Rūmų koklių pasakojimai: nuo vienaragių iki Trijų Karalių

Reikšmingas statusas

Iki Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos tyrimų apie Gotikos interjerą Lietuvoje žinota labai mažai, o pradėjus archeologinius kasinėjimus aptikta daugybė šiai epochai būdingų radinių. Rasta ornamentuotų grindų ir sienų apdailos plytelių, profilinių plytų, kitų architektūrinių detalių, puodyninių ir plokštinių koklių, dažyto tinko fragmentų ir kitų dirbinių. Jie atskleidė daug platesnį Gotikos epochos Lietuvoje paveikslą.

„Kokliai atspindi valdovo dvaro ir jo aplinkos prabangą. Kazimiero Jogailaičio valdymo metais pagaliau atsisakyta keliaujančio dvaro tradicijos. Įsitvirtino nuolatinių sostinių – Vilniaus ir Krokuvos – statusas“, – teigia kultūros istorikė dr. Toma Zarankaitė-Margienė.

Šį faktą liudija valdovo kelionių po Lietuvą maršrutai ir ilgas rezidavimas Vilniuje. „Čia išduoti dokumentai, privilegijos, dovanojimai, korespondencija, ypatingi ryšiai su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bajorais, – pasakoja istorikė. – Kazimieras Jogailaitis rūpinosi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje puoselėjimu. Tai liudija archeologiniai radiniai, pasakojantys apie valdovo dvaro prabangą.“

Ši paroda suteikia galimybę ne tik priminti svarbų Vilniaus, švenčiančio 700 metų jubiliejų, klestėjimo laikotarpį, bet ir daugelį kitų su Lietuvos ir Europos istorija susijusių aspektų: LDK integraciją į Vakarų lotyniškosios civilizacijos erdvę, Lietuvos krikštą, Horodlės unijos reikšmę, heraldinių ženklų susiformavimą, Trakų ir Vilniaus vaivadijų įkūrimą, Jogailaičių įsitvirtinimą Europoje.

Sėslumas: kaip pastebi istorikė dr. T. Zarankaitė-Margienė, Kazimiero Jogailaičio valdymo metais įsitvirtino Vilniaus, Krokuvos kaip nuolatinių sostinių statusas. / M. Frolovos nuotr.

Klestėjimo laikotarpis

Laikotarpis, kuriam priskiriama dauguma parodoje pristatomų koklių, siejamas su Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio (1440, 1447–1492) valdymu, 52 metus trukusiu LDK ir 45 metus – Lenkijos Karalystėje.

„Po Horodlės unijos lenkų kilmingieji suteikė savo herbus LDK bajorams, todėl nenuostabu, kad valdovo rezidencijoje Vilniuje rasta ir Lenkijos didikų giminių heraldikos motyvų“, – pasakoja T. Zarankaitė-Margienė.

Kaip tik tuo metu, XV a. antroje pusėje, Vidurio Rytų Europoje ima stiprėti Jogailaičių dinastija. Per gana trumpą laiką šios dinastijos atstovai spėjo įsitvirtinti ne tik LDK, bet ir tuomečių Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos karalysčių sostuose.

Čia atsiskleidžia pirmasis Europos dailės ir architektūros stilius, palikęs ryškius pėdsakus Lietuvos kultūros ir meno pavelde.

Kazimieras Jogailaitis (1427–1492) buvo Lenkijos karaliaus, Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio Jogailos ir jo ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės sūnus. Po Žygimanto Kęstutaičio žūties Lietuvos didikai ir bajorai Vilniaus katedroje Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Kazimierą Jogailaitį, nepaisant jo brolio Vladislovo (1424–1444, pramintas Varniečiu) ir lenkų bajorų prieštaravimų.

Faktiškai Lietuva tapo savarankiška valstybe, turinčia atskirą suverenų valdovą, o realią valdžią sutelkė didžiojo kunigaikščio taryba, vadovaujama Vilniaus vaivados Jono Goštauto.

Prieinama: paroda pritaikyta žmonėms su regėjimo negalia. / V. Abramausko nuotr.

Po brolio Vladislovo žūties ir trejus metus trukusių derybų su Lenkijos bajorais dėl lygiateisiško LDK statuso, 1447 m. Kazimieras Jogailaitis buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Iki 1447 m. jis dažnai rezidavo Vilniaus pilyse, čia nuolat veikė ir jo taryba. Greta Ponų tarybos Lietuvoje greitai susiformavo centrinės valdžios struktūros, 1446 m. atsirado kanclerio pareigybė ir LDK didysis antspaudas.

Tapęs ir Lenkijos karaliumi, Kazimieras toliau lankėsi ir ilgai užsibūdavo Lietuvoje, mėgo čia medžioti, rūpinosi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų puoselėjimu. Paskutinį kartą Lietuvoje jis apsilankė 1491 m. pabaigoje ir gyveno iki mirties 1492 m. vasarą.

