XIX a. Lietuvos pirklių prekės: apie tokias sovietmečiu žmonės net nežinojo

– Kuo daugiausia prekiavo?

– Pirmiausia, maisto produktais, be abejo, alkoholiniais gėrimais, tabaku, galanterijos prekės buvo ypač paklausios. Taip XIX a. paklausą įgavo jau gatava odinė avalynė ir gatavi drabužiai, ko anksčiau nebuvo, nes drabužius ateidavo pasisiūti pagal užsakymą.

– Kiek kainuodavo, pavyzdžiui, tabakas?

– Nesu radusi, kiek kainuodavo tabakas, bet pakelis cigarečių, 10 vnt., kainuodavo 3–10 kapeikų.

– O kiek tuo metu kainuodavo duona?

– Dvi kapeikas ar šiek tiek mažiau.

– Ar tarp pačių pirklių konkurencija buvo didelė?

– Be abejo, konkurencija buvo didelė, nes tos pačios paskirties parduotuvės buvo viena šalia kitos. Jos, žinoma, turėjo konkuruoti. Juo labiau kad Vilniaus rinka nebuvo tokia didelė. Vis tiek gyventojų buvo ne tiek daug.

– Bet ten buvo galima praktiškai viską nusipirkti?

– Taip, netgi dar daugiau. Pasitaiko tokių pavadinimų [istoriniuose šaltiniuose], kad tenka aiškintis, kas tai per prekė, ypač maisto prekės. Buvo parduodami ikrai, įvairiausios dešros, sūriai, kurių sovietmečiu net nematėme, nes sovietmetis visą tą gėrį ir buvo nutraukęs. Tik dabar atsiranda tos prekės, kurios jau buvo XIX a.

– Tai pirkėjas tikrai turėjo iš ko rinktis?

– Turėjo iš ko, bet klausimas, ar turėjo tam pinigų. Pasiturintys miesto gyventojai be abejo turėdavo pinigų, o paprasti miestiečiai ar miesto „apačios“, žinoma, gyveno varganai.

– Kai tokia didžiulė konkurencija – 500 žydų prekeivių, 250 krikščionių prekeivių... Turbūt vienas ar kitas pabandydavo sukčiauti. Ar būdavo tokių atvejų?

– Būdavo. Kai kurių sukčiavimo atvejų net valstybė negalėjo pažaboti dėl pačių įstatymų. Priėjau prie tokios išvados, nes įstatymuose buvo spragų, kurias buvo galima kone legaliai apeiti. Buvo trinties, apeidavo įstatymus. Ar mokėdavo vokeliuose, nežinau, bet kad darbininkų fabrikuose neįrašydavo [į registrą], kad fabrikas būtų klasifikuojamas pagal trečios, o ne pirmos gildijos liudijimus, tai tokių sukčiavimo atvejų gausu.

– Ar pirkliai iš Vilniaus ką nors eksportuodavo?

– Taip, daugiausia eksportuodavo medieną, grūdus, kiaules, paukščius, galvijus ir arklius. Tai buvo pagrindinės eksporto šakos. Žinoma, dalgiai buvo populiarūs. Naujojoje Vilnioje buvo metalo apdirbimo fabrikas. Tie dalgiai buvo paplitę po visą Rusiją. Taip pat buvo paklausios kojinės (dabartinio „Spartos“ fabriko, kuris gana anksti atsirado). Šios kojinės taip pat po visą Rusiją buvo paplitusios. Su Vakarais mums sekėsi prasčiau, buvo sunkiau konkuruoti, nes ten industrializacija vis dėlto buvo ankstesnė, tad ir prekių kokybė buvo geresnė.

– Nuo XVIII a. Lietuva – Rusijos imperijos sudėtyje. Ar Lietuvoje pirkliai buvo labiau panašus į Rytų pirklius, ar vis dėlto vaikėsi ir vakarietiškų tradicijų, jeigu galima tai palyginti?

– Sakyčiau, kad vis dėlto buvo pasidalinę. Vieni labiau orientavosi į Vakarus, o kiti – į Rusiją, į Rytus. Tuomet iš Rusijos atvyko nemažai pirklių su savo tradicijomis, šiek tiek skirtingomis nei pas mus, bet labai nemažai pirklių važinėdavo į Vokietiją, į tuometinę Prūsiją, turėjo ten bendrų verslų. Bankininkai taip pat bendradarbiavo su Berlyno bankais.

– Kiek dabar yra likę pirklių palikuonių? Ar jūs bendravote su jais?

– Bendravau, kelis radau, bet kiek jų iš tikrųjų liko nežinau. Galima kalbėti apie turbūt kokias šešias šeimas, kurias tikrai žinau, kad tai – palikuonys.

– 750 šeimų buvo per visą XIX a. Lyginant su kitais, pavyzdžiui, Rusijos miestais, koks tai skaisčius?

– Jau XIX a. pabaigoje kasmet Vilniuje būdavo iki 400 pirklių. Peterburge, Maskvoje jų buvo skaičiuojama tūkstančiais. Varšuvoje – taip pat. Londonas ir kitos pažangios Vakarų Europos valstybės, be abejo, turėjo dar daugiau verslininkų, bet ten jie jau nebuvo pirkliai, jie buvo verslininkai.

– Archyviniuose dokumentuose esate aptikusi vieną istoriją apie pirklį, kuris iš Rusijos kasyklos gabendavo auksą į Berlyną. Žinoma, tai buvo daroma nelegaliai?

– Be abejo, tai – vogti luitai. Tiesiog, matyt, buvo atidarytas kažkoks tinklas. Tas pirklys bendradarbiavo su Berlyno aferistais ir jiems tiesiog tiekdavo tuos aukso grynuolius. Jis labai kvailai įklimpo, nes viešbutyje paliko maišelį su grynuoliais. Turbūt viešbučio darbuotojas juos pasisavino. Pirklys nunešė į policiją skundą, kad jį apvogė. Tada ir prasidėjo.