Galerijos "Post" erdvėse triukšmingai ir ekscentriškai žiūrovams apie save pranešė Nevykėlis – personažas iš to paties pavadinimo spektaklio, kurį pagal Eduardo Limonovo kūrinį "Nevykėlio dienoraštis" režisavo Artūras Areima.

Neieškokite prasmės

Scenoje sėkmingai debiutavęs Nevykėlis (trečio VDU vaidybos specialybės kurso aktorius Valerijus Kazlauskas) perša dvi mintis. Visų pirma – A.Areima vis dar yra parako turintis teatro chuliganas. Antra – jis nėra toks jau blogas režisierius, ir netgi visai geras, bent jau kol kas pastatęs geriausią savo karjeros spektaklį. Drįsčiau teigti, kad tai – vienas geriausių (jei ne geriausias) pernai Kauno scenose matytų spektaklių, o V.Kazlauskas – tikras atradimas.

Tiesa, prieš pasirodant spektakliui A.Areima kuklindamasis paragino vaidinime neieškoti prasmių, metaforų ir kitokių užslėptų minčių, lyg viskas priešais tave tebūtų tai, ką mato plika akis. Iš tiesų tai ne kuklinosi, bet sąmoningai konstatavo jokios prasmės nesant, tačiau, kaip žinoma, žmogus, kol gyvas, ieško prasmės (Viktoro Franklio logoterapijos atgarsiai?), o kol ieško prasmės, tol noriai vaikščios ir į teatrą. Aš, kaip turbūt ir daugelis atėjusiųjų, tos prasmės ieškojau, ir, manau, nemažai atradau.

Aliuzija į A.Tarkovskį

Iššifruoti "Nevykėlį" – be galo įdomus užsiėmimas, nes spektaklis netelpa į standartinius fabulos rėmus. Bandymas jį perskaityti primena ankstesnes mano pastangas suprasti Andrejaus Tarkovskio filmų dramaturgiją. Galbūt gali nuskambėti neįtikinamai, bet būtent tarp šių dviejų reiškinių – spektaklio ir kurio nors A.Tarkovskio filmo – matau vieną svarbų panašumą. Tai yra dramaturgija, kuri paremta ne standartine trijų veiksmų struktūra, atitinkamai turinčia užuomazgą, kulminaciją, atomazgą ir kitus reikšminius posūkio vingius, bet tam tikru balansavimu tarp dviejų kontrastuojančių polių. Tad kokie yra šie poliai?

Nesiplečiant daugiau apie A.Tarkovskį, su kuriuo šiaip jau spektaklis neturi nieko bendro, tik mano paminėtą nestandartinę dramaturgiją, A.Areimos "Nevykėlyje" du vienas kitą traukiantys ir stumiantys poliai yra euforiška pakili būsena ir visiškas krytis žemyn į depresijos duobę. Nevykėlis tarp šių dviejų būsenų nuolat ir balansuoja, primindamas ligos iškamuotą, bipoliniu sutrikimu sergantį individą.

Visas spektaklis – tai balansavimas tarp euforiškų minčių apie savo visagalybę ir tarp slogaus suvokimo apie savo menkumą. Šis svyravimas įkūnijamas ir veikėjo vis keičiamais amplua, ir netgi pačiu fiziniu buvimu arčiau dangaus, kai Nevykėlis, užsilipęs ant kėdės, lyg iš tribūnos skelbia savo triumfališką giesmę, arba susilyginus su žeme, aktoriui raitantis ant grindų lyg nešvariam žemės kirminui. Tiesa, čia kartais įsiterpia lyg ir tarpinė būsena, tarsi trumpas minčių nuskaidrėjimas, kai veikėjas suvokia esantis savo būsenų įkaitas ir net įvardija to priežastį – visuomenę, kurioje gyvename.

Visuomenė, kurioje nenuilstamai skatinamas konkurencingumas, nuolatinis savo įvaizdžio puoselėjimas, išsiskiria ir tuo, kad pojūčiai turi būti nuolat ir maksimaliai stimuliuojami. Paradoksalu, bet tai sukelia nepageidaujamą šalutinį efektą – pojūčių atrofiją.

Iš esmės, A.Areimos Nevykėlis yra atbukęs žmogus. Todėl jam taip reikia kraštutinių potyrių. Kad pasijustų gyvas, jam nebeužtenka įprastinės emocijų skalės, visi išgyvenimai turi būti sutirštinti, nebesvarbu, nei ar jie pozityvūs, ar negatyvūs, nes tiek vieni, tiek kiti gali suteikti malonumą.

Taip pakilų gulbės šokį keičia skaudus kritimas žemėn, prisiminus, kad egzistuoja gravitacijos jėga, budelio vaidmuo virsta aukos rezignacija, geradario-teisuolio amplua – cinišku narcizu. O kartais nevykėliui tiesiog reikia atsako iš žiūrovo arba, kitaip sakant, reakcijos iš visuomenės, kurioje visi dalyvaujame. Tačiau, būdamas sužalotas individas, nebegebantis užmegzti prasmingo santykio ir sulaukti atsako, Nevykėlis imasi brutalių veiksmų – masturbuojasi ar šlapinasi publikos akivaizdoje.

Socialumo ilgesys

Visuomenėje, kurios niekas nebejaudina, kuri visko jau mačiusi ir ragavusi, tenka imtis net ir tokių drastiškų priemonių, kad tik būtum pastebėtas, išgirstas. Kad tai gyvybiškas svarbu, patvirtintų ir Erico Berne transakcinė analizė – neigiamas atsakas irgi patenkina žmogaus socialumo ilgesį.

Spektaklyje atsiskleidžia ne tik suaižėjęs veikėjo santykis su kitais, bet ir su savimi. Vaidinimo metu daugybę įkūnijamų įvaizdžių Nevykėlis skolinasi iš knygų, kurios guli čia pat scenoje ir veikėjo vis atverčiamos, skaitomos, kartais netgi karštligiškai, lyg siekiant surasti tą vienintelę tiesą apie pasaulį, teisingą gyvenimo būdą, o kartais bandant atrasti herojų, su kuriuo galėtų tapatintis ir pagal jo modelį kurti gyvenimą.

Pastangos, deja, vis pasirodo bergždžios. Kaukės viena po kitos krenta, visa primena nevykusį pasirodymą, postmodernų koliažą, su gausiomis nuorodomis į klasikinę literatūrą, spektaklius, epochas. Nevykėlis – anaiptol ne herojus, nors kartais tokį parodijuoja, iš tiesų netikėdamas nė vienu iš savo įvaizdžių. Sumenkęs tikėjimas apskritai bet kuo veda link panirimo į kūniškus potyrius, kurie vis dėlto negali numalšinti prasmės stygiaus, o tik primena, kad esi paprastas mirtingasis iš mėsos ir kraujo.

Tokiu atveju belieka tik pasijuokti iš savęs, o tai padaryti Nevykėlis moka. Galbūt tai ir yra žaviausias veikėjo bruožas – gebėjimas pažiūrėti į save nerimtai ir priimti, kalbant jo paties žodžiais, kad gyvenime esi niekas – tik dulkė ir šūdo gabalas, o to pripažinimas reiškia, kad dar nesi žlugęs žmogus.

Kas? Spektaklis "Nevykėlis"

Kur? Kultūros klube kablys (Kauno g. 5, Vilnius)

Kada? Kovo 1 d. 18 val.