Susibūrė į bendruomenę
Daugiau nei dešimtmetį šį hobį puoselėjanti kaunietė Brigita Bakšytė – tiesioginių televizijos transliacijų projektų koordinatorė. Motociklai jai kur kas daugiau nei tik keliavimo priemonė.
„Motociklai – galimybė pabėgti nuo streso darbe, kurti naujus ryšius. Esame subūrusios didelę moterų ir merginų bendruomenę – kartu keliaujame, organizuojame šventes, palaikome viena kitą“, – pasakojo ji.
Brigitos potraukis motociklams atsirado dar vaikystėje, kai tėvai nupirko motorolerį. Nuo tada dviratė motorinė transporto priemonė tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi – šiemet sėdėdama savojo „Honda Rebel“ balne ji skaičiavo jau vienuoliktą baikerės sezoną.
„Motociklininkų bendruomenėje, kad ir kur važiuotum, niekada nesi vienas. Kiekvieną kartą, kai grįžtu, jaučiuosi pasisėmusi gerų emocijų“, – pridūrė pašnekovė.
Meditacija kelyje
Panašiai motociklus vertina ir televizijos transliacijų inžinierius ir pakartojimų režisierius Domas Staliulionis. Jam važiavimas – savotiška meditacija.
„Motociklai – tai laisvės pojūtis. Keista, bet duslintuvo riaumojimas išvalo galvą, dingsta rutina, problemos atrodo mažesnės“, – dalijosi jis.
Domo aistra motociklams gimė paauglystėje, o dabar tai neatsiejama jo laisvalaikio dalis. Vyras su savuoju „Suzuki GSX-R600“ dažnai lankosi ir „Gazo terapijos“ treniruotėse Nemuno žiede, o įsimintiniausi jam – bendri „KTU Alumni“ draugijos organizuojami žygiai po Lietuvą.
Brigita ir Domas vieningai sutaria, kad viską atperka patirtys, emocijos ir bendruomenės palaikymas.
„Motociklai padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp intensyvaus darbo ir poilsio“, – atskleidė pašnekovas.
Nors motociklai reikalauja nemažų investicijų – nuo draudimo iki techninės priežiūros, tiek Brigita, tiek Domas vieningai sutaria, kad viską atperka patirtys, emocijos ir bendruomenės palaikymas.
Abu motociklininkai akcentuoja ir saugumo kultūrą kelyje.
„Motociklai netrukdo automobiliams. Esame lygiaverčiai eismo dalyviai“, – pabrėžė Brigita.
„Norėčiau, kad visi kelyje tiesiog gerbtų vieni kitus. Mes nesame priešai ar chuliganai – važiuojame atsakingai“, – pritarė Domas.
Pergalės trasoje
Lukas Kadys, dirbantis televizijos transliacijų inžinieriumi, save gali vadinti motociklizmo profesionalu. Vyras net dalyvauja tarptautinėse žiedinėse lenktynėse. Šiemet Lietuvos čempionate B600 klasėje jis užėmė antrą vietą, o Baltijos čempionate – trečią.
– Kiek laiko važinėjate motociklu? – paklausėme L. Kadžio.
– Septinti metai. Gyvenimas taip susiklostė, kad motociklo vairavimo pažymėjimą turiu nuo šešiolikos metų, tačiau nevažinėjau, kol negrįžau atgal į Lietuvą iš emigracijos, kur studijavau ir dirbau aštuonerius metus.
– Kodėl nusprendėte pradėti dalyvauti varžybose?
– Pokalbių grupėse sužinojau, kad vyksta „Gazo terapijos“ renginiai „Nemuno žiede“. Tapo smalsu bent jau tai pamatyti. Nuvykau pasižvalgyti, organizatoriai pasiūlė pabandyti, o tada, liaudiškai tariant, pagavau kablį.
