Varguoliai dėl pašalpų virsta valstybės vergais

Įtraukiama į skurdo ratą

Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas (NSMOT) ragina būtinai pakeisti atidirbimo už socialinę paramą sistemą. Anot jo, vadinamasis atidirbimas už pašalpas užsuka žmones į skurdo ratą, o savivaldybės ir seniūnijos naudojasi pigia darbo jėga, neužtikrindamos socialinių garantijų. Pokyčiams valstybės institucijos priešinasi.

"Vadinamoji visuomenei naudinga veikla dažniausiai apima nuolatinius darbus, pavyzdžiui, aplinkos tvarkymą, ir turi darbo santykiams būdingų požymių. Vis dėlto, darbo užmokesčio žmonės negauna ir dažnai jaučiasi nevisaverčiais visuomenės nariais. Atlikdami šiuos darbus, stažo jie nesukaupia ir sulaukę pensijos toliau skursta. Kitaip tariant, dirba darbą, tačiau nei atlyginimo, nei socialinių garantijų", – sako NSMOT direktorė Aistė Adomavičienė.

Visuomenei naudingi darbai iš tikrųjų naudingi tik savivaldybėms ir seniūnijoms, kurios gauna pigios darbo jėgos.

Šiuo metu už piniginę valstybės paramą atidirbantys žmonės yra siunčiami šluoti gatvių, kasti sniego, tvarkyti viešas erdves ir atlikti kitų panašių darbų. Tai, pasak NSMOT vadovės, ne visada atitinka jų turimą kvalifikaciją.

"Lietuvoje yra tam tikrą kvalifikaciją turinčių, bet iš darbo rinkos iškritusių ir į ją niekaip grįžti negalinčių vyresnio amžiaus žmonių. Pavyzdžiui, siuvėjai, žemės ūkio darbuotojai, batsiuviai, laikrodininkai ir kt. Dabar egzistuojanti sistema niekaip neatsižvelgia į šių žmonių turimus įgūdžius ir visus siunčia dirbti tų pačių darbų. Kai kurie žmonės gėdijasi prieš kaimynus ar artimuosius ir renkasi geriau skursti, nei eiti šluoti gatvių", – teigia A.Adomavičienė.

Pigi darbo jėga

Anot nevyriausybininkų, visuomenei naudingi darbai – kraštutinė priemonė. Ilgainiui visuomenei naudinga veikla turėtų būti pakeičiama vadyba, individualių poreikių vertinimu ir jų atliepimu kompleksiškomis, intensyviomis paslaugomis, kurios padėtų integruotis į darbo rinką.

"Visuomenei naudingi darbai iš tikrųjų naudingi tik savivaldybėms ir seniūnijoms, kurios gauna pigios darbo jėgos. Jie galbūt galėtų būti laikinai taikomi, jei būtų apibrėžti laike ir vestų į konkretų pokytį, būtų sudarytos sąlygos įgyti įgūdžių arba gauti darbo. Tačiau toks pokytis savivaldybėms ar seniūnijoms finansiškai nenaudingas. Taip metų metus sukamas valstybės socialinės paramos ratas, iš kurio labai sunku išeiti", – tvirtina A.Adomavičienė.

Nepriteklių statistika

2020 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atliktas tyrimas parodė, kad apie 20 proc. žmonių, kuriems priklauso valstybės parama, jos negauna.

Išmokų nepaėmimas (angl. non take up) – tai situacija, kai asmuo (namų ūkis), nors ir turi teisę į tam tikrą išmokos rūšį (atitinka išmokai gauti keliamas sąlygas), tačiau nesikreipia / negauna šios išmokos. Todėl išmokų nepaėmimo dalis yra skaičiuojama nuo gyventojų dalies, kurie negauna išmokos, palyginti su tais, kurie turi teisę į ją. Praktikoje dažniausiai stebimas testuojamų išmokų paėmimas, nes universalias, nuo turimų pajamų nepriklausiančias, išmokas dauguma gyventojų gauna (pavyzdžiui, vaiko pinigus Lietuvoje).

Išmokų nepaėmimas Lietuvoje neišnagrinėta sritis. Taip pat trūksta tyrimų, kurie atskleistų, kokie yra tikrieji piniginės socialinės paramos nepaėmimo mastai.

