Tie žmonės kalba lietuviškai, tačiau po rasistinių išpuolių prieš dainininkę Berneen bijo išeiti iš namų ir duoti interviu. Kodėl? Japonė Misato Kadoi atvira: „Dėl odos spalvos.“

„Norite rašyti apie tai, kaip įsikurti Vilniuje?“ – pasiteiravo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijuojanti M.Kadoi. „Tai nėra sunku, – paaiškino ji. – Gerokai sunkiau pritapti, jaustis sava.“ Ji žino, ką reiškia sulaukti piktų replikų vien dėl to, kad gimė kitokia.

„Daugelis mano, kad nesuprantu lietuviškai, todėl kartais išgirstu ir necenzūrinių žodžių, nors dauguma lietuvių yra labai draugiški“, – kalbėjo lietuvių kalbą studijuojanti mergina.
Vilniaus universiteto Filologijos fakultete mokosi užsieniečių iš įvairių pasaulio šalių. Dažniausiai tai studentai iš ES valstybių, bet yra ir iš Nigerijos, Japonijos, Kinijos.
Daugelis jų iš karto atsisakė kalbėti apie išpuolius. Juodaodžiai atsitvėrė tylos siena. Jie girdėję istorijų apie afrikiečius, kurie Lietuvoje apmėtomi akmenimis, apie tamsios odos žmones, kurie buvo nužudyti.
Lituanistikos katedroje atstovė informavo, kaip praėjusį trečiadienį įvykę rasistiniai išpuoliai prieš iš Pietų Afrikos Respublikos atvykusią dainininkę Berneen išgąsdino vienintelį fakultete studijuojantį tamsiaodį studentą. Jis jaučiasi nesaugus, iš universiteto važiuoja tiesiai namo, vakarais nebeišeina į miestą.
Japonė M.Kadoi – drąsesnė. Azijiečiams lietuviai skustagalviai gerokai pakantesni. „Gal kalbėkime apie gražius dalykus“, – ragino ji. Labiausiai sostinėje merginą žavi medaus pyragaičiai ir gamta. O skaudina įžūlūs žmonės, vargina spūstys troleibusuose. Nepaisant tokių nesusipratimų, egzotiškos išvaizdos mergina jaučiasi gana saugi.
– Kodėl nusprendei mokytis lietuvių kalbos? – paklausiau M.Kadoi.
– Į Lietuvą atvykau praėjusių metų rugsėjį. Tokijuje turiu draugę iš Lietuvos. Ji ir įkalbėjo atvažiuoti mokytis Vilniaus universitete. Labai mėgstu keliauti. Visada ieškau galimybių išvykti į kitą šalį, susipažinti su kultūra, išmokti kalbą. Lietuvos Vyriausybė skyrė finansinę paramą, todėl greitai apsisprendžiau. Be to, domiuosi Rytų Europa, Tokijuje studijavau lenkų kalbą.
– Kiek laiko studijuosi lietuvių kalbą?
– Iki birželio. Mokytis kitą kalbą nėra lengva, tačiau man patinka. Nors mokausi tik kelis mėnesius, suprantu, ką kalba aplinkiniai. Perskaitau svarbiausią informaciją, bet kalbėti dar sunku.
Vasarą ketinu keliauti po šalį, noriu pamatyti ir Lietuvos provinciją. Rudenį grįšiu į Japoniją ir toliau mokysiuos lenkų kalbą.
– Koks buvo pirmas įspūdis atvykus į Vilnių – dar tada, kai čia niekas garsiai nekalbėjo apie išpuolius prieš kitataučius?
– Lietuvoje viskas kitaip nei Japonijoje: kultūra, architektūra, žmonės, maistas. Esu čia nuo rugsėjo, tad jau apsipratau. Bet iš pradžių viskas atrodė labai keistai. Sunkiausia priprasti prie Lietuvos oro.
– Ką manai apie vilniečius? Tiesa, kad jie užgaulioja kitataučius?
– Nustebau pamačiusi tiek daug aukštų ir gražių žmonių. Vilniečiai atrodo ramūs. Japonijoje žmonių labai daug, jie triukšmingi, jausmingi, daug kalba. Lietuviai uždari, rečiau šypsosi. Tačiau tai savotiška kaukė. Paleng-va jie atsiskleidžia.
– Savo išvaizda skiriesi nuo vietinių. Kokios reakcijos sulauki iš aplinkinių?
– Kad ir kur eičiau, aplinkiniai varsto smalsiais žvilgsniais. Daugelis mano, kad esu iš Kinijos. Suprantu, kad sunku atskirti japonus nuo kinų. Lietuviai ir lenkai man taip pat atrodo panašūs. Su rasistais susidurti neteko, tačiau girdėjau apie neseniai vykusius išpuolius. Kartais ir aš girdžiu užgaulių frazių. Tačiau stengiuosi neteikti tam per daug reikšmės.
– Gyveni užsieniečių bendrabutyje. Ar jie dažnai skundžiasi nukentėję nuo skustagalvių?
– Taip, esu apsistojusi vadinamojoje Kamčiatkoje. Visi esame geri bičiuliai. Kartu einame į kiną, barus, geriam kavą, plepame. Naktiniuose klubuose nesilankau, nemėgstu šokti. Kartais laiką leidžiame bendrabutyje, tada ir išgirstu skaudžių istorijų. Vaikinai nesiskundžia, nors būna atvejų, kai girdi užgauliojimus ir raginimus nusiprausti. Merginos nukenčia rečiau.