Šokėjo valia – stipresnė už prigimtį

Savaitę Vilniuje viešėjusi menininkė dalijosi patirtimi ir iš Lietuvos šokio informacijos centro rengiamos Vasaros šokio mokyklos.

– Ar turėjote laiko pasivaikščioti po Vilnių?

– Šiek tiek. Pirmą dieną atvykusi į Vilnių miesto centre pamačiau fotosesiją, kurioje dalyvavo pusnuogiai žmonės aprašinėtais kūnais. Man tai buvo neįtikėtina – maniau, kad Lietuva labai konservatyvi šalis! Skaitydama apie Vilnių susidariau įspūdį, kad tai itin krikščioniškas miestas, o atvykusi radau menišką vietą, kur žmonės gali save išreikšti. Antroji mano patirtis Vilniuje buvo nepažįstamasis, priėjęs ir pradėjęs klausinėti, kaip gyvenu ir iš kur atvykau. Tai buvo normalus vyras, bet aš išsigandau ir buvau labai nedraugiška – tai kvaila, nes paprastai taip nesielgiu.

– Ilgą laiką negyvenote savo gimtojoje šalyje. Ar vis dar laikote save prancūze?

– Gimiau ir užaugau Prancūzijoje, ten gyvena mano šeima, tačiau pati netapatinu savęs išimtinai su prancūzų kultūra. Išskyrus nebent vyną. Vynas, sūris ir duona yra tai, kuo mes didžiuojamės. Išvykau iš Prancūzijos prieš 14 metų būdama 20-ies. Daug keliavau, be to, mano gyvenimo būdas nebuvo pririštas prie vienos visuomenės ar šeimos tradicijų. Esu paveikta daugybės tradicijų, niekada nebuvau verčiama išpažinti tik prancūziškas, tad matau, kad iš viso to susikūriau savo asmeninį identitetą, nesusaistytą su viena kultūra. Netgi anglų kalba, kurios ilgą laiką vengiau, nes laikiau tai šaunia jaunimo šneka, ilgainiui tapo kalba, kuria mąstau. Keistas jausmas – tampi ateiviu savo pačios kūne.

– Ar išvykusi iš Prancūzijos iškart prisijungėte prie Nyderlandų šokio teatro (NDT)?

– Iš pradžių išvykau į Barseloną ir prisijungiau prie trupės "IT Dansa Joven", kuriai vadovavo Catherine Allard. Čia šokau vienerius metus ir čia sutikau Jiržy Kylianą, kurio spektakliuose anksčiau šoko ir Catherine. Jis manęs paklausė, ar nenorėčiau tapti NDT dalimi. Iškart pasakiau ne, nes jau dukart dalyvavau teatro atrankoje ir abu kartus neperėjau pirmo iš trijų etapų, tad supratau, kad nesu jiems tinkamas žmogus. J.Kylianas pasakė taip nemanantis. Tais metais sezono pabaigoje viena NDT 2 mergina atsisakė tęsti savo darbą teatre, tad J.Kylianas parekomendavo mane, suorganizavo vaizdo įrašus bei susitikimus. Galiausiai, žinoma, pasirašiau sutartį ir šokau NDT devynerius metus.

– Ar išėjusi iš NDT baigėte savo šokėjos karjerą?

– Iš pradžių maniau, kad išėjusi visiškai nutrauksiu ryšius su šokiu. Man buvo 30, norėjau daryti daugybę kitų dalykų – išmokti vairuoti, plaukioti valtimi, nardyti, būti su kitais žmonėmis. Norėjau pabėgti iš šokio bendruomenės ir prisijungti prie kitos, tačiau taip neįvyko. 6–7 mėnesius egocentriškai džiaugiausi gyvenimu nieko neveikdama, tačiau tada man paskambino J.Kyliano vadybininkė ir pasiūlė prisijungti prie naujausio jo darbo. Aš iškart sutikau. Tuo pačiu metu su manimi susisiekė Nadežda ir Aleksandras Apolonovai, vadovavę "Silent Festival", pasiūlė atvykti dėstyti. Niekuomet neketinau mokyti – tai nesusiję su mano aistra judėjimui. Tačiau pasiūlymu pasinaudojau.

– Ar mokymas yra aukštesnis laiptelis šokėjų kūno tyrimo procese?

– Žinoma. Nors pati, kaip minėjau, niekad nesiekiau tapti mokytoja – man niekada nepatikdavo statusai: šokėjas, choreografas, mokytojas. Procesus laikiau dalijimusi, lygiaverčių žmonių apsikeitimu informacija. Nesu aukščiau už mokinius, nes tiesiog dalijuosi tuo, ką pati esu patyrusi. Ir nelaikau savęs mokytoja. Kad ir kaip būtų, vis dar esu mokinė, nes netgi vesdama žmones visų pirma vedu save ir mokausi pati.