Varžybose dalyvavau jau penktą sezoną. Pirmaisiais metais dar važiavau gatvei skirtu motociklu. Reikėjo perprasti, kas ir kaip vyksta. Tada – dveji metai 1 000cc klasėje, o pastarieji dveji – 600cc klasėje, kur jau ir važiuoju su tikru lenktynėms skirtu motociklu.
– Kokios lenktynės Jums buvo įsimintiniausios?
– Labiausiai įsiminė pirmasis podiumas. Taip sutapo, kad iškart iškovojau pirmą vietą! Vis dėlto brangiausios ar didžiausios pergalės nematuojamos podiumais ir taurėmis. Tai asmeninio tobulėjimo, pažinimo, patirčių bagažas bendrąja gyvenimo prasme.
– Kokios Jūsų ambicijos sporte?
– Apetitas auga bevalgant, bet pagrindinis tikslas lieka gerai praleisti laiką su bendruomene, nugalėti save. Visi norime būti pirmi, galbūt ne patys greičiausi, bet pirmi. Juolab kad tai individualus sportas. Kiekvieną sezoną – vis kiti tikslai. Kol kas ateinančių metų tikslus pasilaikysiu sau. Laimė mėgsta tylą.
– Kiek jūsų biudžetui kainuoja lenktynės?
– Labai priklauso nuo etapo, į kurį planuoji važiuoti, labai daug kintamųjų, tokių kaip kelionės išlaidos, nakvynė, varžybų starto mokestis. Drąsiai galima sakyti, kad važiuojant arti aukščiausios klasės viena diena ant motociklo kainuoja nuo 500 iki 1 000 eurų ar net daugiau.
– Kas kainuoja brangiausiai?
– Sveikata, nes ji neįkainojama! Iš įvertinamų dalykų procentais, sakyčiau, daugiausia išlaidų sudaro padangos, nes vienai dienai padangos kaina prasideda nuo 230 eurų, o kartais sunaudoji ir dvi per dieną. Yra sportininkų, kurie ir daugiau jų sudrožia.
– Tuomet kiek tų padangų susidėvi per metus?
– Tiksliai neskaičiavau, tačiau per treniruotes, jeigu pataikai pasirinkti tinkamo slėgio, ji dyla pamažu. Tada per visą dieną sunaudoji vieną ar dvi padangas. Varžybų dieną pradedama nuo apšilimo su prieš tai buvusia padanga, jeigu ji dar tinkama. Kvalifikacijai jau montuojiesi naują, kurios dažniausiai užtenka ir vienoms lenktynėms. Per savaitgalį susidėvi dvi trys galinės padangos ir viena priekinė.
– Ar brangi motociklininko ekipuotė?
– Žiedinėje trasoje negalima važiuoti apsivilkus striuke, turi būti odinė, pageidautina, vienos dalies apranga, nes kritimo atveju neodinės striukės, džinsai ar kelnės labai greitai pavirsta į skutelius. Geras šalmas – nuo 400–500 eurų ir daugiau, pirštinės – nuo 120 eurų. Apranga, batai, oro pagalvės sistema – dar 1,2 tūkst. eurų. Ir taip – iki pinigai baigsis, nes kainų viršutinių ribų nėra. Niekas nedraudžia važiuoti apsirengus paprastesne ekipuote, tiesiog mano asmeninis pasirinkimas važiuoti ypač saugiai. Tad kitas lenktynininkas galbūt aprangai išleidžia tik 500 eurų.
– Kiek kainuoja pats motociklas?
– Motociklas tikriausiai per ilgesnį laiką ir yra pigiausias pirkinys. Rinkoje yra begalė pasiūlymų. Vėliau prasideda investicijos, vadinamosios performance ar race dalys. Visada galima nusipirkti žiedinėms lenktynėms ruoštą senesnį motociklą ir bandyti su juo susidraugauti. Priklausomai nuo senumo ir klasės, motociklų, skirtų žiedinėms lenktynėms, kaina gali būti nuo 2,5 tūkst. iki 18 tūkst. eurų ir daugiau. Toks motociklas kaip mano, „Yamaha R6“ 2022 m. su race rėmu, sakyčiau, kainuoja apie 10 tūkst. eurų, jei naujas. Man pavyko įsigyti naudotą, jau beveik paruoštą, trečdaliu pigiau.
