Garažų masyvai mieste panašūs į dinozaurus, kurių era baigėsi. Kažkada turėti nuosavą garažą, į kurį reikia kulniuoti "tik" per kvartalą, buvo laikoma komfortu.

Ten vyksta vakarėliai

Dabar, požeminių ir modernių daugiaaukšių garažų laikais, garažinė sovietmečio prabanga virto, anot Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojo Sauliaus Lukošiaus, kaimu mieste. Bet tame kaime tebeverda gyvenimas.

Pasigirsta suvirinimo aparato garsas ir pro praviras duris pabyra kibirkštys. Įsispeitęs į kampą vyrukas "laisto sieną". Šalia – keli tušti kačių ėdalo dubenėliai. Bet šeštadienio ramybė garažų masyve  apgaulinga.

Pro praviras medines garažo duris matau – vyrai remontuoja automobilį. Į mano klausimą, kaip sekasi, reaguoja piktai: "Kokia problema ir ko reikia? Eikit kitur ir kalbėkitės, mes nenorime", – gana atžariai išprašo mane lauk.

Toli eiti nereikia. Plačiai atlapotos durys. Ant grindų – du automobilio varikliai, greta – trys jauni vyrai. Nepatiklūs – paprašo parodyti žurnalisto pažymėjimą, bet vienas kitas žodis, ir įsikalbame.

"Reikėjo ateiti penktadienį. Vieno kaimyno penkiasdešimtmetį šventėme. "Gražūs" vyrai išėjo", – pasakojo garažų liūtai. Kad vakarėlio būta audringo, liudija prie durų suremti tušti alaus buteliai.

Savaitgalį bėga nuo žmonų

"Ar bendraujate su garažo kaimynais?" – klausiu. "Beveik ne. Dauguma jų – pensininkai, mes jų nematome, nes ateiname čia tik savaitgaliais, – pasakojo tvirtas vyrukas. – Pensininkai atvažiuoja, nuvalo dulkes nuo savo mašinyčių, nuvažiuoja iki degalinės ir vėl pastato į garažą", – šaipėsi iš savo kaimynų vyrai.

Garažuose ne tik mašinos stovi. Kai kurie jų paversti senų daiktų, vaisių ir daržovių sandėliais. "Rudenį suveža iš sodų bulves, obuolius, o pavasarį supuvusius tempia lauk. Tada pykstamės, kad konteineriai pilni", – vyresnių žmonių įpročiais stebėjosi vyrai.

Ironijos sulaukė ir moterys: "Laiko garaže mašiną tris mėnesius, paskui negali užkurti ir klausia, kodėl."

"Savaitgalį nuo žmonų pabėgame. Gal tuo metu ir jos kur nors bėga, bet kai nematom, širdies neskauda", – šmaikštavo vyrai.

Užsuka prabangios mašinos

Aplink ryškiai raudoną "Chrisler Crosfire" tupinėjo pagyvenęs vyras. Vandens čiurkšle ir šepetėliu jis bandė išblizginti kiekvieną automobilio vietelę.

"Čia ne mano mašina. Sūnui plaunu. Jis laiko neturi", – paaiškino ponas Aleksandras.
Pasiteirauju, ar sūnus leidžia tėvui pavažiuoti savo automobiliu. "Kur aš važiuosiu su tokia? Vairuoju pasatą ir man gerai", – kalbėjo Aleksandras, nepakeldamas akių nuo automobilio.

Rengėsi mėgėjų raliui

"Turėtų būti kalbūs", – pagalvojau pamačiusi du jaunus vaikinukus. Pilėnų vidurinės mokyklos dvyliktokai Tomas ir Andrius garaže rengėsi mėgėjų raliui – klijavo užrašus ant savo automobilių.

"Pernai buvau jaunimo grupės prizininkas", – prisipažino Andrius Saulevičius, pomėgį automobiliams perėmęs iš savo tėčio, su kuriuo įvairiose varžybose dalyvauja nuo mažens.

