– Tai gal, Audriau, pradėkime dar ne nuo tikslo, o nuo formos. Ką jūs sugalvojote? Kas šį ketvirtadienį vyks? Ką mes pamatysime Vilniuje?

A. V.: Na, iš tikrųjų viskas gimė gana spontaniškai po praėjusios savaitės Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdžio, kai buvo atmesti visi ūkininkų pateikti svarstyti pasiūlymai. Tai mums pasirodė kaip spjūvis į veidą – visiškas nesiskaitymas su mumis. Todėl mūsų ūkininkų bendruomenėje kilo didelis nepasitenkinimas. Nusprendėme atvažiuoti į Vilnių ir parodyti, kad esame nepatenkinti.

– Parodyti gražius ir brangius traktorius?

A. V.:  Na, ne tiek brangius, kiek parodyti situaciją. Suprantat, tai – įspėjamoji protesto akcija. Ir panašu, kad tuo nesibaigs. Girdime iš valdžios institucijų tokių kalbų, neva mums jau ir taip daug lengvatų duota. Tačiau neatsižvelgiama į tai, ką mes iš tikrųjų turime išgyventi. Sklando kalbos apie įvairius papildomus apmokestinimus. Esame priklausomi tiek nuo rinkų, tiek nuo politinių sprendimų. Šiuo metu vyksta dideli pokyčiai – nuo 2026 m. bus papildomai apmokestinamos trąšos iš trečiųjų šalių, taip pat bus taikomi kelių mokesčiai. Skaičiuojant vien tik grūdų transportavimo savikainą, ji pabrangsta maždaug 4 eurais už toną. Tuo tarpu grūdų supirkimo kainos šiuo metu yra pasiekusios žemiausią lygį per septynerius metus. Ir dar planuojamas gyventojų pajamų mokesčio (GPM) padidinimas iki 15 arba net 20 proc. Tai beprotiška. Mes pasisakome už saikingą didinimą, suprantame, kad reikia prisidėti prie krašto apsaugos finansavimo, viskas tvarkoje. Tačiau turime suprasti ir tai, kad žemės ūkis yra verslas, kuris negali reguliuoti savo galutinių kainų. Mes parduodame pirminę žemės ūkio produkciją ir esame priklausomi nuo rinkų. O versle yra paprasta – kiekvienas padidintas procentas mokesčių bus kažkam „perkrautas“. Ir, greičiausiai, tai būsime mes – ūkininkai.

– O kiek planuojate dalyvių?

A. V.:  Pagal dabar turimą informaciją – apie 100 traktorių ir apie 500 žmonių. Reikia pabrėžti, kad šįkart tai gana spontaniškai ir greitai organizuota akcija, ko anksčiau nebūdavo. Be to, metas tikrai nepatogus – vieną dieną lyja, kitą šviečia saulė ir keičia visų planus. Bet, kaip ir minėjau, tai tik įspėjamoji akcija. Labai gali būti, kad ja viskas nesibaigs ir teks imtis didesnių veiksmų, panašiai kaip buvo prieš metus, žiemą.

– Sakote, tai įspėjamoji akcija, ketvirtadienį žmonės likti neplanuoja – tik atvažiuoti, papiketuoti ir grįžti?

A. V.: Taip, tai yra vienos dienos akcija. Rodome savo bendruomenės nepasitenkinimą ir laukiame, kokie bus sprendimai. Tikimės, kad Seimo nariai salėje pagaliau atsibus ir nebalsuos už šį beprotišką mokesčių paketą, kuris tarsi pririštų mums prie kaklo Damoklo kardą.

– Vytautai Buivydai, jūs, jaunieji ūkininkai, kaip vertinate šį protestą? Palaikote, remiate ar ne? Kaip matote visą tą išsakytą poziciją? Ir, kaip minėjo A. Vanagas, kad tikrai kantrybės taurė persipildė, nepasitenkinimas kaupėsi ir išsiliejo į piketą. Ar jūs taip pat piketuosite?

