Naujas pažinimo etapas

Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje) veikianti Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda supažindina žiūrovus su iki šiol dar niekur neeksponuotais radiniais iš baltiškojo Ostrivo kapinyno. Jo atradimas liudija, kad baltų gentys palaikė glaudesnius, nei iki šiol manyta, ryšius su šia didžiule viduramžių valstybe. Paroda taip pat praplečia žinias, kaip glaudūs kaimyniniai ryšiai paveikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją.

Viena iš parodos kuratorių dr. R. Kačkutė teigia, kad paroda aktualizuoja naują savęs pačių suvokimą, nes suteikia progą pažinti kaimynystėje gyvenančių tautų istorinius procesus ir suvokti, kaip tai veikia mūsų pačių istoriją

„Baltų gentys nebuvo izoliuotos – jų ryšiai su Kijevo Rusia formavo platesnę regiono istoriją, o nuo XIII a. žlugusios Kijevo Rusios žemės pamažu tapo LDK dalimi. Kai kurios istorijos yra naujiena net ir mokslininkams, o apie kai kurias tiesiog reikia daugiau ir garsiau kalbėti“, – sako dr. R. Kačkutė.

Radiniai prie Rosės upės

Baltai, kaip ir germanų, slavų ir finų gentys, užsiėmė vikingavimu ir dalyvavo Kijevo Rusios įkūrimo procesuose, nors ne taip aktyviai kaip Skandinavijos germanai. Nors ir sunku būtų patikėti, kad baltų ir Kijevo Rusios santykiai apsiribojo tik menkai išvystyta tarpusavio prekyba, tačiau iki šiol apie juos bylojantys šaltiniai buvo labai skurdūs. Tą pakeisti gali 2017 m. Ostrivo vietovėje prie Rosės upės, apie 100 km nuo Kijevo, aptiktas baltiškasis kapinynas.

Tai gana nesenas ir Lietuvoje dar mažai žinomas, tačiau itin svarbus mokslinis atradimas. Parodoje pirmą kartą yra eksponuojami radiniai iš šio kapinyno, galintys pakeisti iki šiol vyravusį baltų genčių įvaizdį.

„Istoriografijoje yra nusistovėjęs sėslių ir uždarų baltų genčių įvaizdis – jų bendravimas su išoriniu pasauliu reiškėsi prekybiniais kontaktais arba įsiplieskusiais kariniais konfliktais. Kai kurios baltų gentys užpuolamos, priverčiamos mokėti duoklę ir tai yra užfiksuota rašytiniuose šaltiniuose. Atrastasis kapinynas gali tapti raktu tolesniems baltų ir jų kaimynų santykiams tyrinėti, taip pat giliau pažinti procesus, vykusius mūsų regione IX–XII a., ir suprasti, kiek stipriai baltų gentys buvo į juos įsitraukusios“, – sako viena iš parodos kuratorių archeologė Eglė Zaveckienė.

Ji priduria, kad Naugarde rasta XI a. pabaiga datuojama beržo tošis su įrašu, kad Lietuva pakilo karui prieš Kareliją, rodo, kad baltai sugebėjo įveikti gana didelius atstumus.

Laidosena Ostrivo kapinyne nuo pat pradžių nustebino archeologus, nes buvo neįprasta Kijevo Rusiai – mirusiųjų palaidojimo orientacija buvo kitokia. Priartėti prie hipotezės, kad tai baltiškas kapinynas, leido įkapių panašumas į vakarų baltų genčių: skalvių, jotvingių, prūsų, kuršių įkapes.

„Kompleksiniais moksliniais tyrimais nustatyta, kad mirusiųjų genetinė medžiaga artima baltams, finougrams ir skandinavams. Kapinynas datuojamas XI a. Ir nors vakarų baltų gentys tuo laiku degino mirusiuosius, kapinyne esantys palaidojimai yra nedegintiniai. Kai kuriuose kapuose rasta karstų likučių. Tokį laidojimo būdą būtų galima aiškinti tuo, kad krikščioniškoje Kijevo Rusioje atvykėliai negalėjo atlikti pagoniškų laidojimo apeigų. Galima daryti prielaidas, kad vakarų baltai čia apsigyveno su šeimomis, nes kapinyne rasta moterų ir vaikų kapų. Kartu pastebima, kad ši migrantų bendruomenė buvo gana jauna ir sunkiai prisitaikė prie vietos sąlygų“, – teigia dr. R. Kačkutė.

S. Samsono nuotr.

Tarnavo kunigaikščiams?

Kapinyne rasta archeologinė medžiaga liudija, kad baltų gentys dalyvavo Kijevo Rusios gyvenime ir žymiai gilesniuose procesuose, nei manyta iki šiol.

Rosės upė Kijevo Rusios valstybėje buvo stipriai susijusi su sienų gynyba. Tuo susirūpinti teko X–XI amžiais, kai pietines sienas reikėjo apsaugoti nuo klajoklių antpuolių. Nuo centro Kijeve jos buvo nutolusios 100 km atstumu, tad palei minėtą upę buvo įrengiama piliakalnių ir ilgų pylimų gynybinė sistema.

