Vilniaus mažajame teatre – spektaklis „Blogi keliai“, apnuoginantis žiauriausias karo puses

Asmenine pačios dramaturgės patirtimi Rytų Ukrainoje vykstančiame kare bei tikrais žmonių liudijimais paremta pjesė apnuogina pačias intymiausias ir žiauriausias karo puses. Mintimis apie vaidmenis spektaklyje „Blogi keliai“ dalijasi aktorės Valeria Khodos, Lesya Samaeva ir Kateryna Kachan.

Valeria Khodos (žurnalistė), T. Ševčenkos vardo Ukrainos nacionalinės premijos „Teatro meno“ nominacijoje laureatė:

„T. Trunovos režisuotame spektaklyje „Blogi keliai“ vaidinu žurnalistę, kuri pateko į separatistų nelaisvę Donbase, kai 2014 m. Rusija užgrobė Donecko ir Luhansko teritorijas. Gavusi vaidmenį, savo dalies negalėjau skaityti be ašarų – buvo taip baisu visa tai, kas tekste aprašyta. Žinojau, kad tai tikros istorijos ir tikri žmonės, bet negalėjau patikėti, kad žmonės vienas kitam gali būti tokie žiaurūs. Šią pjesę vaidinome kelerius metus, ir kaskart svarstydavau, kiek dar ištversiu, kiek dar galėsiu atlikti savo rolę. Juk kiekvieną kartą vaidindami mes sukeliame skausmą žiūrovams, kurie tiesiog negali likti abejingi žiūrėdami spektaklį. Ir tik dabar, po vasario 24-osios, aš suprantu, kad turėjome vaidinti dažniau ir apie visą šį karo siaubą kalbėti dar garsiau!

Iš tiesų tik vasario 24 d., kai Rusija užpuolė Ukrainą, supratau, kaip svarbu kalbėti apie karą ir atkreipti į jį dėmesį! Kai 5 val. ryto Kyjive pasigirdo pirmieji sprogimai, aš neišsigandau. Žinote, kodėl? Visa tai jau žinojau iš spektaklio „Blogi keliai“: apie mirtį, sprogimus, sugriautus namus, apie tai, kur saugiau slėptis, ir apie tai, kad nebebus kur grįžti. Apie prievartą per karą, ir apie 200-inius (cinkuotuose karstuose pargabenami žuvusiųjų kūnai – aut.) ir apie 300-inius (iš karo veiksmų apimtų vietų gabenami sužeistieji, terminas, atsiradęs po karo Afganistane – aut.), apie haubicas (artilerijos pabūklai – aut.) ir BTR’us (šarvuočiai, tanketės – aut.)... Vaidinimas spektaklyje padėjo man nebijoti... Žinau, kad patyriau mažiau streso nei kiti, nes pirmą kartą visa tai jau buvau išgyvenusi spektaklyje. Taigi pirmiausia karas man prasidėjo „Bloguose keliuose“, o tada – vasario 24-ąją, 5 val. ryto, kai Rusija užpuolė Ukrainą.“

Organizatorių nuotr.

L. Samaeva (moteris):

„Karas yra visuotinė ir asmeninė tragedija... Ir jei visuotine tragedija dalijatės su kitais (kad palengvintumėte savo skausmą), tai asmeninė tragedija lieka su jumis visiems laikams... Tai jūsų našta, jūsų asmeninis skausmas ir sukrėtimas, kuriuo negalite pasidalyti su niekuo kitu. Vaidinu moterį, kuri per karą išgyvena gražiausią ir stipriausią meilę, bet dėl karo ir mylimojo netekties lieka tik skausmas, netekties našta, tragedija, kuri amžinai slėgs jos širdį ir pečius... Mano herojė negali būti net herojaus našlė, nes mylėjo vedusį vyrą... Labai užjaučiu ją ir stengiuosi perteikti asmeninės tragedijos skausmą visos tautos tragedijos fone – asmeninės tragedijos svorį, ištirpstantį visuotinio skausmo vandenyne.“

K. Kachan (Nataša):

„Mano vaidmuo man yra iššūkis! Ilga nesibaigianti kelionė į tašką, iš kurio nėra kelio atgal. Meilės, aistros, baimės ir skausmo išbandymas... Reportažas... Pavojingas nuotykis, kuris visiškai pakeitė taikos ir ramybės suvokimą. Kaip mums vasario 24-oji yra karo visoje šalyje pradžia, taip spektaklio „Blogi keliai“ veikėjams šis karas tapo realybe dar 2014-aisiais... Nuo pat pirmojo savo herojės žodžio kartu su ja įžengiu į teritoriją, iš kurios neįmanoma išeiti ir pamiršti to, ką matei ir patyrei. Visi vaizdai, kurie prabėga prieš akis, yra tikri, jie liks su mumis amžinai. Ukraina niekada nebebus tokia pati, jos valia ir dvasia nenugalima! Šlovė Ukrainaiǃ“

Organizatorių nuotr.

Apie spektaklį „Blogi keliai“:

„Blogi keliai“ – tai pjesė apie gyvenimą karo draskomoje Ukrainoje. Pjesę sudaro šešios scenos, kurių kiekvienoje nagrinėjamas tam tikras karo aspektas. Karas Ukrainos rytuose – tai ne tik sprogimai, apšaudymai ir žuvusiųjų vardai. Kitoje fronto pusėje gyvena (ne)paprasti žmonės, kuriuos suartino išardyti Donbaso keliai. Jauna moteris vyksta į Ukrainos rytus ieškoti dokumentinės medžiagos apie karą, bet ten, pilkojoje pasienio zonoje, ji tampa abiejų pusių įkaite. Ji gyvena kažkur per vidurį, kur nėra gėrio ir blogio, kur auka ir egzekutorius keičiasi vaidmenimis, o meilė tampa trumpalaikė ir nepastovi.“