V. B.: Mes visada palaikome ūkininkus, kai jie atstovauja bendram interesui. Tačiau šiuo atveju negirdime tų esminių problemų, kurios labiausiai skaudina smulkiuosius, pažeidžiamiausius ūkininkus. Jeigu žiūrėtume į platesnį paveikslą, mokestinė sistema yra reikalinga, tik ji turi būti teisinga. Per daugelį metų matome, kad regionai susiduria su rimtomis problemomis. Lietuva praranda milžiniškus resursus – visų pirma žmones. Turime virš 800 tūkst. emigravusių Lietuvos piliečių, dažnai tai ūkininkų šeimų nariai iš regionų. Kita problema – smulkiųjų ūkininkų sparčiai mažėja. Ir dar vienas svarbus aspektas – Europa investuoja milijardus eurų į regionus, į žemės ūkį, o Europos Komisijos ataskaitose matome, kad Lietuva patenka tarp šalių, kur yra didžiausia atskirtis. Vadinasi, kažkas čia ne taip. Šiandien 20 proc. paraiškų teikėjų gauna 80 proc. visų investicijų. 5 proc. žemės savininkų per susietus asmenis valdo apie 70 proc. Lietuvos žemės. Ir ta atskirtis tik auga. Todėl mes manome, kad mokesčių sistema turi būti orientuota į tuos, kurie gauna daugiausiai. Tie ūkiai, kurie valdo virš 300 ha, o kai kurie net virš 500 ha žemės, turėtų gerokai labiau prisidėti prie biudžeto nei iki šiol. Jie turėjo pakankamai laiko ir galimybių kaupti turtą, investuoti į žemę, dažnai nustumiant mažesnius ūkininkus. Premjeras sako, kad mokesčių reforma neturėtų paveikti ekonomiškai silpniausių. Tačiau kol kas iš sprendimų detalių viskas atrodo miglotai – tiek dėl nekilnojamojo turto, tiek dėl kitų mokesčių. Visko dar nežinome, bet jeigu išliks tas teisingumo principas, kurį deklaruoja Vyriausybė, tai mes sutiktume. Pavyzdžiui, ir su kelių mokesčiu – pats principas yra teisingas: kuo daugiau važiuoji, tuo daugiau moki. Dėl tarifų galima diskutuoti, gal kai kuriems sektoriams proporciją reiktų mažinti. Bet esmė ta – jei daugiau uždirbi, daugiau turi prisidėti. Kitaip valstybė bus labai pažeidžiama, nes resursai – tiek žmonės, tiek žemė – koncentruojami kelių žmonių rankose. Ir tai, ką aš matau šiame proteste, – jis iškelia paviršines, bet ne esmines problemas. Kodėl niekas nekalba apie žemės įsigijimo ribojimą? Kodėl nekeliamas teisingų išmokų paskirstymo klausimas? Kodėl vieni už pieną gauna tris kartus daugiau nei kiti? Protestas – tai demokratinė išraiška, ir gerai, kad jis vyksta, bet reikia žiūrėti giliau: kas stovi už šio protesto ir kas jame protestuoja.

Mes visada palaikome ūkininkus, kai jie atstovauja bendram interesui.

– Tai dabar jūs, kiek suprantu, lenkiate prie to, kad daug neteisingumo yra pačios sistemos viduje, o protestuoja ir nepasitenkinimą reiškia būtent turtingiausi, galingiausi ūkininkai? Ar teisingai suprantu?

V. B.: Reikia pripažinti, Lietuvos žemės ūkio taryba viešai teigia, kad atstovauja tiems asmenims, kurie valdo 90 proc. Lietuvos žemės. Tai svarbu suprasti – jie atstovauja ne žmonėms, o žemei. Kaip ir minėjau – jei 5 proc. žemvaldžių valdo apie 70 proc. žemės, tikėtina, kad tai tie patys, kurie yra susiję su Žemės ūkio taryba. Jie natūraliai atstovauja stambiesiems ūkiams ir turi savo interesų. Tačiau nereikia pamiršti, kad dar yra 95 proc. ūkininkų, labiausiai pažeidžiamų, kurių beveik niekas neatstovauja. Jie dažnai būna nustumti nuo žemės, nuo regionų, o galiausiai priversti emigruoti. Jų atstovavimas – labiau simbolinis. Šitoje vietoje labai atsargiai vertinčiau kai kuriuos keliamus klausimus. Dažnai po ūkininkų interesų vėliava slepiasi klausimai, kurie visiškai neatspindi smulkiųjų ir labiausiai pažeidžiamų ūkininkų realybės.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:

– A. Vanagai, vis dėlto ką jūs į tai, kad šaukia ir triukšmauja turtingiausi Lietuvos ūkininkai?

A. V.: Na, man iš tikrųjų nesuprantama Žemės ūkio rūmų pozicija. Jie sako, kad atstovauja visam žemės ūkiui, bet taip nėra. Pirmiausia noriu tai pabrėžti, nes, kaip matome, jie vienus ūkininkus priešina su kitais. Čia – viena mintis. Antra – dėl kelių mokesčio. Mes irgi kalbame apie tai, kaip apsaugoti pirminę žemės ūkio gamybą, ypač smulkiuosius ūkius. Dėl transporto – turėtų būti taikomas mažesnis apmokestinimo tarifas už kilometrą. Pažiūrėkite, yra smulkūs ūkiai, turintys pieno šaldytuvus, kuriems pienovežiai turi privažiuoti. Bet mokamų kelių tinklas išplėstas – tai smarkiai paveiks šiuos ūkius. Pienovežiai nebevažiuos kasdien, o jei važiuos – gali nebeapsimokėti. Pieno supirkimas taps nuostolingas, ypač kai kalbame apie mažos vertės produktą.

