Sereikiškių parko ir blynų romantika

Stanislovą Dulską, be abejonės, galima vadinti vilniečiu. Nors 86 metų Stanislovas gimė netoli Kauno, sostinėje prabėgo 45-eri jo metai. Optimistiškai į viską žvelgiantis senjoras neįsivaizduoja savęs gyvenančio kitur. Vyro manymu, Vilnius yra puikus miestas gyventi: ne tik dėl grožio, bet ir dėl kultūrinės veiklos.

– Kokios gyvenimo aplinkybės privertė įsikurti Vilniuje?

– Dar 1967 m., kada Vilniaus miestą ėmė plėsti, mane pakvietė dirbti į Maisto pramonės ministeriją. Žinoma, pirmieji 2–3 metai buvo labai sunkūs, atsiuntė čia netikėtai. Kaune gimiau, mokiausi, ten liko visi draugai ir pažįstami. Vėliau, žinoma, pripratau, atsirado ir draugų, pradėjau vadovauti Maisto pramonės ministerijai – po tiek čia praleistų metų jau nenorėčiau išvažiuoti iš Vilniaus.

Darbas buvo įdomus: maisto pramonė tada buvo labai įvairi. Tai reiškė ne tik alų, duoną ar konditeriją. Maisto pramonės ministerija kontroliavo ir tokius dalykus kaip tabako gaminiai, muilas ar įvairūs antibiotikai – buvo apie 18 įvairiausių šakų. Teko pastatyti ir rekonstruoti nemažai fabrikų, nes visko labai trūko. Juk prieš karą apie 70 proc. gyventojų gyveno kaime ir patys maistą gamindavosi, o kai miestai pradėjo plėstis, juos reikėjo kaip nors aprūpinti.

– Kas mieste jums patinka?

– Čia daug gražiausių dalykų yra: ir visi teatrai, ir labai įdomus senamiestis. Gyvenime kartais būna labai įdomių sutapimų, o Vilniuje jų pasitaikė ir man.

Baigęs gimnaziją, visų pirma į universitetą įstojau Vilniuje. Tada buvo praėjęs tik dešimtmetis po karo, o Pilies gatvė dar buvo vieni griuvėsiai. Kažkada net tris dienas po paskaitų mums studentams yra tekę eiti tvarkyti šios gatvės griuvėsių. Taip pat teko sodinti medžius Sereikiškių parke – nors medžių ten šiek tiek buvo, kai kur tiesiog žiojėjo duobės nuo karinių sviedinių.

Vėliau mano dukra apsigyveno Pilies gatvėje, o aš savo anūkes vežimėliu veždavausi į kadaise savo rankomis sodintą parką. Ir kas galėjo pagalvoti? Man tai labai malonu.

– O kurios Vilniaus vietos labiausiai traukia?

– Visada mėgstu vaikščioti prospektu, nes jauni su draugais čia vaikščiodavome: visi restoranai ir barai čia buvo. Labai mėgstu Pilies gatve iki Rotušės nueiti.

Kadangi gyvenu Žvėryne, savaitgaliais einu į Vingio parką.

– Mėgstate gamtą?

– Būtinai. O kaip kitaip gyventi? Reikia vaikščioti ir gamtą ne tik mylėti, bet ir naudotis ja. Mes su draugais kartais nueiname ir ant Trijų Kryžių kalno – kaip ten nuostabiai atrodo parkas... Vilniuje kur nueisi, pilna žalumos: prie A.Puškino muziejaus – gražiausias parkas, ežerai, ir į Valakampius nuvažiuoti smagu.

– Ko ilgitės gyvendamas Vilniuje?

– Kad viskas čia gerai, nieko netrūksta. Miestas labai palankioje vietoje, labai gražus, o ir toliau jį pamažu gražina. Po karo labai liūdnai atrodė, o dabar tikrai kitoks, atsigavęs.

Pamenu, kai pirmą kartą, dar mokantis gimnazijoje, atvežė į Vilnių pažiūrėti į Gedimino pilį: pilis buvo maždaug žmogaus ūgio – iš esmės tik pamatai. O dabar gražiai atstatyta. Mūsų sostinė yra gražus senas miestas.

Tik Lukiškių aikštė tuščia stovi, nelabai ten vaikščioti... Tobulinti visada viską galima, bet į šį miestą įdėta labai daug pastangų.

– Sostinės gyventojai – pozityvūs žmonės?

– Kiekvienam žmogui būdingas pozityvumas ir negatyvumas. Man atrodo, kad negatyvių žmonių yra daugiau mažuose miestuose ir kaimuose. Aišku, valdžios ginčai nuolat yra negatyvūs, bereikalingi, bet valdžios nesutarimai natūralus dalykas, dėl panašių dalykų kovojama visame pasaulyje. Mano aplinkoje, mano draugų būryje nėra tokio dalyko kaip negatyvumas. Ir mano šeima problemų neturi.

Reikia bendrauti, vaikščioti, judėti. Dabar Vilniuje daug renginių, knygų pristatymų. Beveik kas vakarą galima kur nors nueiti, kad ir poezijos paklausyti. Net bažnyčiose nuostabių koncertų būna, ne tik laidotuvės. Aš, žinoma, kalbu apie nemokamus renginius. O kur dar teatras?

– Jūsų anūkai gyvena čia?

– Mano anūkės dvynukės laikinai gyvena Olandijoje, nes studijuoja. Atrodo, nebuvo net kalbų, kad jos negrįš. Kitas anūkas irgi čia gyvena, turi gerą darbą. O dar dvi anūkės: viena Vilniuje mokosi, kita – jau studijuoja.

– Kur skaniausias maistas?

– Namuose (juokiasi)... Bet man labai patinka blyninės. Labai mėgstu blynus. Aišku, restoranai pensininkams – per brangus malonumas.