Dvaro savininko M. Šventoraičio pasididžiavimas – per 100 senovinių motociklų

XVI a. menantį Babtyno dvarą per porą dešimtmečių Mindaugas Šventoraitis pavertė meno ir kultūros traukos centru, kuriame vyksta įvairios parodos, koncertai ir plenerai. Dvaro kluonas ir svirnas tapo muziejumi, kuriame sukauptas bene didžiausias šalyje praeities technikos lobynas. Dvarininko pasididžiavimas – senoviniai motociklai, kokių visame pasaulyje likę vienetai.

Kiekvieno sava istorija

Motociklus jau 20 metų kolekcionuojantis dvarininkas jais domisi nuo septynerių. Kaip kadaise pirmąkart užsėdo ant burbiančio mopedo, taip su triukšmingu variklio garsu nesiskiria iki šiol. Dvaro kluone ir svirne jis laiko apie 100 motociklų iš maždaug 20 pasaulio šalių, pagamintų skirtingų gamintojų.

"Piniginė motociklų vertė, jų pagaminimo metai man nerūpi. Visa esmė yra jų retumas. Kuo retesnį randu, tuo mano ego labiau patenkinamas. Svarbiausia, ar motociklo komplektacija visa, ar jis neperdarytas. Originali spalva yra viena didžiausių vertybių technikos pavelde. Žmonės senovinius motociklus mėgsta renovuoti ir perdažyti. Nors darbo restauruojant daug būna įdėta, bet istoriškai daiktas jau sugadintas ir vertę praradęs mažiausiai per pusę", – sako M.Šventoraitis.

Vienas jo kolekcijos pasididžiavimų – 1935 m. gamybos angliškas motociklas "Victoria", kurį jis gavo dovanų būdamas dešimties, važinėjo būdamas paauglys, tačiau jam sugedus – užkasė, o atkasė tik prieš 20 metų. Galima sakyti, kad nuo jo ir prasidėjo kolekcija.

"Kodėl užkasiau? Tai žinai, 12 metų vaiko protas. Garažiuke daiktas stovi, užima vietą. O ten turėjau mopedą, motorinį dviratį, dar kažką – trūko vietos. Sovietmečiu buvo populiaru užkasti metalo laužą, kadangi niekas nerinkdavo, nesupirkdavo, – paaiškina kolekcininkas. – Apie vertę tada net negalvojau. Nevažiuoja, užima vietą – aš jį apardžiau ir užkasiau. O paskui prisiminiau po 40 metų, paprašiau kaimynų, daviau jiems pinigų, parodžiau vietą, kur užkasiau, jie ten badė, badė ir surado. Be reikalo tada apardžiau, žinoma. Būtų dabar autentiškas, būčiau restauravęs. O kai jau trūko dalies detalių, tai nusprendžiau tiesiog pakabinti palubėje ir tegul jis primena man istoriją. Ir tiek."

Seniausias kolekcijos motociklas yra pagamintas 1930 m. Ekspozicijoje galima rasti ir daugiau puikiai išlaikytų visos komplektacijos tarpukario motociklų, kokių rasti ir nusipirkti sudėtinga netgi Europoje.

Savo kolekcijos lobiu M.Šventoraitis vadina ir dar kelis metų tėkmės beveik nepaliestus motociklus. Vienas pasididžiavimų – 1970-ųjų "Planeta3", nuvažiavęs vos 300 km. Arba motociklas "Iž", nuriedėjęs 900 km. Dar vienas kolekcininko pasididžiavimų – puikios būklės "Minsk". Pastarieji motociklai turi savo atsiradimo istoriją: po karo sovietai iš vokiečių atėmė fabrikus, tačiau patys nieko naujo juose nekūrė. Taip buvę vokiečių DKV motociklai Sovietų Sąjungoje pavirto į "Minsk".

Išskirtiniai eksponatai

Kolekcijoje galima rasti daug motociklų, kokių gamyboje jau seniai nebėra. Pokariu buvo 500 motociklų firmų – tai neįtikėtinai daug. 1950 m. įsikūrė pirmosios japonų firmos. Visi juokėsi, ką čia jie padarys. Tačiau viskas susiklostė taip, kad per 20 metų Europoje bankrutavo keli šimtai motociklus gaminančių firmų, kurias nukonkuravo Azijos gamintojai.

