Kokia Vilniaus Romeo ir Džuljetos meilės istorija?

Kiekvienas miestas turi savo meilės istoriją. Gal ir net ne po vieną. Tarp Vilniaus mūrų liko amžina poeto Adomo Mickevičiaus ir jo Marilės meilė. Marilė tapo nemirtinga. Nemirtinga tapo ir jųdviejų meilė.

Verona turi Romeo ir Džuljetą, Palanga – Jūratę ir Kastytį, o romantiškąjį Vilnių garsina Adomas ir Marilė. Bėgant metams šią porą sieję jausmai tapo bendriniai. Tai istorija dviejų žmonių, atradusių vienas kitą kaip giminiškos sielos, bet negalinčių būti kartu. Tokia meilė – nelaiminga, tačiau romantizmo epochoje būtent ji audrino jausmus, įkvėpė kūrybai ir didžių idealų siekimui.

Aistrą įžiebė balta suknelė

Žymiausias su Vilniumi susijęs meilės dainius, romantikas A.Mickevičius mūsų mieste gyveno vos kelerius metus. Bet tą laikotarpį, kai jo protą ir širdį užvaldė "dangiškoji mylimoji" Marilė, kai budo, augo, šėlo jausmai, poetas visada prisimins kaip ypatingą. Vilnius – jo meilės, neišblėsusios iki paskutinio atodūsio, miestas.

Mariją Ievą Vereščakaitę, visų vadintą Marile, A.Mickevičius pirmą kartą išvydo 1820 m. rugpjūčio 15-ąją. Tądien, įkalbėtas bičiulio Tomo Zano, jis atvyko trumpų atostogų į Tuhanovičių dvarą (dabar Karčovos, Baltarusija) pas draugą Michalą Vereščaką, Marilės brolį.

22-ejų poetas, baigęs Dominikonų mokyklą Naugarduke ir studijas Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultete, tuo metu mokytojavo apskrities mokykloje Kaune. Jis vos išsilaikė iš mokytojo algos, jautėsi labai vienišas, vis svajojo grįžti į Vilnių. Čia buvo likę draugai, priklausę jo paties kartu su kitais įkurtai slaptai Filomatų draugijai, čia buvo parašyti pirmieji eilėraščiai. Jam būtinai reikėjo atokvėpio. Tuhanovičių dvaro idilė tam tiko.

"Įėjęs į jam ruošiamą kambarį, Adomas ant kėdės pamato baltą suknelę ir įsivaizduoja jauną moterį, galėjusią ją vilkėti. Mintyse jis išvydo tikrą angelą. O kai tą angelą, savąją Marilę, pamatė, įsiplieskė meilė, sukrėtusi iki pat širdies gelmių", – pasakojo Vilniaus gidė Liuda Matonienė, romantiškojo miesto žemėlapio, kviečiančio į kelionę paskui gražiausias visų laikų jo meilės istorijas, autorė.

Akimirksniu blykstelėjusi meilė nuo pat pradžių buvo neįmanoma. Marilė tuo metu turėjo išrinktąjį – kaimyną grafą Lauryną Putkamerį, jauną ir dailų kariškį, spėjusį pasižymėti mūšiuose Napoleono armijos gretose. Jie jau buvo susižadėję, o po pusmečio, 1821 m. vasarį, Benekainių bažnyčioje (dabartinė Baltarusija) susituokė.

Ieškojo savosios Marilės

Kas ta žavioji Marilė, tas baltasis angelas, amžiams pavergęs poeto širdį? M.Vereščakaitė – dvarininkų šeimos, valdžiusios tūkstantį hektarų derlingos žemės, o tai tuo metu nereiškė didelio turto, atžala. Marilės kraitis nebuvo didelis, bet jis labai pagelbėjo finansinius sunkumus išgyvenusiam Laurynui.

Ko gero, tik pats poetas turėjo galią įžiūrėti Marilėje angelą.

Marilė garsėjo įvairiais pomėgiais, plačiu akiračiu. Ji buvo gavusi gerą namų išsilavinimą, laisvai kalbėjo prancūziškai ir itališkai, skambino fortepijonu, griežė smuiku, pati komponavo, buvo labai apsiskaičiusi. Žaidė šachmatais, mėgo viena toli ir ilgai jodinėti. Nepaprastai mėgo baltas sukneles, pasirišdama prie jos vis kitos spalvos juostą, reiškusią tos dienos nuotaiką. Šviesi – viskas gerai, juoda – jau ne. Po A.Mickevičiaus ištrėmimo į Rusijos imperiją ji ilgai rinkosi tik juodą.

Jaunajai dvarininkaitei puikiai tiko poeto draugės vaidmuo. Jiedu jautėsi skirti vienas kitam. Jis – Adomas, ji – Ieva (antrasis vardas), pasinėrę į romantišką literatūrą, kartu leido kiekvieną akimirką. Abu buvo gimę tą pačią dieną – gruodžio 24-ąją, tik Marilė metais vėliau nei Adomas, 1799-aisiais. Šį sutapimą jie laikė dar vienu ženklu, laiminančiu jų santykius.

Gilių mėlynų akių, šviesiaplaukė Marilė nebuvo klasikinė gražuolė. Poeto draugai tik gūžčiojo pečiais, kai Adomas kalbėjo apie ją kaip apie angelą, nužengusį iš dangaus. Draugo susižavėjimas apskritai juos šokiravo. Labiausiai stebėjosi Janas Čečiotas. Esą Vereščakaitė – tik panelė iš dvaro, kokių Lietuvoje daugybė. Jis klausė: "Kas apsėdo Adomą, kad jis būtinai nori jai patikti?"

"Jos išorinio grožio kiti nelabai pastebėdavo, neįvertindavo, bet A.Mickevičius įžvelgė joje gražuolę. Vėliau kiekvienos gyvenime sutiktos moters veide jis ieškojo jos, Marilės, akių žvilgsnio", – pasakojo poeto jausmų, išgyventų Vilniuje, tyrinėtoja.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių