Apie prekybos centrų kasininkų darbą sklando įvairios legendos: jie turi išmokti begalę prekių kodų, neturi laiko pavalgyti, dirba labai daug, o už tai gauna grašius. Ar tai tiesa?

„Vilniaus diena“ atliko eksperimentą: dienraščio žurnalistė įsidarbino didžiausiame prekybos tinkle – „Maximoje“. Mūsų skaitytojams – žurnalistės įspūdžiai.
Įsitikinau, kad tapti šio prekybos tinklo darbuotoja labai paprasta. Pasirenku „Akropolyje“ esančią „Maximą“. Tai didelė parduotuvė, čia visada trūksta darbo rankų. Kreipiuosi į direktorės asistentę. Ji, beveik nieko neklausinėjusi, iškart pasiūlo darbą. Nors labiau norėjau tapti salės darbuotoja, asistentė nusprendžia už mane. „Salės darbuotojų darbas labai sunkus, nuo nuolatinio stovėjimo ir vaikščiojimo ištinsta kojos. Uždirba jie daug mažiau nei kasininkai. Jokiu būdu tavęs ten neleisiu. Būsi kasininkė-pardavėja“, – nuskamba geranoriškas verdiktas.

Įdarbinimas užtrunka kelias dienas. Viena diena skiriama mokymams, kita – darbo sutarčiai sudaryti ir pasirašyti. Supažindinti su būsimu darbu pradedama kitos dienos rytą. 8.30 val. prie Mokymo ir karjeros planavimo skyriaus jau laukia aštuoni žmonės, tarp jų ir aš.
Moteris skundžiasi, kaip sunku rasti gerai dirbančių žmonių: „Didžiausias rūpestis – geriantys darbuotojai. Tokių ateina daug, tenka atleisti. Todėl nei amžiui, nei išsilavinimui reikšmės neteikiame. Svarbu tik, kad negertų ir tvarkingai dirbtų.“
Kursų vadovė juokiasi prisiminusi, kaip pati darbuotojams pirkdavo kojines, nes šie ateidavo suplyšusiomis. Išgirstame ir patarimų: nepirkti nukainotų prekių, saugoti asmeninius daiktus nuo kitų darbuotojų – vagia ne tik iš parduotuvės, bet ir vieni iš kitų.
Po trumpos pietų pertraukos prasideda keturias valandas trunkantys kasininkų-pardavėjų mokymai. Atskirame kambaryje įrengta kasa, su ja mokosi dirbti naujokai. Esame penkios, sunkiausiai sekasi vyresnei moteriai. Man sekasi gerai, greitai išlaikau egzaminą ir apie 16 val. keliauju namo.

Darbas tik sveikoms moterims

Kitą dieną atvykstu į tose pačiose patalpose esantį Sveikatos centrą pereiti medicininės apžiūros. Darbuotojų patogumui viskas įrengta vienoje vietoje. Bet apžiūra – formali. Gydytoja paklausia, ar nesiskundžiu sveikata, per kelias minutes išduoda medicininę knygelę.
„Šis darbas – tik sveikoms moterims. Linkiu sėkmės“, – nužvelgdama atsisveikina gydytoja. Esu nedidelio ūgio ir smulki – gal medikei kilo įtarimas, ar būsimą darbą ištversiu fiziškai?
Direktorės asistentė duoda pasirašyti šūsnį popierių. Turiu patvirtinti, kad sutinku dirbti savaitgaliais, švenčių dienomis, viršvalandžius ir t. t. Pagaliau pasirašau darbo sutartį ir morališkai rengiuosi pirmai darbo dienai.

