„Triušio Edvardo“ režisierė: teatras – tai „kieta“ ir į jį verta eiti

Spektaklyje vaidins įvairių kartų aktoriai: Valentinas Novopolskij, Anžela Bizunovič, Dmitrijus Denisiukas, Jelena Bogdanovič, Jurij Ščiuckij, Tatjana Genzel, Liuda Gnatenko, Larisa Popova, Arturas Svorobovičius, Jekaterina Makarova, Jelena Juščenko, Nikolajus Antonovas, Michailas Makarovas, Jelena Orlova, Maksimas Tuchvatulinas, taip pat jaunosios aktorės Jesenija Kirejeva ir Valerija Sosunova.

Spektaklį vaikams nuo 5 metų ir visai šeimai teatras rodys rusų kalba su lietuviškais titrais.

J. Laikova – dramos teatro režisierė, dailininkė scenografė, režisūros fakulteto GITIS‘e absolventė, studijavusi pas B. Kamenkovičių ir D. Krymovą. Šiuo metu ji yra šio fakulteto aspirantė.  Siūlome paskaityti pokalbį su režisiere.

- Juliana, žinodami Jūsų režisūrinę išmonę ir meninį stilių, „Triušio Edvardo“ laukiame kaip pasakiško stebuklo. Šiuokart LRDT didžiojoje scenoje Jūs baigiate kurti spektaklį vaikams ir visai šeimai. Prašom papasakoti apie savo pastatymo pagal visame pasaulyje skaitomą nuostabią Keitės DiCamillo knygą sumanymą.

- Kai buvau pakviesta statyti vaikišką spektaklį, pirmiausia pagalvojau – tai bent būtų puiku sukurti meniškai išraiškingą spektaklį labai rimta ir gilia tema! Vaikai mielai žiūri animacinius filmus, su jais auga, o taip norėtųsi, kad  vaikas norėtų ateiti į teatrą ir suprastų, kad teatras turi milžiniškas išraiškos priemones, gali būti emocionalus, įdomus, pagavus, „kietas“ – tas pats filmukas, tik čia ir dabar. Juk galima mylėti teatrą ir augti kartu su juo.

- O kodėl „Triušis Edvardas“?

- Tai puiki pasaka. Pirmiausia, joje yra svarbi tema – meilė. Ši pasaka labai jaudinanti, trapi ir gyva. Joje kalbama apie tai, kas jaudina suaugusį žmogų, pavyzdžiui, triušis netenka artimųjų arba miršta maža mergaitė, kurią jis spėjo pamilti, – tai rimti dalykai, bet puiku, kad knygos autorė apie tai kalba su vaikais. Mes, beje, irgi stengiamės jautriai, meniškai apie tai kalbėti. Yra svarbių dalykų, kuriuos ir vaikas turi suprasti, apie kuriuos su juo reikia kalbėti nuoširdžiai, vaizdinga teatro kalba.

- Ar Jums yra tekę dirbti su vaikais?

- Esu vedusi pratybas vaikų studijose, dėsčiau, dalyvavau projektuose Rusijoje, kur dirbau su vaikais, turinčiais Dauno sindromą ir vaikais iš globos namų. Ko gero, reikšmingiausias man yra darbas festivalyje „Aš ne vienas“. Jo programoje jaunų žmonių komanda kuria teatrą su vaikais iš globos namų. Vaikai, kurie nedaug gero matę savo gyvenime, o kartais ir neišeidavę už vaikų namų sienų, mokosi kurti teatrą, vaidinti scenoje, kalbėti svarbiomis temomis teatro kalba.

Mėgstu šį darbą ir matau puikius jo rezultatus – vaikai keičiasi, tampa atviresni, gyvesni. Kai kurie vaikai po festivalio renkasi mokytis kūrybinių specialybių, kai kurie yra įvaikinami. Daugelio vaikų likimas keičiasi. Man tai – puiki patirtis, kaip teatras iš tiesų gali keisti gyvenimą.

- Ar reiktų einant į spektaklį perskaityti Keitės DiCamillo knygą?

- Čia tai jau tėvų valia, nes ir neperskaitęs knygos spektaklyje suprasi, apie ką ta istorija, ir bus įdomu. Inscenizacijoje (dramaturgė – Ingrida Ragelskienė) mes neatsisakėme nė vienos personažų siužetinės linijos, kuri yra knygoje, nors pasakojama – vaidinama ir išgyvenama – pirmuoju asmeniu, kuris yra Edvardas, ir veiksmas vyksta ne tolimoje praeityje, o dabartyje.

- Papasakokite, ar labai Jūsų spektaklis skiriasi nuo knygos?