E. Zaveckienė pasakoja, kad Ostrive rasti radiniai rodo, kad ši gynybinė zona buvo apgyvendinta įvairių etnosų žmonių: skandinavų, paimtų į nelaisvę lenkų, klajoklių, pasisamdžiusių Kijevo didžiojo kunigaikščio tarnybon, taip pat vakarų baltų genčių.

Naugarde rasta XI a. pabaiga datuojama beržo tošis su įrašu, kad Lietuva pakilo karui prieš Kareliją.

Pasak archeologės, tai liudija ne tik apie prekybinius baltų ryšius, bet ir apie dalyvavimą Kijevo Rusios gyvenime: „Visai gali būti, kad baltai buvo vertinami kaip geri kariai ir galėjo būti samdomi tarnybon. Tačiau neatmestina galimybė, kad šie Kijevo Rusios pietuose atsidūrę žmonės – tai perkelti karo belaisviai ar duoklininkai. Iš rašytinių šaltinių žinome apie kunigaikščių Vladimiro ir Jaroslavo žygius prieš jotvingius ir lietuvius.“

Šis atradimas turėtų paskatinti mokslininkus iš naujo peržiūrėti Lietuvos muziejuose sukauptą medžiagą ir iš naujo ją interpretuoti. Tai leistų lengviau paaiškinti, iš kur X–XII a. baltų genčių žirgų aprangoje atsirado klajokliški elementai: žąslai, kamanų apkalai, balnakilpės.

„Daugiau įrodymų reikėtų ieškoti jau mūsų pačių archeologinėje medžiagoje, nes kol kas nesame gerai ištyrinėję kai kurių vėlyvojo geležies amžiaus radinių grupių. Tiesioginio kontakto su stepių klajokliais baltai neturėjo, tad kaipgi paaiškinti klajokliškų elementų atsiradimą tiek prūsų, tiek dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusių genčių kapų inventoriuje. Vadinasi, turėjo būti kontaktas? Tai arba jie atėjo pas mus, arba mes pas juos? Dabar, turint Ostrivo kapinyno radinius, jau galima susieti šias dvi hipotezes ir spėti, kad ne jie pas mus atėjo, o mes pas juos. Visai gali būti, kad būtent santykiais su Kijevo Rusia šie reiškiniai ir gali būti paaiškinami. Visgi, norint pagrįsti arba paneigti šias hipotezes, reikalingi išsamūs jau sukauptos archeologinės medžiagos tyrimai“, – sako E. Zaveckienė.

Šie radiniai ne tik praturtina žinias apie baltų genčių istoriją, bet ir kviečia diskutuoti apie jų vaidmenį Kijevo Rusios pasienyje.

S. Samsono nuotr.

Įtaka LDK

Parodoje skiriama dėmesio ir Kijevo Rusios žlugimui, ir tradicijų tąsos atgarsiams LDK.

XIII a. pradžioje iš stepių pasirodė nauja grėsminga jėga – mongolai. Susiskaldžiusi Kijevo Rusia nepajėgė atsilaikyti prieš jų antpuolius ir po 1236–1240 m. žygių buvo prijungta prie Aukso ordos.

Susiklosčiusia palankia situacija pasinaudojo XIII a. iškilusi pagoniška LDK, kuri akumuliavo kai kurias Kijevo Rusios žemes ir perėmė dalį palikimo. Labiausiai tai atsispindi įstatymuose, amatininkų darbuose: dalis Rusios amatininkų atvyko bėgdami nuo mongolų totorių puolimo arba buvo pakviesti mūsų kunigaikščių.

Šią kultūrinę įtaką parodoje atskleidžia eksponuojami dirbiniai iš Kernavės, Vilniaus, taip pat įstabūs sidabriniai vėriniai iš Gėliogalių, Kretingos, Stakliškių ir Kulautuvos.

„Iš rusėnų žemių atvykę amatininkai ir pirkliai įsikuria LDK centruose – Kernavėje ir Vilniuje. Kernavė – vienas iš svarbiausių to meto valstybės politinių, amatų ir prekybos centrų. Čia rasta balkšvo molio keramikos, dengtos gelsva glazūra, stiklinių apyrankių, rausvo skalūno verpstukų, atvežtų iš Kijevo Rusios miestų. XIII a. viduryje LDK prisijungia Gardino ir Naugardo žemes, iš jų į Kernavę galėjo atkeliauti juvelyrai, atsinešę gilias Kijevo Rusios amatininkystės tradicijas“, – pasakoja R. Kačkutė.

XIV–XV a. Gediminaičių dinastijos valdovai prisijungė milžiniškas rusėnų žemių teritorijas, taip pat ir Kijevą, ėmė į žmonas stačiatikes kunigaikštytes, o rusėnų kalba tapo viena iš pagrindinių kalbų, vartojamų Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštinėje.

Parodos kuratorė R. Kačkutė atkreipia dėmesį, kad iš rusėnų žemių yra kilusios ir aktyviai mūsų valstybės politiniame ir kultūriniame gyvenime dalyvavusios didikų giminės – Sapiegos, Chodkevičiai, Ostrogiškiai, Tiškevičiai: „Šiandien net nesusimąstome, kad kunigaikščių Oginskių giminė, kurią laikome tokia sava, yra kilusi iš Riurikaičių dinastijos.“