Ant bėgių bumbtelėjusio raudono bumbuliuko aidas

Savo jubiliejinio gimtadienio proga vilnietė aktorė, režisierė, poetė, monospektaklių Lietuvoje pionierė Birutė Mar gimtojo Kauno žiūrovams padovanojo kelis tokius spektaklius. Vienas jų – bene mylimiausias kūrėjos spektaklis "Ledo vaikai". Tačiau pokalbis su B.Mar suksis ne vien apie spektaklius.

Tėvų prisiminimų jėga

"Mintis sukurti "Ledo vaikus" man buvo kilusi seniai. Matot, mano tėvų vaikystė prabėgo už poliarinio rato, prie Laptevų jūros. Apie tai plačiau sužinojau tik po 1991-ųjų, kai tėvams nebereikėjo saugoti vaikų nuo savo praeities. Kai Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse buvo pastatyta jurta – tokiuose būstuose lietuviai gyveno amžinojo įšalo žemėje, – savo akimis pamačiau tėvų vaikystės namus. O kai perskaičiau jų prisiminimus apie Sibirą knygoje "Amžino įšalo žemėje", peržiūrėjau tų laikų nuotraukas, ėmiau galvoti apie spektaklį kaip apie savitą auką savo tėvų ir visos tautos kančiai, paliudytą tikroviškais faktais scenoje", – prisiminė "Ledo vaikų" priešistorę B.Mar

Į spektaklio herojės, tremtyje užaugusios mergaitės, paveikslą B.Mar sudėjo savo tėvų, Jūratės ir Algirdo Marcinkevičių, D.Grinkevičiūtės prisiminimų nuotrupas, detales, patirtis.

Į Sibirą 1941 m. vežamos ketverių metukų B.Mar mamos svajonė buvo atrasti raudoną bumbuliuką, kuris kelionėje nutrūko nuo mergaitės suknelės ir nuriedėjo ant bėgių.

Turime įvardyti nusikaltimus

"Ledo vaikų" autorei labai graži minėta jos mamos prisiminimų detalė: "Tik bumbt ant bėgių suknelės bumbuliukas – kažkieno gyvenimas, daugybės Lietuvos žmonių likimas…"

"Suvokiau, kad mes, lietuviai, vis dar esame labai pažeidžiama tauta – sunkiai atsikratome baimės geno kalbėti apie stalinizmo nusikaltimus. Štai žydų tauta tai moka daryti. Žinoma, negalima kaltinti dėl stalinizmo nusikaltimų konkrečios tautos, tačiau apie istorijos faktus garsiai kalbėti yra būtina.

Važiuodama į tarptautinį monospektaklių festivalį Maskvoje bijojau, kad kažkas iš žiūrovų gali agresyviai sureaguoti priimdamas spektaklį kaip kaltinimą rusų tautai. Bet atsitiko priešingai – po spektaklio girdėjosi šūksniai "Bravo!" Greičiausiai todėl, kad tą bendrą rusų ir lietuvių istorijai atkarpą – tą žmoniškumo ir nežmoniškų sąlygų jam išlikti kontrastą – pateikiau oriai, garbingai", – sakė B.Mar.

Studijavo Peterburge

Anot jubiliatės, ji susirgo teatru, būdama dešimties. "Kai kartu su Kauno J.Naujalio mokyklos muzikiukais buvau pakviesta dalyvauti Kauno muzikiniame teatre statytoje Broniaus Kutavičiaus operoje vaikams "Kaulo senis ant geležinio kalno", pasijutau patekusi į kitą pasaulį: repeticijos, teatro kvapai, spektakliai – viskas man atrodė tikriau už realų gyvenimą. Tad ėmiau lankyti moksleivių teatro studiją Kauno profsąjungų rūmuose pas teatro studijos vadovę Stasę Ivanauskaitę-Kybartienę. Pamokos mokykloje ir muzika liko antroje vietoje. Teatras užėmė visą mano laiką ir mintis, tapo tikra svajone. Įtakos turėjo ir Kauno dramos teatre matyti Jono Vaitkaus režisuoti spektakliai "Literatūros pamokos", "Kaligula", "Karalius Ūbas" ir kiti, kurių žiūrėti eidavau į teatrą bene kas vakarą. Baigusi J.Naujalio muzikos mokyklą, įstojau į J.Vaitkaus dramos studiją Kaune", – prisiminė B.Mar.