- Kadangi teatras – tai tam tikra meninė kūryba ir interpretacija to, ką gauni „popieriuje“, labai nesinorėjo kurti spektaklį tiesmukai literatūrinį: jeigu pasakoje parašyta, kad triušis yra 90 centimetrų, tai mes jį būtinai turime tokį daryti, o jeigu parašyta, kad šuo yra bokserių veislės, tai ir kurkime šunį bokserį. Ne, mes pabandėme sukurti meninę fantaziją apie daugelį dalykų, nekeisdami siužetinio pasakojimo. Tiesiog pažaidėme tuo, kokios veislės gali būti šuo, kaip gali atrodyti triušis, kokia menine forma gali sužibėti žvaigždės, kaip gali atrodyti senutė, užmetanti triušį ant stulpo, arba kokios lėlės meistro dirbtuvėje. Visa tai pripildyta meninės vaizduotės. Čia didžiulį kūrybinį darbą nuveikė kostiumų dailininkas Chetag Cabolov, choreografė Marija Siukajeva, šviesos dailininkas Igor Fomin, kompozitorius Faustas Latėnas.

- Gal plačiau pristatytumėte spektaklio kūrybinę komandą?

- Tai  žmonės, su kuriais aš su džiaugsmu dirbu jau ne pirmame projekte. Kostiumų dailininko (Chetag Cabolov) darbas – tai absoliučiai meninė fantazija apie epochą, apie tai, kaip gali atrodyti spektaklio vaikams kostiumas, neatsiejamai nuo laiko ir vietos, apie kuriuos kalbama. Su choreografe Marija Siukajeva dirbu jau ketvirtus metus, sukūrėme daugybę scenos darbų, ne tik meninės, bet ir spektaklio plastinės išraiškos kūrinių. Su šviesos dailininku Igoriu  Fominu jau dirbame trečiame projekte, jis mane supranta iš pusės žodžio, ir jo kuriama šviesa yra labai svarbi spektaklio meninėje kalboje. Na, o kompozitorius  Faustas Latėnas – tai fenomenas, mano didžioji meilė, tai jau ketvirtas spektaklis su jo muzika. Gilesnės, turiningesnės muzikos niekada nesu girdėjusi. Jis absoliutus muzikos teatrui genijus. F. Latėno paskatinimas buvo stiprus, kad kurtume spektaklį vaikams Lietuvoje.

- Kaip Jums sekasi dirbti su mūsų teatro aktoriais?

- Man labai malonu ir patogu dirbti jūsų teatre, turite nuostabią komandą žmonių, kurie nori sukurti įdomų spektaklį.

- Papasakokite, kuo dar nustebinsite žiūrovus?

- Sugalvojome įdomų pagrindinio herojaus, kurį vaidina Valentin Novopolskij, sprendimą. Spektakliuose pagal šią pasaką, kurie pasirodė anksčiau kituose teatruose, yra atskiras triušis kaip lėlė, yra atsiras personažas žmogus, kuris vaidina lėlę, yra ir pasakotojas, sekantis mums pasaką.

O mes sumąstėme, kad triušio lėlė gyvena pačiame aktoriuje! Matome ir triušio kūną, ir aktoriaus kūną, bet mums aktoriaus kūnas tarsi neegzistuoja, nes mums egzistuoja lėlė su gyvu veidu. Taigi akimirkomis, kai visi personažai, kuriuos triušis sutinka pasakoje, bendrauja su lėle, priima ją kaip lėlę, mes matome lėlės plastiką, judesius, bet kartu ji neatskirta nuo aktoriaus. Taip mes pasunkinome užduotį pagrindiniam aktoriui, iš esmės aktorius gali naudotis vos viena išraiškos priemone – tik veido mimika.

Šis dalykas, kaip man atrodo, dar niekur nenaudotas. Būna, kad vyrai aktoriai vaidina moteris, jauni aktoriai vaidina pagyvenusius žmones arba gyvūnus, bet aš niekada nemačiau, kad aktorius vaidintų lėlę, ir dar pagrindinį personažą.

- Su kokiomis mintimis ir palinkėjimais žiūrovams artėjate prie premjeros?

- Mums norėjosi sukurti istoriją apie trapų, svarbų jausmą, apie tai, kaip svarbu meile atsakyti į meilę ir kaip svarbu saugoti tai, ką turi. Tai tema, kurią būtina perteikti mažajam žiūrovui. Norisi parodyti, kad teatras – tai „kieta“ ir į jį verta eiti. Norisi, kad mažajam žiūrovui būtų malonus reginys scenoje, o suaugęs žiūrovas, atėjęs kartu su mažuoju, nenuobodžiautų spektaklyje, o džiaugtųsi, kad vaikiškas spektaklis gali būti toks „kietas“.

- Ačiū už pokalbį. Nekantriai laukiame premjeros.