Žvilgsnis į lietuviškus džiazo festivalius

"Vilnius Jazz" kryptis

Štai "Kaunas Jazz" skelbia pavasario ir lauko sezono pradžią ne tik kauniečiams, bet ir visos Lietuvos džiazo mylėtojams. Pažaislio muzikos festivalis, pastaruoju metu gerokai išplėtęs savo geografines ir stilistines ribas, kviečia su muzika leisti šiltus vasaros vakarus. Rudenį šalia gausybės kultūrinių renginių kasmet užtikrintai naują žingsnį žengia savo aiškias koncepcijas turintys akademinės muzikos festivaliai "Gaida" ir "Iš arti" bei džiazo gerbėjus suburiantys "Vilnius Jazz" ir "Vilnius Mama Jazz".

Pastarųjų kontekste bene labiausiai norisi kalbėti apie lietuviškus džiazo festivalius, gyvuojančius jau gana seniai, tad turinčius (ar turėjusius) savo aiškias kryptis. Beje, šiandieniame kontekste bene visi nejučia skatina pamąstyti, kas yra džiazas ir ar šiandien egzistuoja jo stilistinės ribos.

Žinoma, džiazo kategorija aprėpia labai daug skirtingų stilių, besiritančių per skirtingą istorinį, socialinį ir geografinį foną nuo pat XX a. pradžios. Ir tikriausiai labai aiškias ribas jis turėjo tik iki Duke'o Ellingtono epochos, kai jo muziką kažkas vaizdžiai pavadino muzika galvai, o ne kojoms. Ypač platus šiandienis džiazo pasirinkimas neabejotinai yra skirtas klausyti, o ne šokiams (šokti, žinoma, nedraudžiama – jei tik norisi), ir gana dažnai jis maišosi su kitais stiliais: elektronika, populiariąja ar net akademine muzika.

Čia tikriausiai nevertėtų diskutuoti – gerai tai ar blogai, patrauklu ar ne, tačiau vis dėlto norėtųsi paklausti – kur čia džiazas?

Rudeninio džiazo sesiją kasmet pradeda festivalis "Vilnius Jazz", vyksantis spalio viduryje. "Vilnius Jazz" nuo seno puoselėja aiškią kryptį – susiburti kviečia avangardinio džiazo mylėtojus. Ir nors žinomų Lietuvos ir užsienio atlikėjų paletė jame visuomet gana plati – pavyzdžiui, šiemet lankėsi tokios įžymybės kaip Vincent'as Cortois, Brianas Marcella, Shai Maestro, "Ping Machine" ir kiti, stilių įvairovės čia mažoka.

Kita vertus, būtent šiuolaikinis džiazas ir yra skiriamasis šio festivalio bruožas, tad "Vilnius Jazz" neabejotinai turi ir per ilgą laiką susiformavusį klausytojų ratą. Ir tai toli gražu nereiškia, kad neieškoma naujovių: šalia pagrindinės scenos šį rudenį jau tryliktą kartą buvo organizuota platforma "Vilnius Jazz Young Power", įgijusi jaunųjų džiazo atlikėjų konkurso formatą. Ši graži tradicija ne tik supažindina publiką su savo kūrybinį kelią pradedančiais Lietuvos džiazo atlikėjais, bet ir juos pačius inspiruoja aktyviau kurti bei burtis į ansamblius, vėliau išvystančius kur kas aktyvesnę bendrą muzikinę veiklą.

Pirmieji žingsniai

Lapkritį estafetę perima kiek jaunesnis "Vilnius Mama Jazz", skelbiantis, kad daugiausia dėmesio skiria programos aktualumui ir šiuo metu vykstantiems džiazo procesams. Ne kartą teko įsitikinti, kad nemeluoja: kasmet čia lietuviams suteikiama proga išgirsti jaunus, dažnai karjerą pradedančius, tačiau sparčiai populiarėjančius atlikėjus.

