Violončelės virtuozas D. Geringas Vilniaus kongresų rūmuose pristatys išskirtinę programą

Jame žymusis muzikas prisistatys dviem skirtingais amplua, sakoma pranešime.

Lietuvoje gimęs violončelės virtuozas D. Geringas priklauso šiuolaikiniam pasaulio klasikinės muzikos elitui. Neįtikėtinai platus artisto repertuaras, apimantis laikotarpį nuo ankstyvojo baroko iki šiuolaikinės muzikos, išryškina nepaprastą muziko smalsumą, ypač aukšto lygio techninę meistrystę ir vidinį lankstumą. Jo intelektualinis tikslumas, stilistinis įvairiapusiškumas, intuityvus melodijos ir tonų pajautimas atnešė šiam muzikui ypatingą pagarbą ir pripažinimą visame pasaulyje. 1970 m. laimėjęs aukso medalį tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse, tuomet 24-erių violončelininkas, mylimiausias legendinio violončelininko Mstislavo Rostropovičiaus mokinys, atvėrė garsiausių pasaulio koncertų salių duris. Nuo 2000 m. D. Geringas vis dažniau koncertuoja ir kaip dirigentas.

Šį vakarą D. Geringas kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru scenoje atliks net tris kūrinius dviem skirtingais amplua. Franzo Schuberto (1797–1828) sonatą a-moll kaip solistas grieš violončele, o vėliau stos prie dirigento pulto – D. Geringo diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras atliks Wolfgango Amadeus Mozarto (1756–1791) simfoniją Nr. 25 g-moll ir Ludwigo van Beethoveno simfoniją Nr. 6 F-dur.

F. Schuberto sonata apergionui ir fortepijonui – vienintelis žymus kūrinys, parašytas šiam jau išnykusiam instrumentui. Apergionas buvo XIX a. styginis instrumentas, turėjęs gitaros ir violončelės savybių, – juo virtuoziškai grojo geras F. Schuberto draugas Vincenzas Schusteris, kuriam ir dedikuota sonata. Instrumentui neprigijus, sonata išliko viena iš mėgstamiausių stygininkų atliekamų kūrinių. Sonata, kurią F. Schubertas rašė jau sirgdamas, labai intymi, jos švelniame charakteryje giliai paliečia juntamas trapumas.

Na, o vos 17-os sulaukusio W. A. Mozarto parašyta 25-oji simfonija vadinama pirmąja „tragiška“ kompozitoriaus simfonija, iškeliančia kompozitorių iš vunderkindo į menininko statusą. Simfonija sukurta vadinamuoju „audros ir veržimosi“ stiliumi (vok. Sturm und Drang) – muzikoje ekspresyviai reiškiamos dramatiškos emocijos, naudojami staigūs tempo, dinamikos pasikeitimai, muzikiniai efektai, išreiškiantys gilų susijaudinimą.

Antrojoje koncerto dalyje skambės L. van Beethoveno „Pastoralinė“ simfonija, pirmąkart publikai pristatyta 1808 m. Vienoje. L. van Beethovenas mylėjo gamtą, tad dažnai išvykdavo iš Vienos, kad galėtų praleisti daugybę laiko vaikščiodamas ir ramiai atsidėtų darbui gamtos apsuptyje. Kompozitoriaus šeštoji simfonija – vienas iš nedaugelio programinių L. van Beethoveno darbų, vaizduojantis kaimo kasdienybę ir gamtos scenas. Visgi kompozitorius rašė, kad ši jo muzika yra „daugiau jausmo išraiška, o ne tapyba“, ką rodo ir simfonijos dalių pavadinimai.