Donna Baltika – operos primadona, kilusi nuo Baltijos pajūrio

Tiesa, operos transliacijų gerbėjai neseniai galėjo išvysti solistę dainuojant Niujorko Metropolitano teatro spektaklyje „Rožės kavalierius“.

Keturiasdešimtmetė Elina Garanča – viena iš to rango operos primadonų, kurių vardą tariant tautybė jau nebeturi reikšmės. Ispanijoje, kur solistė su savo šeima praleidžia daugiausiai laiko, žurnalistai ją taikliai praminė Donna Baltika – operos didike, kilusia nuo Baltijos pajūrio.

Ir jie teisūs: dainininkė užaugo Rygos centre, profesionalių muzikų šeimoje. Tėtis buvo choro dirigentas, o mama – dainininkė ir vokalo pedagogė. Jos dėka teatre (tiesa, tai buvo ne operos, o Nacionalinis dramos teatras) mažoji Elina debiutavo būdama vos šešerių, kai sudainavo dainelę spektaklyje pagal Marko Twaino knygą Princas ir elgeta. Išlikęs netgi šio spektaklio įrašas, kurio klausydamasi primadona negali patikėti, kad taip kadaise skambėjo jos balsas.

Spektakliams ruošdavausi namuose, kol muzikalus kaimynas kartą patarė: “Gal jau liaukitės. Bent jau būtų bosas, o čia – viso labo lyrinis mecosopranas…

Tėvų raginama Elina baigė muzikos mokyklos fortepijono klasę, nors jautė, kad pianiste tikrai netaps. Po abitūros egzaminų stojo į aktorystės studijas, bet nesėkmingai. Tik tada pradėjo aktyviau dirbti tobulindama savo vokalą.

„Pamenu, jaunystėje pasileisdavau Jessye Norman plokštelę su garsiąja Normos arija Casta Diva, septynis kartus išklausau, aštuntą pati mėginu dainuoti. O iš kiemo rusiškai atsklinda: „Nustok baubti!” Beje, pastabų susilaukiau ir gerokai vėliau, kai jau gyvenau Vienoje ir dirbau šio miesto valstybinėje operoje. Spektakliams ruošdavausi namuose, kol muzikalus kaimynas kartą patarė: “Gal jau liaukitės. Bent jau būtų bosas, o čia – viso labo lyrinis mecosopranas…”

Nuo to laiko E.Garanča repetuoja tik teatruose, o ne namuose. Tiesa, savo valdose Sevilijoje atokiau nuo pagrindinio pastato solistė turi įsirengusi atskirą namelį, kuriame, anot jos, yra ir klyksmo kambarys.

Pradėjo nuo vaidmenų “su kelnėmis”

E.Garančos kopimas į operos viršukalnes prasidėjo dar studijuojant Latvijos muzikos akademijoje. Laimėjusi keletą prestižinių tarptautinių konkursų, ji ryžosi išvykti dirbti į Vokietiją: iš pradžių į Meiningeno Südthüringischer Staatstheater, vėliau - į Frankfurto operą. Rygon grįžo tik išlaikyti akademijos baigiamųjų egzaminų.

„Gyventi vienai užsienyje nuo 22-ejų nebuvo lengva, tuo labiau gerai nemokant vokiečių kalbos. Jos mokiausi iš knygų, savo kolegų ir kvailų rytinių televizijos pokalbių laidų, mat vakarais turėdavau dirbti teatre“, - prisimena E.Garanča.

Jos, kaip operos solistės, profesonalus debiutas taipogi įvyko Meiningene: tai buvo Oktaviano partija Richardo Strausso operoje Rožės kavalierius. Kaip ir daugeliui mecosopranų, karjerą jai teko pradėti nuo „vaidmenų su kelnėmis“: Frankfurte jos laukė Jonukas iš Engelberto Humperdincko operos Jonukas ir Grytutė, o Zalcburgo festivalyje – Anijus iš Wolfgango A. Mozarto operos Tito gailestingumas. Būtent šis pastatymas išgarsino E.Garančos vardą Europoje.

„Taip jau yra: kai tau virš dvidešimties, tu dainuoji nesuskaičiuojamus W.A.Mozarto operų berniukus. Pavyzdžiui, Kerubiną iš Figaro vedybų: stovi scenoje apžavėtas Grafienės, o kartu mokaisi iš jos vaidybos ir vokalinio meistriškumo subtilybių. Bet kai tau virš trisdešimties ir esi padainavęs Kerubiną bent 50 kartų, supranti, kad iš karjeros tikiesi šio to daugiau“, - neslepia solistė.

Jai pačiai ilgai „kelnėse“ lūkuriuoti neteko: 2005 m. E.Garanča pasirašo sutartį su Deutsche Grammophon, atsisako darbo trupėse ir pradeda kviestinės solistės karjerą. Jos pirmasis solinis audio įrašas Aria Cantilena pasirodė 2007 m. ir pelnė E.Garančai prestižinį Echo Klassik Metų solistės apdovanojimą.

Sutuoktuvės virto koncertu

Solistės pažintis su būsimuoju vyru, iš Gibraltaro kilusiu dirigentu Kareliu Marcu Chichonu aprašyta daugelyje jos interviu. Tai įvyko rengiantis vienam iš įrašų Rygoje. Orkestrui turėjęs vadovauti vietinis dirigentas buvo užsiėmęs, tad repeticijoje jį pakeitė Latvijoje viešėjęs britas. Pastarasis vėlavo, E.Garanča jau buvo pasirengusi neatsakingą kolegą išbarti, tačiau atlyžo išvydusi simpatišką, savimi pasitikintį vyriškį, kuris sveikindamasis maloniai paspaudė jai ranką.