Iš pradžių dreba rankos

Entuziastingai nusiteikusi įsilieju į „Maximos“ darbuotojų gretas. Gaunu kasininkės-pardavėjos darbinę aprangą: baltus marškinius, mėlyną prijuostę ir kaklaraištį. Tiesa, kyla problemų ieškant tinkamo dydžio. „Naujoji darbuotoja ne ką didesnė už mano vaiką. Marškiniai bus kaip suknelė“, – ieškodama uniformos juokiasi direktorės asistentė.
Gaunu raktą nuo spintelės drabužinėje. Asistentė paaiškina, kad kiekviena spintelė skirta dviem žmonėms. Vos atidarius spintelę pradeda kristi batai ir rankinės. Vėliau sužinau, kad 112 numeriu pažymėta spintele naudojasi ne mažiau kaip šeši žmonės. Nė nežinau, kas jie tokie, – kas užtikrins, kad neapvogs?
Persirengiu ir pažvelgiu į veidrodį – tikra pavyzdinga kasininkė. Pamačiusi mane, juokiasi ir asistentė: „Visai gerai atrodai“, – ir pristato vyr. kasininkei. Darbas prasideda.
Mane siunčia į 14 kasą, kur dirba Lijana (vardai pakeisti – red. past.). Stebiu ją dirbančią ir mokausi. Mergina draugiška ir paprasta. Netrukus einu mokytis pas kitą kasininkę – Olgą. Ji siūlo man pačiai sėsti ir bandyti aptarnauti klientus.
Pabandau. Iš pradžių dreba rankos, tačiau nėra labai sunku. Ypač, kai už nugaros stovėdama Olga pasako visus daržovių, vaisių, bandelių, duonos ir saldainių kodus. Niekaip nesuprantu, kaip ji juos visus atsimena.
Dvi valandas praleidžiu vaisių ir daržovių skyriuje. Reikia apžiūrėti kiekvieną prekę, išmokti skirti obuolių, pomidorų, bulvių rūšis. Viską rašausi į mažą knygelę. Randu tokių vaisių, kurių anksčiau nesu mačiusi (pavyzdžiui, karambolų).
Iki šiol nenutuokiau, kad parduotuvėje yra tiek daug skirtingų bandelių. Bandau jas nusipiešti tikėdamasi, kad tai padės dirbant kasoje. Nuo rašymo paskausta ranką, o galvoje spengia nuo informacijos pertekliaus.

Nemokami pietūs

Apie 14 val. vyr. kasininkė praneša, kad galiu eiti pietauti. Susirandu tik darbuotojams skirtą valgyklą. Pietūs čia nemokami, tačiau pasirinkimo nėra. Ką duoda, tą valgai. Tądien kubiluose teliūskavosi burokėlių sriuba ir į guliašą panašus antrasis patiekalas.
Valgykla ūžia nuo rusiškų šnekų. Pamačiusi, kad esu naujokė, virėja rusiškai paaiškina man visą tvarką. Rusiškai nemoku, bet kažkaip suprantu, kad duoną ir kompotą pasiimame patys, o maistą į lėkštes deda pati virėja.
Gavusi dienos davinį prisėdu prie tvarkingai atrodančios porelės. Šie tarpusavyje šneka pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai, tačiau mane ignoruoja. Kažkodėl jaučiuosi nejaukiai. Maistas neskanus, puspilnes lėkštes nunešu atgal ir einu toliau mokytis kasininko amato.

Darbo pabaigos palaima

Vėl dirbu su Olga. „Prieš šventes sunkiausia, žmonės labai pikti“, – skundžiasi pavargusi mergina. Popiet darbuotojai pavargę, pikti, irzlūs. Prie kasos sėsti man nebeleidžia, tad išmokstu nedaug. Skaičiuoju minutes iki darbo pabaigos. Esu naujokė, tad vietoj dvylikos valandų kol kas dirbu tik devynias.
Slinkdama drabužinės link matau prieš mane einančias tris moteris. Jos džiaugiasi darbo pabaiga.
„Kaip gerai dabar būtų sėsti į automobilį ir lėkti namo. Taip nesmagu autobusu kratytis“, – apgailestauja moterys. Mat „Maximos“ darbuotojai naktį namo išvežiojami autobusu. Automobilių niekas neturi – tiek neuždirba. Kaip ir kitas, mane apima palaima – darbo diena baigėsi.

Klientai veda iš proto

Artėja Moters diena, todėl kovo 6, 7 ir 8 dienomis mane siunčia dirbti į informacijos skyrių. Ten dirbančioms merginoms reikia pagalbos pardavinėjant gėles. Susipažįstu su Asta ir Gabriele, jos čia dirba nuolat. Sulaukiu vertinančių žvilgsnių ir, nors iš pradžių jaučiuosi nejaukiai, greitai susidraugaujame.
Informacijos skyriuje išmokstu spausdinti „Teleloto“ loterijos bilietus, papildyti telefonų sąskaitas, parduoti gėles ir priimti grąžinamas prekes. Slapta džiaugiuosi, kad nereikia sukti galvos dėl gausybės kodų. Informacijos skyriaus prekystalis lūžta nuo tulpių, narcizų ir rožių. Už gėles atsakinga Asta, Gabrielė rūpinasi spausdinti sąskaitas faktūras ir priimti grąžinamas prekes. Vos spėjame suktis, žmonių daugybė, o gėles reikia rūšiuoti, tvarkyti, pamerkti.
Iškart gaunu patarimų: „Nebūk labai mandagi. Stenkis nesiginčyti su klientais ir nekreipti dėmesio į jų priekaištus bei nuotaikas.“ Tai, kaip atžagariai merginos bendrauja su klientais, iš pradžių stebina, bet dienai įpusėjus ir pati pradedu taip elgtis.
Klientai labai nesupratingi ir įžūlūs. Buvo akimirkų, kai norėjau viską mesti ir bėgti kuo toliau. Į pirkėjus pradedu žvelgti kaip į priešus. Dienos pabaigoje nė viena iš mūsų nebesišypso.
Gėles perka masiškai, tad netrukus einame į šaldytuvą parsivežti daugiau. Su Asta prikrauname kelis vežimus įvairiausių tulpių. Taip pat vežamės keletą kibirų vandens. Vos išeiname iš darbuotojams skirtų patalpų, mus apspinta žmonės ir pradeda graibstyti gėles.
Puolame aiškinti, kad jos kol kas neparduodamos. Mums einant savo skyriaus link, paskui seka gėlių ištroškusi žmonių minia. Gražiausias išgraibsto per kelias minutes. Už prekystalio – netvarka. Asta net įraudusi nuo pykčio, darbo labai daug.
Iš kolegių lūpų išsprūsta ne vienas rusiškas keiksmažodis. Viena jų neištvėrusi pravirksta. Darbo pabaigoje jaučiuosi visiškai išsekusi, siaubingai maudžia kojas. Grįžusi namo griūnu į lovą lyg pakirsta.

Neberūpi net Alanas

Kitos dienos rytą vis dar skauda kojas. Šiandien kovo 8-oji, tad žmonių daugiausia ryte. Tulpių jau neturime, liko tik rožės. Kurį laiką dirbu viena. Nieko nespėju, bet kai paprašau atsiųsti ką nors į pagalbą, išgirstu neigiamą atsakymą: „Teks suktis vienai. Neturime žmonių.“
Apie 12 val. ateina Asta. Ji pervargusi, dvi dienas dirbo po 16 valandų (nuo 8 iki 24 val.). Mergina pasakoja, kaip vakar prieš pat darbo pabaigą vienas klientas ją ir Gabrielę apskundė vadovybei. Mat kai prieš pat vidurnaktį atėjęs vyras pareikalavo „Maximos“ kupono dėl 26 centų, Gabrielė neištvėrė: „Turbūt ir gyvenate iš tokių kuponų.“
Vadovybė į šį incidentą reagavo atlaidžiai. Matyt, jų pasitaiko dažnai. Grįžusios namo merginos pašlijusius nervus ramina velnio lašai. Po tokios pragariškos dienos tik išgėrus degtinės įmanoma nurimti ir užmigti.
Pardavinėdama rožes susibadau visas rankas. Skaičiuoju minutes iki darbo pabaigos. Apie 19.30 val. vos pavilkdama kojas išeinu iš „Maximos“. „Akropolyje“ šiandien koncertuoja Alanas Chošnau, tačiau man neberūpi nei dainos, nei Alanas. Džiugina tik glėbyje nešamos trys puokštės tulpių. Už jas, gavusi specialią nuolaidą, sumokėjau vos 6 litus. Galvoje tik viena mintis: „Namo.“