Šiemet bene didžiausią gaivos pliūpsnį įnešė festivalio kulminacija tapusi Deva Mahal, garsiojo džiazo muzikanto Taj Mahalo dukra, nors šiame kontekste pastarasis faktas nėra svarbus. Pirmąjį savo albumą "Run Deep" ji išleido tik pavasarį, tačiau nuo to laiko jau spėjo dalyvauti ne viename tarpautiniame džiazo festivalyje, o scena dalijosi su muzikinio pasaulio įžymybėmis. Įtaigiomis savo kūrybos dainomis apie meilę, širdgėlą ir gyvenimą, atliktomis su ypatinga jaunatviška ekspresija ji greitai papirko "Vilnius Mama Jazz" publiką.

Festivalio "Vilnius Mama Jazz", o gal net ir šių metų lietuviško džiazo atradimu galima drąsiai vadinti pianistą Domą Žeromską, kuris, beje, konkurse "Vilnius Jazz Young Power" kartu su saksofonininku Donatu Petreikiu buvo pripažinti geriausiais jaunaisiais instrumentalistais. Aštuoniolikmetis pianistas, gavęs visą stipendiją bakalauro studijoms legendiniame Berklio muzikos koledže, kukliai prasitarė pernai dar tik pasvajojęs koncertuoti "Vilnius Mama Jazz" scenoje, ir štai – šiemet, padedamas vyresnių kolegų – Leonardo Pilkausko (saksofonas), Mindaugo Vadoklio (trimitas), Armano Isojano (būgnai) ir Jono Gliaudelio (būgnai), jau dalijosi scena su džiazo pasaulio įžymybėmis. Ir nors kol kas jo improvizacijose dar gerokai jaučiama kitų žymių džiazo pianistų įtaka, o kompozicijos kiek stokoja originalumo, D.Žeromskas drąsiai žengia pirmuosius žingsnius į didžiąją džiazo sceną, ir, akivaizdu, žengs toli.

"Vilnius Mama Jazz" visuomet džiugina stilių ir atlikėjų įvairove. Štai ir šiemet, prieš koncertuojant D.Mahal, publiką džiugino skandinaviškai nuosaikus Mathias Eickas su savo kvartetu. Po nuoširdaus ir kiek tradicinio D.Žeromsko kvarteto pasirodymo į sceną žengė elektronikos garsais savo pasirodymą nuspalvinę amerikiečiai "Now vs Now". Tad nusprendusiems apsilankyti ne visuose šio fesivalio koncertuose labai vertėtų atidžiau pastudijuoti koncertų anotacijas, nes rinktis tikrai yra iš ko.

Kita kryptis

Tiesa, tradicinio džiazo garsus čia galima išgirsti gana retai – kone visų atlikėjų kūryboje maišosi skirtingi stiliai, o jų muzika, priklausomai nuo konteksto pritaikius skirtingą aranžuotę, gali nesunkiai virsti roku, popmuzika ar elektronika. Tačiau vargu ar šiomis dienomis dar rastume pasaulyje festivalį, kuriame skambėtų vien tik grynas džiazas. Toks įvairiapusiškas ir gana universalus festivalio formatas džiugina ne tik kokybe, bet ir suteikia nuorodas naujiems muzikiniams atradimams. "Vilnius Mamam Jazz" yra ganėtinai patrauklus ausiai, tačiau, tenka pripažinti, ne visuomet labai patodus piniginei.

Gyvendami postmodernistinio meno epochoje jau tikrai nebesistebime įvairių muzikinių stilių mišiniais ar nykstančia takoskyra ne tik tarp skirtingų stilių, bet ir muzikos kategorijų ar meno sričių apskritai. Tačiau jeigu vieno ar kito festivalio pavadinime figūruoja žodis "džiazas", einant į koncertus labai natūraliai norisi ir klausytis muzikos, vis dar sutelpančios į šiais laikais labai plačią džiazo spalvų paletę. Kyla klausimas, ar į ją vis dar sutelpa prestižinio festivalio vardą turintis (ar turėjęs) festivalis "Kaunas Jazz", kadaise džiuginęs įstabiais atlikėjais ir stebinęs kokybe.