– Ar šio modelio motociklu važinėjate visą laiką, net ir gatvėse?
– Pastaruosius dvejus metus lenktynėse važiuoju su „Yamaha R6“. Prieš dvejus metus važinėjau „Kawasaki ZX10-R“, o pradėjau su „Suzuki Bandit 1200S“, su kuriuo važinėjau ir gatvėje. Atskiro motociklo laisvalaikiui neturiu – jaučiu per daug streso ir pavojaus važiuodamas gatvėje. Žinoma, kartais išsinuomoju gatvės ar kelioninį motociklą pasivažinėti, bet dažniausiai kilometrus ir ratus suku žiede.
Važiuojant arti aukščiausios klasės viena diena ant motociklo kainuoja nuo 500 iki 1 000 eurų ar net daugiau.
– Ar esate patyręs avarijų?
– Gatvėje esu patyręs vieną avariją pačiais pirmaisiais metais, kai automobilis prie šviesoforo atsitrenkė į mano motociklą iš galo. Trasoje incidentai yra įprastas dalykas, bet ten tai vadiname kritimais. Esu kritęs šešis kartus per pastaruosius ketverius metus. Tai dar labai mažas skaičius, bet man ir tiek užtenka. Ne veltui apie lenktynininkus sakoma, kad jeigu nekrisi – negreitėsi.
– Ar nejaučiate baimės lenktyniaudamas?
– Kai tik užsidarai šalmo stikliuką, baimė nugrimzta labai giliai. Žinoma, jaudulys lieka, bet važiuodamas nustoji galvoti apie pavojus. Vis dėlto tai yra atsipalaidavimas, atsijungimas nuo visų kitų minčių. Tu ir motociklas tampi tarsi vienas ir tavo tikslas yra finišas.
– Kokiais lenktynininkais žavitės?
– Visais, kurie lenktyniauja profesionaliai, nes tai jau daugiau, nei daro dauguma. Neturiu idealo. Ant mano kambario sienos niekada nekabėjo plakatas. Nenoriu būti kaip kas nors, noriu būti savimi. Žinoma, negaliu sakyti, kad neseku „Moto GP“ ar WSBK ir „Isle of Man TT“. Visi tie vyrai, kurie ten važiuoja, yra gladiatoriai, jais ir žaviuosi.
– Ką apie jūsų pomėgį sako Jūsų artimieji? Nemėgina atkalbėti?
– Kol nekrinti, tol gerai… Visko yra buvę, bandė ir paprotinti, ir atkalbėti, bet per laiką šeima suprato, kad pats savęs į tiesioginį pavojų nestumiu. Žinau, kada pasitraukti iš lenktynių, jeigu manau, kad rizika per didelė.
– Ar auginti sekėjų skaičių socialiniuose tinkluose Jums padeda tai, kad ne tik mokate gerai vairuoti, bet ir profesionaliai pateikti tą vaizdą?
– Nepasakyčiau, kad turiu daug sekėjų. Keliu mototurinį tais laikotarpiais, kai važiuoju lenktynėse, kadangi moku filmuoti, – mano specialybė yra TV transliacijų inžinierius. Galbūt man tai yra natūralu.
– Ar turite prietarų, kurių laikotės varžybose arba gyvenime?
– Svarbiausias prietaras – niekada nedėti šalmo ant žemės. Tikima, kad jeigu laikysi šalmą ant žemės, jis ten ir norės sugrįžti. O gyvenime… nesisveikinu per slenkstį, blogai minčiai atėjus į galvą pastuksenu į medį ir nusispjaunu per petį (šypsosi).
Naujausi komentarai