į jas patenka tik geriausiai besimokantieji. Ar tai gerai, kad vaikai "rūšiuojami"?

– Mūsų švietimo sistema, jeigu pasakysiu, kad "buksuoja", bus per daug švelnus apibūdinimas. Šiandien mūsų švietimo sistema – trapus stiklas. Ir jis suduš. O tada reikės rankioti šukes. Tačiau iš šukių vientiso daikto nesurinksime.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais vyko švietimo sistemos pertvarka. Tada buvo nuomonė, kad Vilniaus mieste turėtų būti kokios 6–8 gimnazijos. Jei taip būtų ir buvę, gimnazija būtų išlaikiusi savo veidą, savo prestižinę vietą švietimo sistemoje, į gimnazijas būtų patekę patys gabiausi, talentingiausi vaikai, kurie nedejuotų, kad jiems daug užduoda ir reikia daug mokytis. Deja, to neįvyko, šiandien gimnazijų turime labai daug ir tikrai ne visos to gimnazijos vardo vertos. O taip atsitiko todėl, kad buvo sugriauta profesinio orientavimo sistema, mes neturime kur dėti vaikų, jaunimo, nežinome, ką daryti su silpnai besimokančiais vaikais – amato šie vaikai neturi kur mokytis, daugėja socialinių problemų.

Viena laimė – aš kalbu apie Vilniaus miestą – kad yra Vilniaus licėjus, Mykolo Biržiškos gimnazija, Žirmūnų gimnazija, dar kelios mokyklos, kurios atsirenka geriausius mokinius. Aš manau, kad tai yra teisinga. Jeigu mes neatsirinktume, tai mūsų gabiausieji vaikai, talentingi vaikai netektų galimybės tobulėti, jie taptų vidutinybėmis. Ačiū Dievui, kad bent tos mokyklos susigriebė – aš jas labai gerbiu. Ten žmonės dirba iš tikrųjų, ten neleidžia mokiniams tinginiauti. Tad yra bent šiokia tokia viltis, kad ateis ta karta, kuri galės pakeisti tuos senesnius, karjerą baigiančius pedagogus.

Žinoma norėtųsi, kad į švietimą ateitų talentingi mokytojai, talentingi vadovai. Bet būkime sąžiningi – visi nori gyventi geriau. Jeigu žmogus atidavė daug jėgų ir sveikatos besimokydamas mokykloje, studijuodamas aukštojoje, tai suprantama, kad po to dirbdamas jis nori uždirbti, nori turėti pakankamai gerą automobilį ir butą, nori pakankamai gerai gyventi. Natūralu. Bet dabartinė švietimo sistema to negali duoti tam gabiam mokytojui, kuris gal ir norėtų būti mokytoju.

O pasaulyje yra šiek tiek kitaip. Pasaulyje yra valstybių, kur mokytojas yra prestižinė profesija ir kur pedagogai neblogai uždirba. Pavyzdžiui, Izraelyje suprato, jog ugdymo lygis smuko, tad sukvietė talentingiausius specialistus ir pasakė: mes mokėsime jums didelius pinigus, bet jūs eikite dirbti į mokyklas. Ir taip jau yra – šiandien Izraelyje mokytojas uždirba visai neblogai. Ir vien toks paprastas faktelis, kurį neseniai sužinojau iš savo kolegų Izraelyje: kiekvienais metais prieš rugsėjo 1-ąją kiekvienam mokytojui yra išmokama 250 eurų išmoka, kad jis nusipirktų, tarkime, gražius marškinius arba geras kelnes. Mokytojui, kuris važinėja į mokyklą kitame miestelyje, apmokama už degalus. Visa tai – pagarba pedagogui, o kai visuomenė mato, kad valdžia gerbia mokytoją, tai jį gerbia ir pati visuomenė, jį gerbia ir vaikai.

Ką šiandien sako mūsų vaikai? Aš nekenčiu mokyklos, nekenčiu mokytojų, nekenčiu tėvų. Kodėl nekenti? Ko tau trūksta? Važinėji po pasaulį, aprengtas, pavalgydintas, gauni viską, ko nori. Kodėl tu neįvertini, kiek kainuoji mokyklai, valstybei, mokytojams? Jie nevertina to, ką jie gauna. Šiandien vaikai net nežino duonos kainos.

– Kokias matote Lietuvos perspektyvas, jei niekas nesikeis?

– Vienas iš pirmųjų, parašiusių laišką naujajam Prezidentui Gitanui Nausėdai, buvau aš. Laiške išdėsčiau, kokias problemas aš – mokytojas, direktorius su patirtimi – matau, kokiu keliu reikia eiti. Vienintelis pasirinkimas – nustoti meluoti kitiems ir sau. Nustoti kalbėti apie pažadus, kurių negalime įvykdyti, nes neturime kompetencijos, neturime atsakomybės, neturime užuojautos.

Aš išsilavinęs žmogus, aš daug mačiau, daug knygų skaičiau ir labai daug žinau. Aš negaliu toleruoti neprotingų žmonių, o jų yra labai daug. Ne taip reikia gyventi, ne taip reikia kalbėti, ne taip reikia elgtis. Negalima daryti, kas kam šauna į galvą, savivaldžiauti negalima. Tik problema, kad pas mus tas "negalima" nieko nereiškia, jis neegzistuoja net vaikams.

– Kalbėdamas apie melą turite omeny ir pedagogus, kurie politikų buvo apgauti?

– Taip. Pedagogus taip pat apgavo. Nujaučiau, kad taip ir bus. Sakiau – nepadidins atlyginimų. Kam reikėjo žadėti? Juk žmonės būtų supratę, pedagogai būtų supratę, jei jiems būtų tiesiai šviesiai, nuoširdžiai pasakę – nieko nebus, na, neturime mes pinigų. Nors toks teiginys abejotinas matant kai kurios betikslius pinigų "taškymus". Gal reikia ne tokias mašinas pirkti, ne tokius įstaigų remontus daryti, ir tų pinigų būtų? Nežinau, aš ne finansininkas. Bet meluoti žmonėms tikrai nereikėjo.

– Jūsų mokyklos pedagogai tame pavasarį vykusiame streike nedalyvavo?

– Ne. Pirmiausia todėl, kad mes neturime profsąjungos. Kitas dalykas – aš esu gimnazijos mokytojams didelis autoritetas, todėl jiems svarbi mano nuomonė. Aš manau, kad mokytojas turi mokyti vaikus ir nevykti pamokos mokykloje negali. Mokytojo pareigybėse yra parašyta: mokyti vaikus. O profesinėse sąjungose yra vedliai, kurie gali užsiimti streikais ir derybomis, kuriais kolegos patikėjo ir kuriems suteikė teisę eiti ir kalbėti už visus. Būrys pedagogų, stovinčių prie Švietimo ministerijos langų, nieko nepakeis – jie tiesiog statistai.

Aš nedraudžiau pedagogams dalyvauti tame streike – jie galėjo daryti tą pasibaigus pamokoms ar šeštadieniais, sekmadieniais. Bet pamokos mokykloje turėjo vykti įprastai.

– Ar kiekvienas norintis gali būti mokytoju?

– Tikrai ne. Tas, kuris nemyli vaikų, nemoka komunikuoti, šalinasi tėvų, neturi iškalbos, mokytoju tikrai negali dirbti. Mokytojas turi turėti be galo gerą iškalbą, jis negali mikčioti. Kai tik pradedi mekenti, tu prarandi pasitikėjimą.

Mokytojas privalo būti draugas mokiniui, bet išlaikyti tam tikrą atstumą. Yra tam tikri laipteliai, yra nuojauta, yra patirtis.

Mūsų gimnazijos mokiniai – tokie pat vaikai, kaip ir visi kiti. Jie nėra idealūs, nėra nenusižengiantys tvarkai ar taisyklėms. Bandau su jais kalbėtis, bandau įtikinti, kad vienaip ar kitaip elgtis negerai. Aš pats sau keliu didelius reikalavimus, o tai nėra taip paprasta. Vaikai tą jaučia, jie tą žino, ir aš su jais kalbu kaip su suaugusiais žmonėmis. Būdamas pats tikriausias Lietuvos žydas aš stengiuosi įskiepyti savo mokiniams pačias tikriausias žmogiškąsias vertybes – mylėti žmogų, visada padėti žmogui nelaimėje, siekti išsilavinimo, nebūti gyvenime paskutiniam ir gerbti savo šeimą. Ir labai tikiuosi, kad dažniausiai jie mane išgirsta.