Kazimiero Jogailaičio valdymo metais pagaliau atsisakyta keliaujančio dvaro tradicijos. Įsitvirtino nuolatinių sostinių – Vilniaus ir Krokuvos – statusas.

Lietuvoje dažnai lankėsi ir Kazimiero Jogailaičio žmona Elžbieta Habsburgaitė, jų sūnūs Jonas Albrechtas ir Kazimieras. Kazimiero Jogailaičio valdymas reikšmingas dėl intensyvaus ir nuoseklaus LDK europėjimo, perimant ir plėtojant lotyniškosios Viduramžių kultūros pasiekimus. Jo valdymo metais LDK išplito rašto kultūra, buvo tobulinama teisės sistema. Tačiau šiuo laikotarpiu Rytuose sustiprėjo LDK priešiškos jėgos, o dažnėjantys priešų puolimai signalizavo apie kylančias naujas grėsmes, kurios išliko aktualios ir vėlesniais laikotarpiais.

Ženklas: gotikinis koklis su Vilniaus žemės herbu – šuoliuojančiu raiteliu, prisidengusiu dvigubu Jogailaičių kryžiumi papuoštu skydu, o iškeltoje rankoje laikančiu kalaviją. / Valdovų rūmų archyvo nuotr.

Perskaityti ženklai

Parodoje eksponuojami gražiausi, įdomiausius siužetus vaizduojantys Valdovų rūmų muziejaus kolekcijos egzemplioriai – gotikiniai plokštiniai kokliai. XV a. viduriu datuojamą koklių kolekciją sudaro apie 650 koklių ir jų fragmentų, puoštų mažiausiai 60-čia skirtingų siužetų. Visi šie kokliai dekoruoti heraldiniais ženklais, biblinėmis ir šventųjų gyvenimo scenomis, mitologiniais ir kasdienio gyvenimo siužetais.

Po Horodlės unijos lenkų kilmingieji suteikė savo herbus LDK bajorams, todėl nenuostabu, kad valdovo rezidencijoje Vilniuje rasta ir Lenkijos didikų giminių heraldikos motyvų.

„Per tyrimus atrastų koklių pagrindu, rekonstruojant Valdovų rūmų Gotikos laikotarpio salę, buvo atkurta ir XV a. vidurio krosnis. Parodoje ji atgimsta pasitelkus kompiuterinę grafiką – galima išvysti, kaip surasti koklių fragmentai buvo atkurti ir kaip jais buvo dekoruojama krosnis“, – pasakoja vienas iš parodos kuratorių – archeologas Gintautas Striška.

Gotikos epochai priskiriamų radinių stilius rodo, kad šiuo laikotarpiu Lietuva galutinai įsitvirtina Europoje kaip lotyniškosios civilizacijos dalis. „Ženklai kokliuose leidžia pažinti to meto valdovų, diduomenės, dvasininkų valdžios simbolius, tikėjimo ženklus, mitologinius ir kasdienybės siužetus“, – sako archeologas.

Parodą sudaro devynios teminės dalys. Pirmoje dalyje pristatoma Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos raida XV a., antroje ir trečioje dalyse eksponuojami kokliai su LDK ir Lenkijos Karalystės heraldiniais ženklais. Ketvirtoje ekspozicijos dalyje rodomi vyskupų simboliai ir herbai, penktoje – bajorų giminių ženklai, šeštoje pristatomi kokliai bibline tematika.

Siužetai: ant rūmų krosnių koklių galima išvysti ne tik valdovų heraldikos atvaizdų, bet ir biblinių, mitologinių ir kasdienio gyvenimo motyvų. / M. Kaminsko nuotr.

Septintoje dalyje eksponuojami kokliai, vaizduojantys kasdienybės ir mitologinius siužetus, aštuntoje supažindinama su gotikinių koklių radimvietėmis ir krosnies rekonstrukcija. Paskutinėje parodos dalyje eksponuojami XV a. pabaiga – XVI a. pradžia datuojami kokliai, primenantys Jogailaičių imperijos laikus Vidurio Europoje.

Parodą lydės nemokamų paskaitų ciklas. Sausio 25 d. istorikas Egidijus Ožalas papasakos apie didžiausios Lietuvoje gotikinių koklių kolekcijos paieškas, juos tiriant atsivėrusį XV a. vidurio pasaulį. Vasario 28-ąją G. ir Ėrika Striškos supažindins su Gotikos laikotarpio Vilniaus pilimis, o 29-ąją dr. Toma Zarankaitė-Margienė pristatys Kazimierą Jogailaitį ir jo epochą. Balandžio 9 d. Rita Lelekauskaitė-Karlienė atskleis Valdovų rūmų kokliuose vaizduojamo mitologinių būtybių pasaulio ir šventųjų gyvenimų motyvus.