„Į užrašus nekreipkite dėmesio, skulptūros stovi ne tos, ką rodo užrašai. Sukeista“, – Vilniaus arkikatedroje bazilikoje rusų kalba pasakoja gidė. Iš tiesų, ji rodo į skulptūrą Šv. Kazimiero koplyčioje, kurią pristato kaip Šv. Kazimiero atvaizdą, o lentelėje po skulptūra rašoma apie Barborą Radvilaitę. Kodėl?

Užsienio svečiams būtų galima papasakoti išsamiau ir aiškiau, kodėl pagrindinėje Vilniaus bažnyčioje esama tokių netikslumų.

Apie užrašų, skulptūrų ir gidų pasirinktų versijų neatitikimą „Vilniaus dienai“ papasakojo humanitarinių mokslų daktaras, vyresnysis mokslo darbuotojas Mindaugas Paknys.

– Po tariamai šv. Kazimiero skulptūra matome tekstą apie Barborą. Kodėl?

– Koplyčioje yra aštuonios skulptūros, anksčiau prie jų buvo parašyta, kokios karalius jos vaizdavo. Ta istorija atsirado XIX a. ir iki šiol kelia didelių abejonių, kad skulptūros vaizduoja ne tai, kas parašyta. Užrašai atsirado tik XX a. pirmoje pusėje, lenkų laikais.

Dabar tų užrašų nebėra, o po skulptūrų kojomis yra antkapinės lentos. Tai čia palaidotų Elžbietos Habsburgaitės, Aleksandro Jogailaičio, Vladislovo, Barboros Radvilaitės epitafijos. Šios lentos visiškai nesusietos su skulptūromis. Juo labiau, kad tos skulptūros, sukurtos XVIII a. pirmoje pusėje, per kelis šimtmečius akivaizdžiai keitė savo nišas.

– Tačiau negalima ir teigti, kad tiesiai po antkapinėmis lentomis yra kapavietės?

– Ne. Pavyzdžiui, Vladislovo Vazos lenta yra prie altoriaus, šone, o jo širdis buvo rasta palaidota po didžiojo altoriaus grindimis. Lentos vieta nėra ta vieta, po kuria galima rasti širdį ar kūną.

– Gal vis dėlto reikėtų užrašų, ką vaizduoja skulptūros?

– Viskas ne taip paprasta. Laikantis vienos versijos, šias skulptūras galima įvardyti vienaip, laikantis kitos – kitaip. Nėra surasta pakankamai įrodymų, kad jas kuriant jos turėjo vaizduoti būtent tą ar kitą žmogų.

Tai mokslinių diskusijų objektas. Ir pats esu girdėjęs, kad vienas gidas vienaip pasakoja, kitas – kitaip.

– Net ryškiausios asmenybės ne iki galo identifikuotos?

– Ne, to nėra. Viena versija teigia, kad tai visi šventieji globėjai, kaip šv. Kazimieras. Bet šiai versijai trūksta atributų. Paprastai šventieji turi išskirtinius atributus, o čia vaizduojami tiktai kaip valdovai.

Kita versija, kad vaizduojami Jogailaičiai. Tačiau irgi yra abejonių, nes pora skulptūrų yra su imperatorių karūnomis, o jie imperatoriais nebuvo.

Dar viena versija, kad tai yra šv. Kazimiero artimiausi giminaičiai, nes jo senelis, prosenelis buvo imperatoriai, tačiau ir tai nenustatyta 100 proc.

– Taigi, jeigu gidai sako turistams, kad štai čia konkrečiai tas žmogus pavaizduotas, jie tai pasakoja tiesiog pasirinkę ne visai aiškią versiją, kad ir kuri ji būtų?

– Taip, ir dažniausiai laikomasi tos XIX a. sukurtos versijos, pagal kurią buvo surašyti minėti užrašai, išlikę iki sovietmečio. Menotyrininkai norėdami susikalbėti taip pat jas vadina vadinamąja Kazimiero, vadinamąja Aleksandro ir taip toliau. Tiesiog ta versija laikėsi beveik šimtmetį ir gerai įsiminė.

M.Paknys 2002 m. apgynė humanitarinių mokslų menotyros krypties daktaro disertaciją tema „Mecenatystės reiškinys XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje: bažnytinės architektūros užsakymai“. 2003 m. vadovavo Valstybinio mokslo ir studijų fondo remiamam moksliniam tiriamajam projektui „Šventųjų kultai LDK XIV–XVII a. pradžioje“, 2006 m. moksliniam tiriamajam projektui „LDK katalikų dvasininkų XIV–XVI a. biografijų žodynas“. 1994–2008 m. dalyvavo vienuolikoje mokslinių tarptautinių ir respublikinių konferencijų.

Pagrindinės tyrinėjimų kryptys – LDK XVI–XVIII a. bažnytinio meno, kultūros istorijos temos.