Automobilių pūstys vilniečiams – kasdienybė. “Vilniaus diena” pasidomėjo, ką veikia pakeliui į darbą gatvėse užstrigę vairuotojai ir keleiviai.

Kokios mintys sukasi jūsų galvoje, kai įlendate į mirguliuojančių šviesų, išmetamosiomis dujomis kosinčių duslintuvų, pavargusių piliečių ir purvais aptaškytų automobilių sangrūdą ir joje užstringate?
Aš dažniausiai pagalvoju, kad kažkokia aukštesnė jėga manęs tikriausiai nemėgsta, nes gatvėje užstringu tik tada, kai kur nors skubu.

9.30 val. ryto buvau numatęs susitikimą. Nusprendžiau į redakciją atvykti kiek anksčiau ir prieš susitikimą dar perversti spaudą.

Vilniuje gyvenu jau keletą metų ir spūsčių problemą žinau puikiai. Kelionė iš Pilaitės iki centro niekada netrunka trumpiau nei 40 min.

Dėl to iš kiemo pajudėjau dar prieš aštuntą. Įsukęs į Pilaitės prospektą beveik patikėjau, kad piko metas baigėsi – automobilių nebuvo matyti. Tačiau pavažiavęs kelis šimtus metrų supratau, kad labai klydau.

Automobilių eilė driekėsi nuo pusės Pilaitės prospekto iki Karoliniškių viaduko. Maždaug po pusvalandžio supratau, kad dar kartą suklydau – eilė driekėsi iki pat Žvėryno.

Gera proga parūkyti

Priartėjęs prie eilės galo sustojau. Pasirodo, spūstyse galima pamatyti daug įdomių dalykų. Atidžiai apžiūrėjau vykstančias statybas ir naujus namus, kylančius Pilaitės prospekte, viaduką, ant kurio, beje, irgi buvo susidariusi nemaža mašinų grūstis.

Prisidegiau cigaretę. Tą patį padarė ir pagyvenęs, kostiumą vilkintis vyras, sėdintis prabangiame automobilyje kitoje eismo juostoje. Netrukus dūmeliai pradėjo rūkti ir pro kitų automobilių langus. Žvilgtelėjęs į veidrodėlį pamačiau, kad už manęs sustojo dar mažiausiai 5 mašinos.

Dar kurį laiką pastovėjome ir eilė pajudėjo. Kol surūkiau cigaretę, pavažiavau apie 100-200 metrų. Gerai, kad radijo stotis grojo džiazą.

Patarimas valdininkams

Apėmė jausmas, kad pastaruoju metu piko valandos prasideda vėliau. Anksčiau automobilių spūstys prasidėdavo apie 7.30 val., o apie 9 val. jau gerokai praretėdavo. Šį kartą jos tikriausiai prasidėjo apie 8 val.

Prisiminiau, jog prieš keletą dienų, kai iš namų išvažiavau prieš 7 val. ryto, iki centro atidardėjau beveik nesustodamas. Tiesa, automobilių gatvėse jau buvo nemažai, bet srautas nuolat judėjo.

Visai įmanoma, kad rytinio piko valandos kiek pasikeitė. Mat dauguma privačių įmonių ir bendrovių, susikoncentravusių sostinės verslo centruose, darbą pradeda 9-10 val. Tad galbūt valdininkams visai nereikia svarstyti, ar verta darbą pradėti pusvalandžiui vėliau.

Iki tikslo – valanda

Už Laisvės ir Pilaitės prospektų sankryžos srautas pajudėjo kiek sparčiau. Teko važiuoti maždaug 30 km/val. greičiu, bet mašinų eilės vis dėlto judėjo. Užkilęs į kalną užstrigau antrą kartą.

Iš T.Narbuto stotelės į automobilių eilę bandė įsisprausti troleibusas ir autobusas. Ir kodėl aš visada važiuoju dešiniąja eismo juosta? Žinoma, jei važiuočiau kairiąja, manęs tiesiog niekas nepraleistų, kai reikėtų sukti dešinėn į Žvėryną. Galbūt ir praleistų, bet sukelčiau masinį pasipiktinimą, kad blokuoju eismą.

Netrukus automobiliai nebejudėjo ir kita eismo juosta. Jauna mergina atsisuko ir nusišypsojo. Vėliau pasičiupo mobilųjį ir pradėjo kalbėti.

Kitame automobilyje dvi draugės įnirtingai diskutavo ir skėsčiojo rankomis – linksmas vaizdas. Priekyje gana solidžiai atrodantis jaunuolis kažko karštligiškai ieškojo ant galinės automobilio sėdynės. Mašinos vėl pajudėjo. Žvilgtelėjau į laikrodį – pusė devynių.

Maždaug 15 minučių keliaudamas T.Narbuto gatve ir pasistūmėjęs vos kelis šimtus metrų mintyse nusikeikiau ir pagalvojau: „Nekenčiu automobilių, pirksiu dviratį, reikėjo pasiimti knygą arba laikraštį.“

Narbuto kalnu nusileidęs iki radaro, pamačiau gana neįprastą vaizdą: senuose bet vis dar žvilgančiuose žiguliuose sėdėjo senukų porelė ir ramiai šnekučiavosi.

Įsukus į Žvėryną spūstys praretėjo. Sustodavau tik prie šviesoforų ir po 15 minučių jau sėdėjau redakcijoje. Iš viso užtrukau kiek daugiau nei valandą. Bet taip būna kiekvieną dieną – galų gale žmonės įpranta.