Daugiau dirbi – daugiau uždirbi

Tris dienas pailsėjusi vėl vykstu į darbą „Maximoje“. Iškart sulaukiu blogos žinios: šiandien dirbsiu visą pamainą, t. y. 12 valandų.
Naktinės pamainos (dirbančios nuo 12 iki 24 val.) kasininkės centrinėje kasoje rengiasi darbui: skaičiuoja kasos likutį, loterijos bilietus, keičia pinigus. Manęs mokyti niekas nenori. Merginos ilgai ginčijasi, kol tamsiaplaukė Lina pagaliau sutinka dirbti su manimi. Mūsų palydėti atėjęs apsaugos darbuotojas ragina: „Judam, judam, tinginės.“ Krizendamos merginos bėga prie savo kasų. Aš seku paskui Liną.
Dvidešimtmetė mergina labai draugiška, sąžiningai mane moko ir sodina į kasą. Visą dieną praktikuojuosi. Dienos pabaigoje jau atsimenu daugybę kodų. Iš Linos sužinau, kad didelėse „Maximose“ dirbančios kasininkės uždirba daugiau nei tos, kurios dirba mažosiose (gauna ne 6, o apie 9 Lt/val.).
Mergina skundžiasi, kad dirba jau dvejus metus, o atostogavo tik dvi savaites. Daugiau atostogų niekas neduoda – nėra kam dirbti, visada trūksta žmonių. „Iš pradžių buvo labai sunku, verkdavau kiekvieną dieną. Dabar jau apsipratau. Juk neturint išsilavinimo darbą rasti sunku“, – samprotauja Lina. Mergina dirba apie 180 valandų per mėnesį. Būna ir taip, kad dirba už kitas.
Tuomet valandų skaičius išauga iki 220. Taip ardama uždirba apie 1500–1800 litų. Atlyginimas čia valandinis, tad kuo daugiau dirbsi, tuo daugiau uždirbsi.

Trūkumas kerta per kišenę

Suuodusi, kad turiu automobilį, vyr. kasininkė nusprendžia, kad dirbsiu naktinėje pamainoje. Bandau tartis dėl kitokio grafiko, tačiau ji nekreipia dėmesio: „Juk turi automobilį, tad grįžti nebus sunku.“
Kitą dieną mane paskiria į 37-ą kasą, pradedu dirbti savarankiškai. Šalia dirba Lina, ji man padeda. Galinėse kasose visada daugiausia žmonių. Merginos stebisi, kad mane pasodino būtent ten. Be to, šioje kasoje nėra nei telefono, nei prietaiso magnetams nuimti. Ir konvejeris čia ne automatinis, o senoviškas – su pedalu.
Dirbti tikrai nepatogu. Matyt, tokia naujokų dalia. Sekasi neblogai. Šalia dirbančios kasininkės padeda pasakydamos kodus, tačiau klientus aptarnauju gana lėtai. Sunkiausia – obuoliai. Man jie visi panašūs, niekaip nesugebu atskirti, kuris yra kuris. Kadangi telefono neturiu, dėl prekių grąžinimo, pietų ir vakarienės pertraukų už mane skambina Lina.
Per visą dieną turiu dvi pertraukas – pusvalandį pietums ir 15 minučių vakarienei. Po vakarienės dirbti labai sunku. Žmonių daug, visi pikti. Jaučiuosi pavargusi ir darau daug klaidų. Skauda akis. Vos įžiūriu prekių pavadinimus ekrane. Nuo sunkių butelių kilnojimo skauda dešinę ranką, o nuo pedalo spaudžiojimo – koją.
Dienos pabaigoje dirba tik penkios kasininkės. Jaučiuosi išsekusi. Kasa uždaroma po vidurnakčio, tačiau dar reikia eiti į centrinę kasą ir skaičiuoti pinigus. 10 litų trūkumą padengiu iš savo kišenės. Merginos stebisi, kad skirtumas toks mažas. Dažnai naujokėms pritrūksta ir šimto litų. Kadangi nuostolius tenka dengti iš savo varganų pinigų, pirma į galvą ateinanti logiškiausia išeitis – kitą dieną skaičiuoti taip, kad eitum ne į minusą, o į pliusą. Kitaip tariant – apsukti kokį žioplesnį ar pinigų neskaičiuojantį, pilną vežimą brangiausių produktų prisikrovusį pirkėją.
„Akropolis“ jau uždarytas. Veikia vienintelis išėjimas. Mano automobilis visai kitoje pusėje, tad per lietų kėblinu aplink visą pastatą. Pikta ir pavargusi per miegantį miestą važiuoju namo. Tvirtai nusprendžiu: ryt bus paskutinė mano darbo diena.

