Muzikė: liūdna, kad politikai muzikos klausytis nori už dyką

Šių metų rugsėjį Vilniaus Gedimino prospekte atidariusi „Muzikos galeriją“ pianistė susigalvojo sau darbų. Ji ne tik organizuoja koncertus, bet ir pati juose groja.

– Rūta, nuo ko muzika prasidėjo jūsų gyvenime?

– Kaip ir daugeliui – nuo sovietinio vaikų darželio, kuriame auklėtojos pastebėjo mano klausą, balsą ir drąsą. Statydavo dainuoti solo. Dar besimokydama Kauno Juozo Naujalio meno mokykloje, pradėjau dainuoti Kauno muzikiniame teatre. Teatras mane užbūrė, susipažinau su opera, operete, baletu. Kad ir tekdavo tamsoje, per lietų klampoti namo, niekada nesigailėjau. Tikiu sielos reinkarnacija, todėl manau, kad mūsų pasirinkimai yra užprogramuoti iš aukščiau. Muzikos, kaip ir visų kitų dalykų, galima išmokti, tačiau tikru muziku tampa retas.

Lietuvoje, man rodos, užsistovėjo „blizgių popierėlių“ mada. Jei nori, kad tavo projektą paimtų koks vasaros festivalis, pirmiausia turi sugalvoti įmantrų pavadinimą. Tarsi pardavinėtumei ne koncertą, o jo įpakavimą.

– Ištekėjusi už diplomato, lyg ir praradote muzikinės karjeros galimybę. Ar kada dėl to gailėjotės?

– Niekada dėl nieko neleidžiu sau gailėtis. Tikrai, ištekėjusi turėjau palikti darbą Muzikos akademijoje, buvę scenos partneriai pradėjo dirbti su kitais pianistais, bet aš nuolat grįždavau į Lietuvą koncertuoti, vasaromis dalyvaudavau muzikos festivaliuose. Turiu protingą vyrą, jis niekuomet nedraudė tęsti muzikinės veiklos. Kai tekdavo išvykti ilgesniam laikui į gastroles, puikiausiai rūpindavosi mūsų mergaitėmis.

– Jūsų dukros groja nuo mažens. Ar tai galimybė įgyvendinti savo neišsipildžiusias svajones?

G. Zdanavičiūtės nuotr.

– Mano tėvai nebuvo muzikai, jie mažai kuo galėjo padėti mano profesiniame gyvenime. Dukras aš vedu už rankos, nes keliai man - aiškūs. Svarbiausia įsitikinti, kad vaikas gabus muzikai, o jei gabus – tik pirmyn. Mūsų šešiametė dukrelė Klėja tarptautiniame konkurse Rygoje laimėjo „Grand Prix“ apdovanojimą, septynmetė Kaja – pirmąją vietą, o Milane vykusiame „Piano Talents“ konkurse Verdi namuose šį birželį abi laimėjo antrąsias vietas. Fantastika! Prieš 30 metų tai buvo neįsivaizduojama, tokių galimybių neturėjo nė vienas lietuvis... Jos dar tokios mažos, o jau grojo Čekijos Brno filharmonijos salėje, Kauno, Rygos filharmonijose. Norėčiau, kad bent viena iš jų sąmoningai pasirinktų profesionalės kelią, juk sąlygas tam turi idealias. Tačiau ir vėl – tegu bus taip, kaip turi būti.

– Gedimino prospekte įkurdinote „Muzikos galeriją“. Kaip atėjo mintis vienoje erdvėje apgyvendinti skirtingus menus?

– Seniai turėjau tokią svajonę. Kai esi tiesiog muzikantas, rasti vietą savo projektui – labai sunku. Neužtenka būti geru ir turėti idėją, reikia daug ką pažinoti, turėti organizatorių pasitikėjimą, pasiūlyti „kažką tokio, ko dar nebuvo“. Vis galvoju, gal toji galerija man - atpildas už tai, kad prieš 9 metus, viską metusi, išvykau paskui vyrą?

Pradėjusi kurti „Muzikos galeriją“ labai ja tikėjau, tikiu ir dabar. Dar tik trečias mėnuo, kai esame, bet žmonėms čia patinka, kartą atėję, dažnai sugrįžta. Tik kai kurių požiūrio nesuprantu: buvo politikų, kurie niekaip nenorėjo mokėti už bilietą, veržėsi vidun už dyką. Kai pagalvoji, koks paradoksas – muzikantai į savo koncertus nemokamai kviečia odontologus ir gydytojus, bet jie juk jiems dantų už dyką netaiso.