Kai reikėjo rinktis, kur tęsti teatro studijas, B.Mar pasirinko Peterburgą, kur kažkada studijavo jos tėtis. Apie studijas Londone ar Niujorke sovietmečiu negalėjo būti ir kalbos – svarbiausi tokių studijų centrai anuomet buvo Peterburge ir Maskvoje, kur mokėsi, pavyzdžiui, Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus. Nors konkursas Peterburge buvo didžiulis – 100 norinčiųjų į vieną vietą – Birutė įstojo. Ji tai vadino tikru stebuklu.

Šokiruojanti išpažintis

Virš dvidešimties spektaklių pastačiusi ir juose suvaidinusi B.Mar į vieną jų, sukurtą pagal Margueritte Duras autobiografinį romaną "Meilužis", ėjo net dešimt metų – tiek laiko prireikė, kad kūrėja išdrįstų perkelti į sceną ir suvaidinti anglų režisierės bei aktorės Annabele's Arden jai padovanotą M.Duras knygą "Meilužis".

"A.Arden tada man užsiminė, kad aš galiu suvaidinti knygos heroję. Ta mintis manyje gyveno dešimtmetį, nes vis nedrįsau perkelti į sceną šokiruojančio atvirumu ir kartu labai trapaus kūrinio. Man dar nebuvo tekę skaityti taip subtiliai ir jautriai aprašytos mergaitės pirmosios nakties patirčių, neprimityvaus atvirumo aistros. Bėgo laikas, o aš vis delsiau perkelti į sceną tą trapų kūrinį – turėjau nugalėti savyje daug barjerų, kad išdrįsčiau taip intymiai atsiverti scenoje… Ir repetuodama, ir spektaklio metu verkiau ne kartą. Lyg per išpažintį. Mačiau ašaras ir žiūrovų akyse. Greičiausiai per spektaklio heroję jie, matyt, atpažino save", – samprotavo B.Mar.

Du kūrybos krantai

Į klausimą, kokį savo sukurtą spektaklį B.Mar vertina labiausiai, kūrėja atsakė: "Visados brangiausi paskutiniai sukurti spektakliai, nes jie arčiausiai tavęs tokios, kokia esi dabar. Giliąja žmogiškąja prasme man gal arčiausi yra "Dostojevskio angelai", sukurti F.Dostojevskio kūrinių motyvais, ir, žinoma, "Ledo vaikai". Pastarasis spektaklis man net ne spektaklis. Tai malda už išėjusią Anapilin mamą, už mūsų senelius ir prosenelius, paaukojusius savo gyvenimus, kad mes dabar gyventume visai kitaip. Tai malda už mūsų Lietuvą."

Nuolat skendinti kūrybos procese, nuolat ieškanti meninių ir kitokių sprendimų, B.Mar nežino, kas yra poilsis. "Man sunku atskirti poilsį nuo kūrybos. Mintys, skirtos būsimiems spektakliams, knygoms, ateina ir užvaldo besiilsint ir keliaujant, sapnuojant ar net vos nubudus... Man atrodo, kad visas mano gyvenimas yra kūryba, poilsis ir darbas kartu. O kai einu repetuoti ar vaidinti į teatrą, net keista sakyti: einu į darbą. Einu į spektaklį, ir tiek. Mano, kūrėjos, gyvenimas turi du krantus: viename – žiūrovai, kitame – aš. Mano tikslas – savo kūryba pritraukti žiūrovus į savo krantą. Kai į mano spektaklius ėmė eiti žiūrovai ir Lietuvoje, ir kitose šalyse, supratau, kad tikslą pasiekiau. Pajutau, kad ir jiems įdomu tai, apie ką pasakoju, kuo noriu su jais pasidalyti. Tai laimingiausia kūrėjo būsena, didžiausias atlygis."