Pastaruoju metu jis, regis, pametė ne tik savo geografinę lokaciją – mat didieji koncertai jau senokai keliasi į Vilnių, bet ir koncepciją: metų koncertu šiemet skelbiamas netrukus vyksiantis praėjusių metų "Eurovizijos" dainų konkurso nugalėtojo Salvadoro Sobralio koncertas. O juk "Eurovizija" lyg ir prieštarautų pačiai džiazo sampratai – "Eurovizija" lyg ir komercinis renginys, daugiau dėmesio skiriantis išvaizdai, specialiesiems efektams, kartais net politikai, tačiau toli gražu – ne muzikai. Ir nors charizmatiškas S.Sobralis tarsi ir paneigė šį mitą, į sceną išeidamas kasdieniais drabužiais ir akcentuodamas muzikos svarbą, jo neformatas jau kaip ir senokai tapo tam tikru formatu. Čia tikriausiai nevertėtų diskutuoti – gerai tai ar blogai, patrauklu ar ne, tačiau vis dėlto norėtųsi paklausti – kur čia džiazas?

Kokybė ir be „Grammy“

"Kaunas Jazz" į savo repertuarą kone visuomet įtraukia nemažai ir kitų muzikinio pasaulio įžymybių, tokių kaip Bobby McFerrinas, "Take 6", "Naturally 7" ar Gregory Porteris. Šie, ne kartą sukęsi ne vieno melomano ausinukuose, kadaise atrodė kaip svajonė, kurią išpildyti padėjo "Kaunas Jazz". Tačiau tikrai nesunku pastebėti, kad daugelis šiame festivalyje pradėjo lankytis ne po vieną, ir kartais net ne po du kartus, ir net atsiveždami jau girdėtą ar šiek tiek koreguotą programą. Kitą repertuaro dalį sudaro Lietuvos populiariosios scenos atlikėjai ar kartais net abejotinos kokybės užsieniečiai. Tad dažnai taip ir lieka neaišku, ar "Kaunas Jazz" vis dar tikrai yra džiazo festivalis ar tiesiog festivalis, besivaikantis komercijos ir besišvaistantis garsiomis pavardėmis, kurių biografijos nuspalvintos gausiais "Grammy" ar kitais garsiais apdovanojimais.

Žinoma, prie žodžio "Grammy" tarsi ir natūraliai figūruoja kokybės ženklas, tačiau toli gražu nereiškia, kad jei nėra "Grammy", nėra ir kokybės. Dažna bet kurio lietuviško džiazo festivalio anotacija mirga pagyromis apie juose besisvečiuojančių atlikėjų apdovadojimus, ir tai tikrai ne visuomet būna įdomaus koncerto rodiklis. Tą labai gerai įrodo "Vilnius Mama Jazz", nevengiantis suteikti sceną tiems, kurie dar jų negavo, tačiau scenoje ekspresijos ir entuziazmo turi su kaupu.

Smagiai nuteikia ir vasaros pradžia kvepiantis Klaipėdos pilies džiazo festivalis – šiame mažiau įžymybių, tačiau jis atviras visiems ir smagus. Paprastesnis už kitus džiazo festivalių grandus ir Birštono džiazo festivalis, vis dar išlaikantis unikalią bohemišką atmosferą. Ir nors lietuviški džiazo festivaliai dėl objektyvių priežasčių tikriausiai niekuomet nepretenduos į tokius grandiozinius renginius kaip Montrė Šveicarijoje ar "North Sea" Nyderlanduose, džiazo renginių pasirinkimą turime išties nemažą.