Andriaus mama neprieštarauja. "Ji jau priprato. Tėvo giminėje tai tęsiasi iš kartos į kartą. Mano prosenelis buvo kartingų pradininkas Lietuvoje", – išdidžiai  pasakojo vaikinas, aistra automobiliams užkrėtęs ir savo bendraklasį Tomą.
Kol kas vairuotojo pažymėjimo neturintis Andrius per daug dėl to nesisieloja, nes varžybų trasoje galima važiuoti ir be jo. "Svarbu, kad pedalus kojomis pasiektum", – juokėsi A.Saulevičius.

Garažas žmonos nepykdo

Kyštelėjusi nosį į kitą garažą aiktelėjau iš nuostabos – tvarkingai sudėlioti daiktai, virtuvinis komplektas, mikrobangų krosnelė, kriauklė ir šalia kabantis sniego baltumo rankšluostis, foteliukas... Labiau panašu į vasarnamį. Gaila, kad išpuoselėto garažo savininkas pasitaikė  nedraugiškas. Pasigyręs savo nauju automobiliu jis skubiai uždarė duris.

Užtai jo kaimynas Rimas buvo atviras – šeštadienį garaže jis leidžiąs todėl, kad sulūžo golfuko detalė.

Vienas neatsargus kryptelėjimas, ir ant manęs pradėjo griūti dėžės su visokiomis gėrybėmis. "Na va, dabar išversit man viską, –  burbtelėjo Rimas. – Pensininkui viskas reikalinga. Neprivažinėsiu gi į servisus."

Ateis ir jų metas

"Tokie garažai – gilaus kaimo požymis mieste. Neefektyviai panaudotas miesto plotas", – atvirai pripažino Kauno miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojas Saulius Lukošius. Jis įsitikinęs, kad po 15–20 metų senųjų garažų masyvų Kaune nebeliks.

"Verslininkai turėtų juos nupirkti, nugriauti ir statyti modernias stovėjimo aikšteles ar garažus, kur būtų numatytos vietos buvusių garažų savininkams" , – savo viziją dėstė S.Lukošius. Jis pripažino, kad tai nebus lengva, nes garažų savininkai perdėtai vertina savo turtą.

Žmonės sovietmečiu garažus laikė pasiturimo gyvenimo ženklu. Atsirado garažų su virš jų įrengtomis patalpomis. Vieni ten įsirengdavo nedideles dirbtuves, kiti susikurdavo poilsio zoną. Buvo ir tokių, kurie nuolat gyvendavo.

 "Dabar tokie urbanistiniai sprendimai, kaip garažų masyvai, neteko prasmės", – įsitikinęs S.Lukošius.

Kainos

Sovietmečiu statytas mūrinis garažas kainuoja 15–20 tūkst. litų
Naujas požeminis garažas po namu kainuoja 30–40 tūkst. litų
Vieta daugiaaukščiame garaže kainuoja 40–50 tūkst. litų

Didžiausi garažų masyvai Kaune

Islandijos pl.
Šiaurės pr.
Draugystės g.
Baltų pr.

Garažai būna:

17–22 kv. m ploto
Su elektros įvadu
Su vandentiekiu
Su vandentiekiu ir kanalizacija
Su rūsiu
Su pagalbine patalpa
Šildomi

Kauno garažų masyvų istorija

Pirmieji garažų masyvai Kaune atsirado 1961 m. su daugiaaukščiais namais. M.Romerio ir K.Baršausko gatvėse pastatyta po kelis garažus tarp gyvenamųjų namų.
Atskiras garažų kvartalas gana greitai buvo suformuotas Vilijampolėje, šalia buvusio turgaus.

 "Formų buvo įvairių. Prie Dainavos parko pastatyti puslankio formos garažai. Apie 1975 m. prie Klinikų atsirado pirmieji požeminiai garažai", – pasakojo Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojas S.Lukošius.

Garažų masyvų statybos baigėsi apie 1995-uosius, kuomet pradėti statyti gyvenamieji namai su požeminiais garažais.