Man atrodo, kad visas mano gyvenimas yra kūryba, poilsis ir darbas kartu. O kai einu repetuoti ar vaidinti į teatrą, net keista sakyti: einu į darbą.

Beketiška premjera

O koks buvo pirmasis B.Mar pastatytas monospektaklis? "Tai buvo "Žodžiai smėlyje", sukurtas 1998 m. pagal Samuelio Becketto pjesę "Laimingos dienos". Pastatyti šį spektaklį tuomet man padėjo režisierius Rimas Tuminas. Tais laikais žiūrovų salės buvo pustuštės. Tad prie spektaklio lopšio sėdėjo saujelė žiūrovų – išties beketiška premjera... Tačiau likimas lėmė šiam pirmajam Lietuvoje monospektakliui apkeliauti virš dvidešimt šalių, aplankyti daugybę tarptautinių teatro festivalių. Bręstant "Žodžiams smėlyje", kartu brendo ir jo kūrėjų komanda: kompozitorius Antanas Kučinskas, dailininkė Jolanta Rimkutė, režisierės asistentė Regina Garuolytė, dailininkas butaforininkas Remigijus Jančauskas ir kiti, su kuriais kartu užaugome iki savojo "Solo" teatro. Dar neturime savo scenos – spektaklius rodome Vilniaus senamiestyje įsikūrusiuose Pranciškonų rūmuose, teatre "Meno fortas", Vilniaus mažajame teatre", – džiaugėsi B.Mar.

Pats jauniausias B.Mar kūdikis – pernai aktorės, teatro primadonos Monikos Mironaitės gyvenimo ir kūrybos motyvais Vilniaus mažajame teatre pastatytas spektaklis "Lietuviškoji Nora", jau spėjęs pelnyti ne vieną apdovanojimą. Šį spektaklį B.Mar kūrė kaip dokumentinę mozaiką iš M.Mironaitės ir jos amžininkų prisiminimų, dienoraščių, laiškų, interviu, jos skaitytų eilėraščių ir pasisakymų, Henriko Ibseno dramos "Lėlių namai" fragmentų.

Stulbinanti Unė

Scenarijų autorės, režisierės ir atlikėjos B.Mar daugybė spektaklių yra pelnę tarptautinių apdovanojimų ir pristatyti daugiau nei trisdešimtyje pasaulio šalių. Vienas ryškiausių tokių spektaklių – 2010 m. pastatyta "Unė". Tai itin išraiškingas, spalvingas, su aistra ir subtiliu humoru perteiktas scenos kūrinys, kuriame B.Mar sukūrė įspūdingą Unės Baye-Babickaitės, vienos ryškiausių ir spalvingiausių praėjusio šimtmečio lietuvių teatro asmenybių, aktorės ir režisierės, vaidinusios Holivudo filmuose, Niujorko, Vašingtono ir Paryžiaus scenose, portretą. Šiame spektaklyje B.Mar stulbino žiūrovus savo plastika, šokio grakštumu.

"Manęs ne kartą klausė, iš kur toks judesių plastiškumas scenoje, vos įžiūrimi Rytų kultūros elementai... Manau, tai mano kelionių po Rytų šalis rezultatas. Keliauti mane įkvėpė britų režisieriaus P.Brooko knygos, kuriose pamilau Rytų teatrą: aktorių tikslumą, energetiką, koncentraciją, sceninę estetiką. Tačiau norėjau visa tai pažinti pati.