Ypač ši sritis Lietuvoje svarbi dėl to, kad šalyje nuolat vyksta piniginės socialinės paramos sistemos tobulinimas. 2015 m. Lietuvoje buvo įgyvendinta socialinės paramos sistemos reforma, kuria savivaldybėms socialinės paramos teikimas tapo savarankiška savivaldybių funkcija. Reforma buvo siekiama stiprinti darbingo amžiaus darbingų gyventojų motyvaciją integruotis į darbo rinką ir mažinti ilgalaikę priklausomybę nuo socialinės paramos bei teikti ją tik tiems, kuriems ji labiausiai reikalinga.

Ypatingą rūpestį užsienio ir Lietuvos ekspertams kelia drastiškas, po reformos bene tris kartus sumažėjęs piniginės socialinės paramos gavėjų skaičius. Lėšos, skiriamos piniginei socialinei paramai teikti, savivaldybėms nesumažėjo, o jas iki 2018 m. savivaldybės galėjo naudoti ne tik socialinėms sritimis, bet ir kitoms reikmėms. Nuo 2018 m. nepanaudotos piniginei socialinei paramai teikti lėšos gali būti skirtos tik kitoms socialinės apsaugos sritims.

Valstybės kontrolė 2019 m. atliktoje audito ataskaitoje taip pat akcentavo, kad minimalias pajamas užtikrinančios sistemos dažnai susiduria su prieinamumo problemomis: per daug sudėtingi procesai ar institucinės kliūtys, informuotumo stoka, paramos gavėjų stigmatizacija, o būtent tai sukuria socialinių išmokų nepaėmimo problemą, kai dėl įvairių priežasčių atsiranda asmenų, kurie neįtraukiami į sistemą, nors parama jiems priklauso.

Remiantis atliktais skaičiavimais, literatūra ir kitų šalių praktikomis, galima teigti, kad pagrindinės problemos, dėl kurių Lietuvoje daugiau kaip 20 proc. teisę į piniginę socialinę paramą turinčių gyventojų ja nepasinaudoja, yra susiję su šešėlinės ekonomikos mastais, stigmatizacija, galimai sudėtingomis kreipimosi procedūromis ir tinkamos bei suprantamos informacijos apie piniginę socialinę paramą trūkumu.

Ne XXI a.?

Pasak pernai tyrimą atlikusios Valstybės kontrolės, informacija apie socialinę paramą visuomenei pateikiama sudėtingai, trūksta skurdžiai gyvenančių asmenų identifikavimo priemonių, todėl nesudaromos sąlygos parama pasinaudoti visiems, kuriems ji yra reikalinga. Be to, nepakankamai vertinimo rodiklių ir metodų socialinės paramos poveikiui analizuoti nacionaliniu ir savivaldybių lygiu.

Siekiant supaprastinti paramos teikimo procesą, turėtų būti suteiktos galimybės prašymą gauti paramą pateikti ir elektroniniu būdu, tačiau ne visoms paramos rūšims tokia prieiga yra sukurta. Norint ją gauti, reikia pateikti pagrindžiančių dokumentų, savivaldybės vis dar neturi galimybių naudotis e.sveikatos ir Lietuvos teismų informacinėmis sistemomis.

Be to, ir esantis prašymų teikimo e.būdu procesas nepatogus, nes suteikta galimybė pateikti e.prašymus gauti ne visų rūšių paramą, pvz.: negalima teikti prašymų gauti daugumos socialinių paslaugų (išskyrus mokinių nemokamą maitinimą ir transporto paslaugą), gauti paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti ir panašiai. Norint gauti socialinę pašalpą, papildomai reikia pridėti e.dokumentų, pagrindžiančių teisę į paramą. Prašymų teikimo procesą palengvintų ir e.bylos sukūrimas.

Lieka net pusė lėšų!

Savivaldybės, kurios yra atsakingos už socialinės paramos teikimą, nepanaudoja apie pusės jų biudžetams įstatymu piniginei socialinei pašalpai numatytų lėšų, nors poreikis kitoms socialinės paramos priemonėms išlieka nepatenkintas. Beje, savivaldybės buvo linkusios didinti švietimo, ekonomikos, sveikatos apsaugos, poilsio, kultūros išlaidas.

O štai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skelbė, kad užpernai piniginei socialinei paramai, t.y. pašalpoms ir šildymo bei vandens išlaidų kompensacijoms, skirta 223,3 mln. eurų. Iš jų 117,5 mln. eurų – liko nepanaudota. Pasak ministerijos, nepanaudotas lėšas savivaldybės galėjo paskirstyti kitoms socialinės apsaugos sritims. Ir ta vertinama kaip ydinga praktika.