Pirkėjai aprėkia dėl cento

Dirbant kasoje labiausiai vargina bendrauti su pirkėjais. O jų pasitaiko visokių. Labai daug rusakalbių. Daugelis supranta, kai atsakau lietuviškai. Tačiau viena rusų pora baisiai pasipiktina tokiu neišprusimu: „Tai ką jūs čia veikiate, nemokėdama rusų kalbos? Negi nežinote istorijos? Rusų kalbą Lietuvoje mokėti privaloma.“ Bandau tvardytis ir į ginčus nesileidžiu.
Sunkiausia su tokiais klientais, kurie perka nukainotas prekes ir skaičiuoja kiekvieną centą. Tai pagyvenusios moterys arba jaunos mamos. Neduok Dieve, suma skirsis vienu centu – aprėks ne tik mane, bet ir vadovybę, ir visą likusį pasaulį.
Visuomet suirzę būna vyrai, atėję į prekybos centrą su vaikais. Tačiau daugelis pirkėjų mandagūs. Turtingi žmonės perka labai daug ir brangių produktų. Išleidžia 800 ir daugiau litų, tačiau į sumą nė nežiūri. Daug perka ir užsieniečiai. Pastarieji dažnai bando kalbėti lietuviškai ir flirtuoja su kasininkėmis.
Per vieną dieną sulaukiau net kelių kvietimų kur nors pavakarieniauti. Išsiaiškinu, kad darbas kasoje vis dėlto turi ir pranašumų – lengvai galima „pakabinti“ turtingą vyrą.
Atsiranda ir tokių, kurie 600 litų sąskaitą sumoka vien tik metaliniais litais.

Merginų tikslas – ištekėti

Valgykloje išgirstu įvairių darbuotojų istorijų. Mano pirmoji mokytoja Lijana „Maximoje“ dirba jau trejus metus. Ji ištekėjusi ir turi vaiką. Aukšta blondinė Laura svajoja kuo greičiau ištekėti. Juk jai jau 24-eri. Mergina giriasi sulaukianti daug dėmesio iš klientų. Vienas net siūlė tapti manekene, bet ji atsisakė. „Turiu daugybę vizitinių kortelių. Tarp jų ir fotografų, limuzinų vairuotojų. Neišmetu, gal prireiks rengiant vestuves“, – užsisvajojusi sako Laura.
Kita mergina, Kristina, dirbti pradėjo visai neseniai. Ji dvyliktokė, žūtbūt stengiasi baigti mokyklą. Rytais mokosi, o likusią dieną dirba kasininke. Tą patį daro ir jos mama. Kitokio darbo mergina nė neįsivaizduoja. Asta taip pat darbą „Maximoje“ derina su mokslais kolegijoje. O vakarais namie organizuoja vakarėlius.
Nustembu sužinojusi, kad Linai tik dvidešimt – atrodo daug vyresnė. Kasininke ji dirba jau beveik dvejus metus. Užaugo kaime, dabar už porą šimtų litų nuomojasi butą Šalčininkuose. Mergina skundžiasi, kad dažnai bute nebūna vandens. Ji tikisi, kad gyvenimas greitai pasikeis, mat vasarą išteka. Būsimą vyrą pažįsta tik keletą mėnesių.

Pagaliau viskas baigėsi

Į darbą atvažiuoju pakilios nuotaikos: paskutinė diena. Vėl dirbu 37-oje kasoje. Galvoju, kaip pranešti, kad išeinu. Šiandien „Maximoje“ akcija – pigesnės šviežios lašišos, tad kasose nuolat justi žuvies kvapas. Konvejeris ištepliotas, pirštai lipnūs. Dirbti labai nemalonu. Ant permirkusių maišų užklijuoti kodai nenusiskaito, tad tenka suvedinėti ranka. Tai užima daug laiko ir susidaro eilės.
Per pietų pertrauką pranešu direktorės asistentei, kad išeinu iš darbo. Sukuriu įtikinamą istoriją, kad dėl asmeninių priežasčių jau ryt būtinai turiu išvažiuoti iš Vilniaus. „Labai gaila, bet ką padarysi. Gal dar išeis grįžti?“ – siūlo pagalvoti ji. Žinia, kad išeinu, pasklinda greitai.
Šiandien penktadienis, tad žmonių labai daug. Atsikvėpti nėra kada. Skaičiuoju minutes iki darbo pabaigos. Kasą uždarau jau gerokai po vidurnakčio. „Maximą“ palieku paskutinė, visi „Akropolio“ išėjimai užrakinti.
Pagaliau randu kelis apsaugos darbuotojus ir paprašau, kad mane išleistų. „Taip ilgai dirbote?“ – nustebę klausia ir parodo tik darbuotojams skirtą siaurą išėjimą.
Namo grįžtu antrą nakties. Jaučiuosi laiminga, kad tai tebuvo eksperimentas. Ir jis pagaliau baigėsi.