– Gerai, bet kiek didėja tada tas apmokestinimas? Kiek auga mokesčiai?

A. V.: Suprantu, kad pagrindinis klausimas dėl pajamų mokesčio didėjimo nuo 18 vidutinio darbo užmokesčio (VDU) iki 40 VDU. Paprastai kalbant, kad miestiečiui būtų aiškiau – kalbame apie gyventojų pajamų mokestį nuo maždaug 2,5 tūkst. eurų iki 5,8 tūkst. eurų per mėnesį. Bet svarbu suprasti, kad iš tų pačių pajamų ūkininkas ir investuoja į ūkį: perka kombainą, įrangą, šienavimo techniką, pieno šaldytuvą ir taip toliau. Be to, iš tų pačių pajamų jis turi ir pragyventi. Jei kalbame apie pačius smulkiausius ūkininkus, tai – kaip jau minėjo žemės ūkio rūmų atstovas – jie dažnai neišgyvena vien iš žemės ūkio. Jie turi papildomų darbų, papildomų pajamų šaltinių. Tai nėra klasikinė verslo forma, bet individuali veikla, kai žmogus susikuria darbo vietą sau, dirba ir uždirba. Ir būtent tie, kurie dirba 120 proc., kurie daugiausiai juda ir uždirba – dabar gauna didžiausią mokesčių naštą. Jie samdo darbuotojus, juos išlaiko. O mokesčių našta tokia, kad kai kuriais atvejais siekia iki 34 proc. Tai yra beprotiškai daug, ypač individualiai veiklai.

– Bet tie 34 proc. – ar tikrai visiems taikomi? Gal tai tik aukščiausių pajamų sluoksniui?

A. V.: Tie 34 proc. – tai bendras tarifas, susidedantis iš gyventojų pajamų mokesčio ir „Sodros“ įmokų. Vadinamasis laiptelis taikomas nuo tam tikros sumos – virš 5–6 tūkst. eurų. Bet problema ta, kad „Sodros“ įmokos taikomos nuo 18 iki 43 VDU. Ir šita našta smarkiausiai kerta per vidutinį, smulkų, šeimos ūkį. Kaip jau minėjau – mes siūlome, kad ši sistema būtų išlyginta. Kad tas „grafikas“ būtų sušvelnintas ir ūkininkai galėtų dirbti oriai. Tą siūlėme susitikimuose su Seimo frakcijomis, reikalavimuose išdėstėme visus šiuos niuansus. Mūsų tikslas – kad pajamos būtų apmokestinamos teisingai, kad mokesčių sistema būtų subalansuota, o ne žlugdanti mažesnius ūkius.

– Jūs sakot, per daug drastiškas yra mokesčių reformos rezultatas ūkininkų prasme. Tai koks būtų jūsų lūkestis? Jūs prieš mokesčių didinimą, manot, kad turėtų būt mažesni laipteliai? Koks jūsų įsivaizdavimas – ką turėtų valdžia padaryti, kad patenkintų ūkininkus?

A. V.: Mes iš esmės pritariame pirminiam Žemės ūkio ministerijos pasiūlymui, kai didinamas pajamų mokestis didesnėms nei 60 VDU pajamoms – tai yra 5 proc. punktais. Ir tai – mes sutinkam tą naštą didintis 33 proc. Tai, sakykime, ką ir kalba Žemės ūkio rūmų atstovas. Tai, ką ir minėjo Žemės ūkio rūmų atstovas, būtent ir liečia daugiausiai uždirbančius. Toliau, kad būtų išlyginta ta „kupra“, siūlome valstybinio socialinio draudimo įmokas mokėti nuo 50 proc. apmokestinamųjų pajamų, o ne nuo 90 proc., kaip yra dabar. Bet kad nebūtų problemų dėl stažo, kaip buvo 2023–2024 m., papildomai siūlome nustatyti, kad minimaliai būtų mokama nuo 12 minimalių mėnesinių atlyginimų per metus. Taip pat siūlome išplėsti „lubas“ iki 60 VDU tiems, kurie nori užsidirbti didesnę pensiją, kad nebūtų jokių apribojimų. Manome, kad tai būtų socialinio teisingumo išraiška. Kodėl norime, kad „Sodros“ įmokos būtų skaičiuojamos nuo 50 proc. pajamų? Todėl, kad ūkiai, kurie dabar moka nuo 90 proc., realiai tuos pinigus vėl investuoja į ūkį – tai tarsi reinvestavimas. Tu tarsi asmeniškai išsitrauki tas pajamas, sumoki mokesčius, o paskui vėl grąžini į ūkį – perki kombainą ar kitą techniką. Tai jeigu būtų leidžiama mokėti nuo 50 proc., tai atitiktų verslo logiką – pelno reinvestavimo schemą. Toks tokie mūsų siūlymai.