Pavyzdžiui, karo metais vokiečių paaugliai važinėjo motociklais, turinčiais minamus pedalus, nors važiuoti pakako variklio galios. Pasirodo, pedalai buvo tam, kad pasibaigus degalams galima būtų namo parminti. Vėliau kaip karo grobis šie vokiečių motociklai vienoje Ukrainos gamykloje virto "Sach K1B" sovietiniais motocikliukais. Juos gamybai rinko tol, kol pasibaigė detalės.

Pasak M.Šventoraičio, dabar retenybė gyvai pamatyti ir puikios būklės čekų karinės technikos gamykloje gamintus motorolerius, vadintus kiaulėmis, – jų degalų bakas buvo pritvirtintas ant priekinio sparno. Avarijos atveju atsitrenkus į medį, bakas sprogdavo ir transporto priemonė virsdavo fakelu. "Kiaulės" modelio prekyba netrukus buvo nutraukta. Nauji motoroleriai jau turėjo degalų baką po sėdyne. Tokius praėjusiame amžiuje iš prekybos išimtus "kiaulės" modelius kolekcininkas turi du.

M.Šventoraičio motociklų parke galima pamatyti ir triračių, keturračių motociklų. Daugmaž prieš metus savo kolekciją vyras papildė gana egzotišku eksponatu – senoviniu keturračiu, kokie sovietmečiu buvo retenybė. Išskirtinį modelį, apie kokį net pats iki tol nebuvo girdėjęs, kolekcininkas pamatė čia, Lietuvoje, lankydamasis Kauno istorinės technikos muziejuje. Po savaitės internete pamatė skelbimą, kad šis senovinis keturratis parduodamas, ir, natūralu, nusipirko. "Tokių keturračių visame pasaulyje buvo pagaminta vos keli šimtai, o šis Sovietų Sąjungoje buvo vienintelis modelis", – pasakoja dvarininkas.

Triratį motociklą kolekcininkas prieš keliolika metų rado gretimame kaime. Ilgai nesvarstęs jį įsigijo, sėdo ir parvažiavo į dvarą. Dabar jis yra nepakeičiamas Babtyno dvaro kiemo puošybos elementas. Juo grožisi lankytojai, su juo smagiai fotografuojasi vestuvininkai.

Piniginė motociklų vertė, jų pagaminimo metai man nerūpi. Visa esmė yra jų retumas. Kuo retesnį randu, tuo mano ego labiau patenkinamas.

Mėgėjas ir pavažinėti

Į unikalius eksponatus neretai dairosi ir kiti kolekcininkai, tačiau M.Šventoraitis kategoriškas – jis neparduoda nė vieno motociklo, savo kolekciją ateityje planuoja tik gausinti.

Apie 90 proc. kolekcijos eksponatų – važiuojantys, ir su visais jais M.Šventoraitis yra važinėjęs. Kadangi jie pradėti kaupti prieš 22 metus ir kai kurių variklis jau apie 20 metų nebuvo paleistas, tai dabar ne visus ir pavyktų užvesti – kai kuriems reikėtų karbiuratorius valyti, kitiems žvakes keisti ar panašiai. Prie vienų reikėtų truputėlį daugiau rankas pridėti, prie kitų – mažiau.

"Kartais užeina noras, galvoju: va, šiemet užvesiu kokius 10–15 motociklų ir palakstysiu su jais, dar draugų pasikviesiu. Iki šiol man tai vis nepavyko. Bet kai kuriais pavažinėju, – sako motociklų mėgėjas. – Anksčiau taip darydavome, 2000–2007-aisiais, iki 2008 restauracijų, su plenerų dalyviais, dažniausiai dailininkais, skulptoriais. Būdavo, užvedame 5–7 motociklus ir važiuojame per kaimą. Dalis žmonių būdavo dar nevažiavę. Tai sėsdavo ant tų, kurie paprastesni, kaip dviračiai. Mopedais, motoriniais dviračiais gali labai paprastai pavažiuoti,  net nereikia praktikos. Jeigu su rimtesniu motociklu, tai jau reikia praktikos, nes reikia pavaras perjunginėti, gali griūti, susižaloti. Pasidarydavome tokią atrakciją – 10 km žvyrkeliu. Tai dabar jau to senokai nedarėme, bet vis turiu vilčių, kad kažką nuveiksime."

