Lietuvio rašytojo sūnus – rusų nusikaltėlių kailyje

Advokatu Vokietijoje dirbantis lietuvis Mindaugas Jacinevičius nuolat kviečiamas filmuotis vokiškiuose serialuose, kur patenka į kuriozines situacijas: baudžiamosios teisės specialistui dažniausiai tenka vaidinti nusikaltėlius iš Rusijos.

Grasinimų tikina nebijantis

Kažkada sovietiniuose filmuose lietuvių aktoriams dažnai tekdavo vaidinti vokiečius. Bet Berlyne gyvenančio 32 metų M.Jacinevičiaus patirtis visiškai kitokia. Rašytojo Leonido Jacinevičiaus sūnus ne kartą įsitikino, kad, vokiečių nuomone, lietuviams labiausiai tinka ne vokiečių, bet rusų vaidmenys.

„Kiekviename seriale esu nuteisiamas labai ilgai kalėti. Jau iki gyvenimo pabaigos neišeičiau iš kalėjimo, – juokėsi M.Jacinevičius. Manheimo universitete teisės mokslus baigęs vyras dažnai kviečiamas atlikti rusų nusikaltėlių, plėšikų vaidmenis.

Realiame gyvenime rusų nusikaltėliai kartais tampa jo priešais. Atlikdamas praktiką prokuratūroje nusikaltėliams iš Rusijos griežtas bausmes pasiūlęs lietuvis sulaukė grasinimų susidoroti.

„Teko kreiptis į Vokietijos generalinę prokuratūrą. Norėjau išsiaiškinti, kaip tokiu atveju turėčiau elgtis. Man patarė tiesiog būti budriam – namo grįžti ne tais pačiais maršrutais, atidžiau stebėti aplinką. Tiesą sakant, baimės nejaučiau, nes mano mama ir draugė tuo metu buvo Lietuvoje. O dėl savęs nebijau“, – tikino teisininkas.

Rengiasi ginti lietuvius

Jaunas advokatūros mokslus baigęs vyras nėra linkęs niekinti įstatymams nusikaltusių žmonių.

„Dažnai lietuviai Vokietijoje įkliūva apiplėšdami ar įsilauždami į automobilius, vogdami iš parduotuvių, taip pat dėl sukčiavimo ir kontrabandos. Neniekinu tokių žmonių. Galiu juos suprasti: Lietuvoje jie netenka darbo, praranda ateities perspektyvas, bet yra įsipareigoję išlaikyti savo šeimą. Tad jiems kaip nors reikia suktis. Akivaizdu, kad nusikalstamos veikos imasi dėl beviltiškos situacijos. Deja, tai ne toks jau retas reiškinys tarp Vokietijos lietuvių“, – pastebėjo M.Jacinevičius.

Šiuo metu jis laukia advokato licencijos ir prisaikdinimo. Po to Berlyne planuoja įkurti savo biurą ir užsiimti į bėdą pakliuvusių lietuvių reikalais.

„Į teismus patekę lietuviai dažniausiai neturi advokato. Per praktiką prokuratūroje pastebėjau, kad vokiečių teisėsauga į advokato neturintį rusą ar lietuvį mažai kreipia dėmesio. Teismo procesas vyksta atmestinai, su akivaizdžiomis klaidomis, todėl žmonės kartais nuteisiami nepagrįstai. Pavyzdžiui, už alkoholio butelio vagystę gali būti taikomas areštas. Tai yra nesąmonė, bet pats mačiau savo akimis, kad tai, deja, įmanoma“, – konstatavo M.Jacinevičius.

Nuožmumu nepasižymi

Ar sunku teisininkui filmuose vaidinti nusikaltėlius? Kaip jaučiasi lietuvis, įlindęs į rusų nusikaltėlio kailį?

„Man įdomios naujos patirtys. Vieną kartą sugalvojau dalyvauti atrankoje ir netrukus pradėjau gauti kvietimus filmuotis. Vokiečiams tiko tai, kad turiu gana grėsmingai skambantį balsą, kad kalbėdamas galiu gerokai paryškinti Rytų europiečiams būdingą akcentą. Filmų prodiuseriams esu panašus į nuožmų nusikaltėlį iš Rusijos. Bet iš tikrųjų nieko nuožmaus savyje neturiu. Gal tik vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje buvau padauža, todėl suteikdavau rūpesčių savo mamai ir pedagogams“, – prisipažino M.Jacinevičius.

Aktoryste laisvalaikiu užsiimančio teisininko veidas paženklintais keliais randais, kurie dar labiau sustiprina blogiuko įvaizdį. Pasak M.Jacinevičiaus, tie randai – tai ne kokių nors nusikaltimų, bet naktinių žygių pas merginas pėdsakai.

„Į Vokietiją atvykau 16 metų ir pradėjau mokytis Vasario 16-osios lietuvių gimnazijoje. Nors daug laiko skirdavau krepšiniui, tačiau pedagogai mane nuolat nutverdavo tai su cigarete, tai su alaus buteliu, tai pas merginas. Kartą draudžiamu laiku, kai jau reikėjo miegoti, su draugais įsiprašėme į svečius merginų bendrabutyje. Kažkas iš gimnazijos vadovybės išgirdo šurmulį ir atėjo patikrinti. Norėdamas išsisukti, iššokau iš antro aukšto ir labai stipriai prasiskėliau žandikaulį“, – prisipažino M.Jacinevičius.

Kapstėsi vienas

M.Jacinevičiaus teigimu, Vasario 16-osios gimnazijos vadovai turėjo ne vieną galimybę pašalinti jį iš šios mokymo įstaigos, tačiau vis pasigailėdavo.

„Matyt, įžvelgė, kad nesu visiškai beviltiškas, kad turiu kažką, dėl ko galbūt verta su manimi pavargti. Su gimnazijos direktoriumi mano santykiai tuomet nebuvo geri, tačiau dabar esame neblogi draugai“, – džiaugėsi baudžiamosios teisės specialistu tapęs vyras.

M.Jacinevičiaus mama su vyru – rašytoju L.Jacinevičiumi – išsiskyrė, kai sūnui Mindaugui buvo šešeri.

„Kai po tėčio mirties buvo praėję maždaug metai, su mama nusprendėme važiuoti į Vokietiją. Paskui mamos planai netikėtai pasikeitė, ir jai teko likti Lietuvoje. Tad savo integraciją į Vokietijos visuomenę pradėjau paauglystėje. Gerai pažinau gyvenimą, ir ši patirtis, manau, buvo ir bus labai naudinga mano profesinei veiklai“, – vylėsi jaunas teisininkas.

Persekioja šešėliai

Mokantis universitete teko ieškoti uždarbio ir mokslams, ir pragyvenimui.

Anot M.Jacinevičiaus, labai padėjo mama – ne tik paremdama iš žurnalistės atlyginimo, bet ir nuolat morališkai palaikydama.

Besimokant teisės, lietuviui teko imtis įvairių darbų: nešioti laikraščius, darbuotis restorane, bare, fabrikuose. Jis buvo ir kurjeris, ir naktinis sargas. M.Jacinevičiaus teigimu, sargavimas buvo labai naudingas, nes naktį keletą valandų buvo galima skirti mokslams.

Dabar lietuvis jaučiasi respektabilus teisininkas, tačiau kartais jį persekioja serialuose vaidintų rusų nusikaltėlių šešėliai.

„Neseniai atstovaudamas vienai ekspedicijos bendrovei iš Latvijos, susitikau su BMW koncerno atstovais. Susitikime pastebėjau, kad vienas žmogus į mane žiūri ir tarsi įtemptai bando kažką prisiminti. Teko užsiminti, kad esu vaidinęs keliuose serialuose. Tuomet jo įtampa atlėgo“, – pasakojo M.Jacinevičius.

Tapo ir karininku

Vienas paskutiniųjų M.Jacinevičiaus vaidmenų – nelegalių kovų atstovo iš Rusijos istorija. Gatvių muštynėse pasižymėjęs rusas nusprendžia tapti profesionaliu kovotoju, užsidirbti pinigų ir išpirkti iš prostitucijos vergijos savo seserį. Įsikišus policijai, seserį iš viešnamio pavyksta išvaduoti be pinigų.

„Tai buvo pirmas filmas, kuriame turėjau parodyti ašaras. Man tai pavyko“, – sakė M.Jacinevičius. Vyro teigimu, serialai, kuriuose jam tenka vaidinti, yra paprasto siužeto ir neįmantraus turinio, skirti lengvai praleisti laiką po darbo dienos.

Tokius serialus kasdien žiūri apie 3–5 mln. vokiečių.

M.Jacinevičius buvo pakviestas nusifilmuoti ir keliuose meninio filmo epizoduose.

„Ir vėl teko vaidinti rusą. Šį kartą – karininką. Vaidmuo buvo labai nedidelis, šalutinis, tačiau man jis įdomus tuo, kad tai jau tikras meninis filmas ir kad bendravau su tikromis rusų kino žvaigždėmis – Nerabu Nenidze ir Aleksejumi Guskovu. Rusams ir vokiečiams bendradarbiaujant sukurta juosta „Keturios gegužės dienos“, kur pasakojama apie paskutiniąsias Antrojo pasaulinio karo dienas. Premjera Vokietijoje įvyko praėjusių metų rudenį. Kai kuriuose epizoduose rusų armija nėra vaizduojama gražiai, todėl Rusijoje šis filmas vertinamas gana prieštaringai“, – pasakojo M.Jacinevičius.

Tautiečiams pataria nepykti

Vienas naujausių lietuvio vaidmenų seriale – brangakmenį iš muziejaus pavogusios rusų nusikaltėlių gaujos vado.

Įvairiapuse veikla pasižymintis M.Jacinevičius dalį savo laiko skiria ir Berlyne įsikūrusiai lietuvių bendruomenei.

„Į mūsų bendruomenę neretai kreipiasi Vokietijoje su įvairiomis problemomis susidūrę tautiečiai. Blogiausia yra tiems, kurie atvyksta į šalį visiškai nemokėdami vokiečių kalbos. Tuomet durys jiems visur užsidaro. Tenka nusvilti, ieškoti atsitiktinio uždarbio, įsivelti į nemalonias istorijas. Bendruomenė gali padėti tik patarimais, nes visi joje dirba visuomeniniais pagrindais, be atlyginimo, aukodami savo laisvalaikį. Gavę tik patarimų, kai kurie tautiečiai net supyksta“, – stebėjosi M.Jacinevičius.

Lietuvos patriotu save laikančio M.Jacinevičiaus įsitikinimu, tautiečius kamuoja įvairūs nacionalinio pobūdžio kompleksai, nors tiems kompleksams nėra jokio realaus pagrindo.

„Dažnai skundžiamės, kad Lietuvos niekas nežino. Tada aš paklausiu, ar mes patys daug žinome apie kitas mažas tautas, ir primenu, kad mes turime vieną iš seniausių pasaulio kalbų, didingą istoriją, galime didžiuotis, kad išlikome kaip valstybė, kad turime neeilinį krepšinį, gražiausias pasaulyje moteris. Paprasčiausiai turime būti ne nervingi rėksniai, bet santūrūs ir įdomūs žmonės. Tuomet domėjimasis mumis atsiras savaime“, – įsitikinęs Vokietijoje gyvenantis vyras.