– Mokote įvairiose pasaulio šalyse. Ar pastebite, kad skirtingose valstybėse gyvenantys žmonės judėtų skirtingai, priklausomai nuo jų kūno sandaros?

– Jei kalbame apie žmonių kūnų struktūras, tai skirtumai, be abejo, egzistuoja. Pavyzdžiui, afrikiečių pėdos platesnės, nes jie beveik visą dieną praleidžia ant kojų. Panašiai su japonais, kurie pastatų viduje negali dėvėti apavo. Dėl kultūros nulemtų anatominių skirtumų žmonės skirtinguose pasaulio kraštuose juda skirtingai. Tačiau būdama tarptautinės trupės dalimi supratau, kad nepriklausomai nuo to, iš kurio pasaulio krašto atvykai, gali išmokti daryti bet ką. Be to, žinant žmonijos istoriją, galima stipriai abejoti, ar esame vienos konkrečio kultūros dalis. Dauguma žmonių nuolat keliavo, tad šiandien "grynakraujų" kurios nors tautos atstovų beveik neturime.

– Ar pastaraisiais metais pastebite žmonių judėjimo scenoje pokyčių?

– Pastebiu, kad žmonių gebėjimai ir galimybės šiandien stumiamos už žmogaus struktūros ribų. Kalbėjome su kita "Vasaros šokio mokykloje" viešinčia mokytoja Florencia Demestri, kad tai turbūt lemia technologijų plėtra. Visa ta "Matricos" realybė daro įtakos mūsų intelektui ir pamažu įauga į kūnus. Tad kūnai susiduria su kraštutinėmis judėjimo dimensijomis.

– Ar tai nėra fiziškai pavojinga?

– Neatrodo, kad būtų. Nors man, didelei žmogaus anatomijos gerbėjai, tai sunku priimti. Žiūrint iš žemės traukos ar kūno struktūros kampo viskas vyksta neteisingai. Man patinka idėja, kad galime peržengti savo kūnų ribas, tačiau nepatinka, kai tai pernelyg abstraktu ir nesąmoninga, be to, žymi ryšio su prigimtimi stoką. Toks judėjimas yra įspūdingas, tačiau jame nejusti asmenybės individualumo.

– Ar šokdamas didelėje trupėje gali išlaikyti individualumą?

– Taip. NDT, kuriame šokau, buvo surinkti įvairiomis kūno galimybėmis pasižymintys žmonės, su kuriais dirbdami dėl bendros idėjos natūraliai tapdavome vieniu. Tačiau drauge choreografai stengėsi išlaikyti ir kiekvieno šokėjo individualumą. Tad nors bendroje masėje atrodėme vienodi, pažiūrėjus atidžiau buvo galima aiškiai pastebėti šokėjų skirtumus. Niekas nenorėjo paversti mūsų klonais, kaip kad būdinga, pavyzdžiui, kordebaletui.

– Kokį šokį pati mėgstate žiūrėti?

– Nemėgstu žiūrėti šokio, nes tapau pernelyg kritiška spektaklių atžvilgiu.

– Ar įmanoma išlikti paprastu žiūrovu tapus srities profesionalu?

– Reikia mokytis, kad ego neužgožtų sukauptų žinių ir patirčių. Aš kol kas negaliu likti neutraliu stebėtoju, nes mane erzina, jei šviesos netvarkingos, dramaturgija neaiški, atsiranda technikos klaidų... Esu labai jautri ir mane erzina, kai smegenys neleidžia ignoruoti klaidų. Pastebėjusi problemas su šviesomis, meldžiuosi, kad atsakingas žmogus paspaustų reikiamą mygtuką. Jei stringa garsas, pykstu, kodėl jie nesugebėjo iš anksto jo patikrinti.

– Panašu, kad galėtumėte būti šokio kritike.

– Manau, kad būdama šokio kritike susikoncentruočiau vien į teigiamus dalykus – kažkada buvau viena iš choreografų varžybų teisėjų ir mano kolegoms dažnai nepatikdavo, kad neieškodavau techninių problemų šokėjų kūnuose ir akcentavau vien žmogaus potencialą išreikšti tai, ką jis nori išreikšti. Toks yra mano šokėjos kelias – rūpintis, kad klaidos mokytų ir padėtų tobulėti. Toks refleksas.

– Kokia tuomet yra kritiko funkcija?

– Kritikas turi būti objektyvus. Esu skaičiusi tekstų, kuriuose kritikai tiesiog užrašo blogas savo patirtis. Neapčiuopdami komandos darbo užrašo, kaip spektaklyje jie nerado to, ką tikėjosi rasti. Manau, tai nėra konstruktyvu. Tokiais atvejais galima klausti – kodėl šis spektaklis nevysto to, ką tikėjausi jame rasti? Kritikas neturėtų būti subjektyvus ir rašyti tekstų apie save. Manau, geras kritikas yra tas, kuris sugeba įvardyti darbo stiprybes ir silpnybes, tačiau siūlo žmogui pačiam nueiti ir įgyti savo patirtis.