Smulkūs, vidutiniai, šeimos ūkiai – jie ir šiandien dar užtikrina tą maisto saugumą.

– Vytautai, vis dėlto kaip jūs vertinate šitą požiūrį, kompromiso galimybes? Jūs išdėstėte, kad problema gerokai platesnė, kad reikia spręsti ir stambių ūkių klausimą. Kaip jūs vertinate stambių ūkių įtaką? Minėjote, kad dideli ūkiai valdo daugiau nei 90 proc. žemės. Kodėl tai yra problema? Šalis juk nedidelė. Kodėl stambūs ūkiai yra problema ir ką su tuo reikėtų daryti?

V. B.: Na, reikia suprasti, kad Lietuva turi tiek žemės, kiek turi. Dirbamos žemės – apie 2,2 mln. ha. Girdime iš įvairių šaltinių, žurnalistai taip pat tiria, kad yra žemės ūkio bendrovių, kurios valdo po 38 tūkst. ha. Lengva paskaičiuoti – jeigu visą Lietuvos dirbamą plotą padalintume iš tokio dydžio ūkio, Lietuvoje liktų vos apie 100 tokių ūkių. Ir aš manau, kad tai jau tampa nacionalinio saugumo klausimu.

– Bet kuo tai pavojinga nacionaliniam saugumui? Kuo blogai, jeigu tiek žemės koncentruota kelių šimtų ūkių rankose?

V. B.: Reikia suprasti, įstatymai numato, kad fizinis ar juridinis asmuo gali valdyti iki 500 ha. Tačiau yra palikta galimybių apeiti šį ribojimą. Jei fizinis ar juridinis asmuo turi daugiau nei 25 proc. kitos įmonės akcijų, tai ribojimas nebetaikomas. O šiandien, kai galima lengvai parduoti akcijas internetu, ir net žemę pradėta listinguoti, turime dar vieną pavojų – žemė tampa spekuliaciniu objektu. Esame apie tai kalbėję ir su Nacionalinio saugumo komiteto pirmininku. Jis iškėlė susirūpinimą dėl per didelės koncentracijos. Net karo grėsmės akivaizdoje – kaip parodė situacija Ukrainoje – pirmieji, kurie sustoja, yra didžiausi kompleksai, nes tiesiog žmonės nebeėjo į darbą. Smulkūs, vidutiniai, šeimos ūkiai – jie ir šiandien dar užtikrina tą maisto saugumą. Ir galų gale reikia suprasti regionų gyvybingumo svarbą, nes regionų gyvybingumas priklauso nuo žmonių. Šiandien kalbame apie vis didėjančią atskirtį, o tuo pačiu girdime apie milžiniškus projektus, kurie ateina į Lietuvą. Tai rodo disbalansą: iš vienos pusės kalbame apie augančią atskirtį, o iš kitos – tarsi girdime, kad Lietuvos ūkininkai nebenori ūkininkauti. Ir jei ūkininkai, ypač jauni, nebenori ateiti į ūkininkavimą, kažkas kitas ateina – „gerasis dėdė“, investuoja dešimtis milijonų eurų ir stato didžiausią fermą Europoje. Viskas būtų gerai, jei kalbėtume tik apie verslą, apie didesnę sukuriamą vertę ir jeigu ta vertė tikrai būtų tokia sukuriama. Bet… Galiu pateikti vieną pavyzdį. Žemės ūkio rūmų narys, Šiltnamių asociacija „Kietaviškių šiltnamiai“. Prieš kelias savaites teko lankytis – jie iš 32 ha sukuria tokią pridėtinę vertę, kokią sukuria 22 tūkst. ha valdantis vidutinis grūdų ūkis. Ir kai kalbame apie pridėtinę vertę, būtent į tokius projektus ir reikėtų orientuotis Lietuvai – į tokią vartoseną, perdirbimą. Nes šiandien daug grūdininkų, ką ir gerbiamas A. Vanagas minėjo, jau nebeišgyvena. Ir greičiausiai artimiausiais metais nebeišgyvens, žinant, kad, tarkime, Ukraina vis dažniau įeis į Europos rinką. Visi tie grūdininkai bus tiesiog išstumti iš Lietuvos žemės ir sakys – kaip blogai, kodėl valstybė nepasirūpino? Tai jau šiandien turėtume kalbėti apie didesnės pridėtinės vertės kūrimą, apie grūdų perdirbimą per gyvulininkystę. Galiausiai – ieškoti ir remti tuos sektorius, kurie užtikrintų maisto apsirūpinimą Lietuvoje.