Senieji mopedai, motociklai, pasak pašnekovo, turi savo išskirtinį žavesį, ant jo užsėdęs kitaip jautiesi negu su šiuolaikiniu. Tai yra smagu, ypač jeigu aistrą motociklams jauti. "Dauguma juk turi kokią nors aistrą – dviračių, plaukimo ar dar kažkokią. Mano aistra – motociklai. Nors su amžiumi ta aistra mažėja. Anksčiau, būdavo, pamatai kokį ypatingą motociklą – tai net rankos dreba: reikia važiuoti, pirkti. Dabar taip jau nėra. Jau praeina ta kolekcionavimo manija, bet vis tiek dar norisi."

O ir pats važiavimas motociklu, pasak M.Šventoraičio, jam – didelis malonumas. O jeigu dar galva kuo nors "užsinešusi" – geriausias būdas pravėdinti. Jis įsitikinęs, kad dauguma greitį mėgstančių žmonių taip daro. Tiesiog sėdi ant motociklo ir žiūri į kelią, negali akių atitraukti, turi stebėti kiekvieną akimirką, nes kitą akimirką gali būti per vėlu – tiesiog nespėsi sustabdyti. Tai priverčia susikoncentruoti, pamiršti išgyvenimus, problemas, įtampą.

Galima apžiūrėti nemokamai

Motociklai dvare – toli gražu ne vienintelė kolekcija: yra daug senovinės žemės ūkio technikos, automobilių, audiotechnikos, muzikos instrumentų, etnografinių daiktų – viską išvardyti sudėtinga. "O namuose yra ir kasečių bei vinilinių plokštelių", – priduria pašnekovas, nelabai ir pats supratęs, iš kur jame tas kolekcininko genas.

"Čia nėra noras kaupti. Apskritai kaupimo manijos aš neturiu, bet tie daiktai savaime kažkaip kaupiasi, nes įsijungia kolekcininko gyslelė, ir tiktai žiūriu, kad jau kažką kolekcionuoju. Va, dviračius pradėjau rinkti – turiu jau virš 30 dviračių. Variklių – jau virš 50. Labai greitai kažkokia aistra tampa kolekcija. Ir visai negalvoju apie tų daiktų materialinę vertę – tiesiog kažkas patinka, kažkas turi išliekamąją vertę, ir aš tai noriu turėti. Bet tai, ką noriu turėti, kaip ir motociklus, renkuosi labai įdėmiai ir atsakingai", – sako kolekcininkas.

M.Šventoraičio dvare eksponuojamas parodas ir rengiamus koncertus galima aplankyti nemokamai. Technikos muziejų primenanti asmeninė motociklų kolekcija taip pat atidaryta visiems ir visada.

"Noriu, kad visiems žmonėms viskas būtų prieinama. Labai gaila, kai dalis žmonių taip ir neleidžia sau aplankyti įdomių vietų, nes už tai reikia mokėti 10–15 eurų", – sako dvarininkas.

Jo sukauptus eksponatus lankytojai ne tik gali liesti rankomis – ant jų gali ir pasėdėti, ir netgi jais pasivažinėti, jei tik, žinoma, moka.

Praėjusio amžiaus technikos lobynas neretai sulaukia jaunavedžių dėmesio. Vestuvininkai skuba įsiamžinti senovinio motociklo lopšyje ar papozuoti prie vadinamosios kiaulės.

M.Šventoraitis teigia laukiantis visų atvykstančių – ypač dabar, kai žmonėms taip reikia bendravimo, įspūdžių ir teigiamų emocijų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

anonimas

anonimas portretas
viskas su viskuo ten didelis ku - ku .....

vardas

vardas portretas
Kolekcija kaip kolekcija, gal ir nieko, bet. Bet istoriniame dvare tie mūsų laikų metaliniai griozdai visiškai nedera. O pats dvaras, kiek matosi iš nuotraukų, apleistas. Geriau investuoti į patį dvarą, jį rekonstruoti. Būtų didesnė nauda.

Va cia tai

Va cia tai portretas
Sus3nusio dvaro savininko senu trantu kolekcija...
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių