Fotomenininko M. Gabrėno žvilgsnis į Vilnių per Niujorko prizmę

Pakelti sparnus iš jaukaus tėvynės lizdo, pažinti tolimus horizontus, suprasti save ir pajusti globalaus meno pasaulį menininkui labai svarbu. Tuo įsitikinęs šiuo metu Niujorke dirbantis fotomenininkas Mindaugas Gabrėnas, trumpam sugrįžęs į sostinę, kurioje anksčiau gyveno ir kurią gerai pažino.

– Kas jus nubloškė į Niujorką? Ir kas parveda atgal į Lietuvą?

– Į Niujorką mane nubloškė darbo reikalai. Tačiau, be abejo, Niujorkas daugiau atsiskleidžia ne dirbant kabinete, bet bandant jį pažinti kasdienybėje. O į Lietuvą atgal tradiciškai pargena atostogos: šeimos, namų, pažįstamų žmonių, vietų ilgesys.

– Niekada nemiegantis miestas, kuriame pildosi svajonės, pilnas vienišių, mados aukų, pasaulio sostinė, nuožmią konkurenciją slepiančios linksmybės – tokie apibūdinimai paprastai lydi Niujorką. Koks jis jūsų akimis?

– Išties Niujorkas turbūt yra vienas labiausiai įvairiomis etiketėmis ir klišėmis apipintų pasaulio miestų. Jį gana sudėtinga "pamatyti" savaip, nes visos iki tol girdėtos istorijos ir apibūdinimai jį įprasmina, tačiau galbūt kiek kitaip, nei jį įprasmintum tu pats. Ir fotografuoti Niujorką nėra lengva – akis pagadinta to milijono jau matytų vaizdų.

Ir vis dėlto filmuose bei knygose apie šį miestą pasakyta daug tiesos. Tai – didžiulis, labai įvairus ir nevienalytis miestas. Jame gali rasti visko – nuo beprotiško tempo iki bohemiškos ramybės. Turbūt tuo Niujorkas ir žavi: yra visko, tik žinok, ko nori. Negalėčiau teigti, kad šis miestas jau tapo savas, koks kadaise buvo, tarkime, Madridas. Nors čia savo vietą gali rasti kiekvienas, čia gyvena įvairiausių tautybių ir kultūrų žmonės, man jis nepasirodė lengvas gyventi. Turbūt turi tiesiog praeiti daugiau laiko, kad susivoktum, kas šiame "jovale" tau išties įdomu ir svarbu. Aš vis dar bandau jį pažinti, meno rinka čia milžiniška, turbūt mažiausiai metus kasdien galėtum lankytis vis kitose galerijose ar tiesiog meno erdvėse ir niekada neužsukti į tą pačią.

– Kaip Niujorko menininkai vertina kolegą iš Lithu... Na, kažkokios nežinomos šalies?

– Man pasirodė, kad Niujorke Lietuva žinoma labiau nei, tarkime, Madride. Būdamas lietuvis čia jaučiuosi puikiai, nes, kaip minėjau, dauguma miesto gyventojų atvykę iš kitų Amerikos vietų ar iš užsienio. Be to, Lietuva – maža šalis, mažai kam žinoma, todėl ir įdomi.

– O koks atrodo mūsų Vilnius sugrįžus čia?

– Dar kartą įsitikinu, kad Vilnius – neapsakomai jaukus miestas, pilnas sentimentų. Tai ir ramybės uostas, ir pelkė, ir kamerinis miestukas, ir provincija. Pilnas pranašumų ir trūkumų, bet toks besąlygiškai savas ir mielas.

– Kaip manote, ko Lietuvos sostinė ir lietuviai apskritai galėtų pasimokyti iš amerikiečių? Ir ko juos galėtume pamokyti mes?

– Esame skirtingi, ir tai džiugina – gal geriau ir išlikime savimi be didesnių pamokymų... Man išties patiko pragmatiškas amerikiečių požiūris į meną. Niujorke svarbu parduoti, svarbu, kad nupirktų. Visose meno galerijose išdėlioti katalogai su kūrinių kainomis, ir tai yra savaime suprantama: parduoti kūrinį nori ne tik menininkas, bet ir galerija, dedanti nemažas pastangas, kad taip ir nutiktų.

Lietuvoje įkainoti meną dar dažnai pernelyg šventvagiška. Iš pradžių keistai atrodžiusios bendruomeninės taisyklės, kaip vėliau paaiškėjo, ne iš piršto laužtos. Pavyzdžiui, gyvendamas naujesniame name ir norėdamas nusigabenti baldą ar tiesiog didesnį daiktą liftu į savo butą, pats nelabai tai gali daryti – būtina iš anksto užsisakyti krovininio lifto paslaugas ir samdyti krovikus, turinčius draudimą. Iš pradžių tai atrodė kvailystė, tačiau vėliau tapo aišku, kodėl didesnių namų viešosios erdvės (laiptinės, fojė, liftai ect.) yra švarios ir tvarkingos tarsi muziejai.

Nežinau, kaip kitose JAV vietose, bet Niujorke pastebėjau nemažai suvaržymų. Pavyzdžiui, Ženevoje vakarus žmonės leidžia ant žolytės šalia ežero kepdami barbekiu, ragaudami puikų šveicariską vyną, o Niujorke tai sunkiai būtų įmanoma. Man, fotografuojančiam žmogui, gana sudėtinga patekti į mažiau lankomas, neturistines, erdves. Štai fotografuodamas naktinį Manhataną nuo Bruklino parko pusės tai turėjau daryti slapta, nes parkas uždaromas nusileidus saulei, sutemus jame būti nevalia, nors vaizdas nusileidus saulei turbūt geresnis nei dieną.

– Koks būtų jūsų svetimšaliams draugams siūlomas maršrutas po Vilnių, po Lietuvą?

– Vilniuje siūlyčiau tiesiog ramiai pasivaikščioti po senamiestį, Užupį, gal Žvėryną, žinoma, užsukti į stoties rajoną. Vilnius mažas, nesunkiai apeinamas per dieną. Lietuvoje būtina aplankyti Kuršių neriją, aš svečius nuvežčiau į tėvų sodybą Dzūkijoje... Tiesa, Užupis kiek nuvylė, buvusi spalvinga "Galera" tapo nuobodžiai "išlaižytu" pastatu, vietoj linksmos "Stopkės" atsirado kažkokia keista erdvė...

– Kur veda jūsų, kaip fotomenininko, keliai?

– Nežinau. Man patinka miestai prie jūros.

– Ką jums reiškia būti lietuviu?

– Tiesą sakant, nieko – panašiai kaip ir būti rudų akių. Tai – nekvestionuojama ir per 35 metus tapo daugiau nei natūralu.