Dievoieškos laikotarpis

Likimas buvo palankus B.Mar svajonei – ji gavo stipendiją ir vienus metus Tokijuje mokėsi klasikinio japonų šokio ir no teatro elementų. "Tai labai man pravertė lietuviškoje scenoje, – aiškino kūrėja. – Kai man jau buvo per 30, prasidėjo dievoieškos laikotarpis, sutapęs su kelionėmis į Indiją, Nepalą, Tibetą. Man tapo svarbu, dėl ko mes gyvename šioje žemėje. Tai labai svarbu suvokti. Suvokti ir kurti, neužmirštant, kad Dievas kuria per tave. Tačiau tai jis daro – atsiranda šalia tavęs tik tada, kai tu pasiryžti kažką įgyvendinti ir tai darai ne iš egoizmo paskatų. Tada pats Dievas tave veda per kliūtis, įvairius išbandymus. Tarsi tikrindamas tavo pasiryžimą."

Pasak pašnekovės, kūryba – tai laisvė, naujų pasaulių sutvėrimas. "Kurdama patiriu daug visko: išlaisvinu save, atrandu dar neišvaikščiotus sielos užkaborius, savo širdies kertes. Tas naujas pačios sutvertas pasaulis – spektaklis ar knyga – teikia didžiulį džiaugsmą ir nuostabą. Tai išties dieviškas procesas. O visos priemonės – kūno plastiškumas, muzikalumas ir kt. – tai mokymosi, darbo ir patirties rezultatas, palaipsniui ateinantis profesionalumas, vidinė branda", – kalbėjo kūrėja.

Jaukus namų židinys

Kaune gimusi B.Mar augo drauge su ketveriais metais jaunesne sese Egle, kuri dabar Islandijoje studijuoja filosofijos doktorantūrą. Nors sesės skirtingos, tačiau jas vienija tėvų įskiepytas talentas atkakliai siekti užsibrėžto tikslo.

Savo namuose, Vilniuje, Birutė turi du ištikimus bičiulius: draugą Rolandą ir nuostabią keturkoję Briuselio grifonę Tutsę. Kai Birutė būna namuose, kalytė ją sekioja nuo ryto iki vakaro. Ji tupi ir prie Birutei senelio dovanoto pianino, kai šeimininkė sėda groti. Juk kūrėjai kartais tenka tai daryti ir savo spektakliuose. Žinoma, jai tai nėra problema – juk ne veltui vienuolika metų mokėsi J.Naujalio meno mokykloje Kaune. Greičiausiai todėl jai nebuvo sunku "Ledo vaikuose" ir akordeonu groti. Juolab kad juo Sibire grojo ir Birutės mama. Bet pokalbis su Birute ir vėl pakrypo apie teatrą.

Nieko nekeistų

Kaip B.Mar vertina šiuolaikinį teatrą? "Šiandien teatre daug visko. Pasak mano paskutinio spektaklio "Lietuviškoji Nora" herojės M.Mironaitės, anksčiau teatro liga buvo patosas, o dabar – prastumas. Išties tas prastumas kartais net susigūžti verčia. Pagalvoju, negi teatre jau galima kalbėti tik gatvės kalba?! Pasijuntu lyg būčiau gyvenimo užribyje. Tokio greitojo maisto teatrų dabar labai daug – projektai, projektėliai kuriami greitai, dramaturgija užsiima net vadybininkai… Todėl kartais gaila žiūrovo, "valgančio" viską, kas jam pateikiama.

O žavu šiuolaikiniame teatre tai, kad dabartinės technologijos leidžia daryti stebuklus spektaklių formos, vizualių, garsinių sprendimų prasme. Žinoma, jei viso to centre yra aktorius. Dėl to ir įkūrėme su bendraminčiais Solo teatrą – tokį, kokį įsivaizduojame, leidžiantį vis drąsiau, giliau skleistis kūryboje. Jei ir turėčiau galimybę gyvenimą pradėti iš naujo, nieko jame nekeisčiau. Dėkoju Aukščiausiajam kūrėjui, kuris vedė mane būtent tokiu keliu. Sulaukusi penkiasdešimties, jaučiuosi labai laiminga ir dėkinga už tokį savo likimą", – nuoširdžiai kalbėjo B.Mar.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Lėles ir monospektakliai

Lėles ir monospektakliai portretas
Mono spektaklių pionieriai Lietuvoje yra lėlių teatro aktoriai.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių