„Snoro“ agonija: kodėl valdžia taip ilgai delsė?

Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente sausio viduryje priimtas sprendimas baigti tyrimą byloje, kurioje įtarimai dėl didelės vertės buvusio banko "Snoras" turto pasisavinimo, didelės vertės turto iššvaistymo, nusikalstamo bankroto, nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimo, apgaulingo banko buhalterinės apskaitos tvarkymo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, dėl dokumentų, susijusių su bankui priklausančių vertybinių popierių apskaita užsienio bankuose, klastojimo ir suklastotų dokumentų panaudojimo pareikšti buvusio banko "Snoras" vadovams ir akcininkams Vladimirui Antonovui ir Raimondui Baranauskui. Jie slapstosi Rusijoje, pranešimai dėl baigto tyrimo išsiųsti į Rusijos generalinę prokuratūrą.

Įtariama, kad nuo 2008 m. rudens iki 2011 m. vasaros buvo atliktos 35 didelės vertės (nuo 5 mln. iki 74 mln. eurų vertės) "Snoras" piniginių lėšų ir vertybinių popierių pervedimo operacijos į asmenines sąskaitas Šveicarijos bankuose. Taip pat įtariama, kad nuo 2009 m. iki 2011 m. buvo atlikti du didelės vertės galbūt neteisėti sandoriai su "Snoro" turtu. Dėl šių veiksmų klientai patyrė beveik 0,5 mlrd. nuostolį.

Kodėl niekas nesustabdė gramzdinamo banko anksčiau? Šiemet sukanka dešimt metų, kai Lietuvos bankas "Snoro" banke aptiko didžiulių skylių. Buvęs Lietuvos banko valdybos narys (2004–2013 m.) prof. habil.dr. Vaidievutis Geralavičius sako, kad apie tai žinojo šalies vadovai, tačiau nieko nedarė.

– Generalinė prokuratūra dėl "Snoro" banke nustatytų pažeidimų ir galimų nusikaltimų finansų sistemai ikiteisminį tyrimą pradėjo 2011 m. lapkričio 14-ąją. Tačiau Lietuvos banko valdyba jau 2009-ųjų pavasarį po "Snoro" inspektavimo pasigedo daugiau kaip 800 mln. litų (daugiau kaip 230 mln. eurų). Kodėl vos ne ketverius metus į tokią situaciją žiūrėta pro pirštus?

– Jau 2009 m. vasario mėnesį pamatėme, kad bankas nevykdo privalomų atsargų normatyvo. Mano ir dar vieno Lietuvos banko valdybos nario (Dariaus Petrausko – red. past.) nuomone, "Snoras" jau buvo nemokus. Viskas praktiškai tapo aišku, kai Bankų priežiūros departamentas pateikė priežiūros ataskaitą.

Visa tai buvo de facto. Bet de jure reikėjo, kad Lietuvos banko valdyba priimtų sprendimą. Deja, ji elgėsi neryžtingai. Nesiryžo in corpore priimti sprendimų, kurie būtų naudingi visiems. Mums teko (su D.Petrausku – red. past.) nueiti pas tuometį premjerą Andrių Kubilių ir finansų ministrę Ingridą Šimonytę. Ne šiaip sau nuėjome. Nusinešėme gana rimtą pažymą, parengtą kartu Lietuvos banko Ekonomikos departamentu. Problemos visada yra nesunkiai matomos, sudėtingesnis klausimas – ką daryti?

"Snorą" buvo galima gelbėti keletu būdu. Dalyti į gerą ir blogą ar gelbėti in corpore. Ir tai būtų kainavę daugiausiai 1,5 mlrd. litų (maždaug 435 mln. eurų). Svarbiausia, ta suma, kurios reikėjo gelbėti, praktiškai visa buvo Indėlių draudimo fonde. Esmė ta, kad 2009 m. tikrai nieko nebūtų reikėję skolintis.

Būtų buvę galima vienu ar kitu būdu "Snoro" veiklą sutvarkyti. Turbūt jis turėjo tapti valstybiniu banku. Buvo gera proga. Buvo daug apie tai kalbama. Ir aš nematau nieko blogo, kad jis toks būtų tapęs. Beje, prieš darant visas operacijas su "Snoru" 2011-aisiais, pirmiausia jis buvo nacionalizuotas. Pirmas žingsnis, kurį žengė Seimas, banką nacionalizavo. Kažkiek dienų jis buvo valstybinis.

– Apie ką kalbėjote su tuomečiu premjeru ir finansų ministre?

– Visa informacija buvo pateikta A.Kubiliui ir I.Šimonytei. Kaip reagavo premjeras? Atvirai sakant, normaliai. Finansų ministrė sėdėjo tyliai, nesimatė jokio aktyvumo ir energijos, kurią dabar matome. Pagrindinis klausimas buvo – ką daryti? Mes buvome pateikę ir siūlymų. Išėjome ir, deja, nebuvo padaryta visiškai nieko.

Aš buvau ir pas tuometę Seimo pirmininkę Ireną Degutienę. Buvo viskas ir jai išdėstyta, apie problemą žinojo.

Kai dabar politikai kalba, kad Lietuvos bankas yra nepriklausomas, nieko jie negalėję daryti, tai kategoriškai atmetu. Daryti buvo galima labai daug.

Kai dabar politikai kalba, kad Lietuvos bankas yra nepriklausomas, nieko jie negalėję daryti, tai kategoriškai atmetu. Daryti buvo galima labai daug.

Pirmiausia buvo galima pakviesti visą Lietuvos banko valdybą tiek į Vyriausybę, tiek į Seimą. Ir išklausyti visas nuomones. Viena, kai šnekamasi, baramasi ar ginčijamasi už uždarų Lietuvos banko sienų, visai kas kita, kai kalbama Seime. Parlamentas galėjo susidaryti vaizdą, kokia yra situacija, kad Lietuvos banko valdyba neveiksni: trys jos nariai (pirmininkas Reinoldijus Šarkinas, Audrius Misevičius ir Ramunė Vilija Zabulienė – red. past.) buvo už tai, kad nereikia nieko daryti, o du (V.Geralavičius ir D.Petrauskas – red. past.), kad reikia daryti. Tačiau reakcijos nebuvo jokios.

Vyriausybė galėjo paraginti atlikti papildomą inspektavimą, Seimas, galų gale, galėjo pareikšti nepasitikėjimą ultima ratio visa valdyba. Matėsi, kad ji suskilusi, o tokia būti negali, čia ne darbas.

Suprantama, valdybos narius, įskaitant pirmininką, skiria prezidentas. Bet pareikštas nepasitikėjimas susiklosčius tokiai situacijai būtų solidus dalykas. Ir, ko gero, tokiu atveju būtų reikėję imtis priemonių.

Vaidievutis Geralavičius. Butauto Barausko nuotr.

– Skaičiai – 800 mln. litų – grėsmingi. Kodėl į tokią padėtį "Snoro" banke tuomečiai politikai buvo linkę nekreipti dėmesio, kitaip tariant, ignoravo?

– Kaip minėta, suma, reikalinga bankui gelbėti, buvo sukaupta Indėlių draudimo fonde. Visa velniava prasidėjo būtent dėl to, kad politikai nereagavo. Nuo 2009-ųjų iki 2011-ųjų mes papildomai "užsidirbome" dar 2,7 mlrd. litų (apie 800 mln. eurų) skylę.

Kodėl nieko nebuvo daroma? Galima nujausti. Tai buvo 2009 m. – krizė. Dabar Seimo komisijai, tiriančiai jos priežastis, A.Kubilius pasakė, kad tuo metu perėmus "Snorą" greičiausiai būtų tekę skolintis iš Tarptautinio valiutos fondo ir Europos Komisijos, nes visos finansų rinkos būtų buvusios uždarytos, kaip nutiko Latvijai.

Nemanau, kad tai būtų buvę negerai. Tai kaip tik būtų optimalus sprendimas, kad būtume priversti kreiptis į Tarptautinį valiutos fondą ir laikytis jo keliamų reikalavimų. Tada mes, matyt, nebūtume turėję tokių brangių paskolų su tikrai grobuoniškomis palūkanomis.

– Pasiskolinus brangiai iš komercinių bankų, Vyriausybės rankos vis tiek nebuvo laisvos su tais pinigais elgtis taip, kaip nori?

– Nebuvo laisvos, nes valstybė paprasčiausiai būtų bankrutavusi. Tikrai gerbiu tuometį premjerą A.Kubilių, nes jis susitvarkė su krize, turime jam tą duoklę atiduoti. Tačiau skolų palūkanos – milžiniškos, jos negalėjo būti kitokios, nes niekas mumis nepasitikėjo. Buvo susigraibytos pačių įžūliausių skolintojų paskolos. Už 9 proc., net už 10 proc. metų palūkanų. Tai yra baisu. Už kai kurias anuometes paskolas palūkanas mokame ir šiandien.

– Bet kaip paaiškintumėte mūsų valstybės pirmųjų asmenų nenorą kreiptis į tarptautines finansų organizacijas dėl pagalbos? Kur čia šuo pakastas?

– Buvo nenorima "pasirodyti ekonominiais impotentais". Kieno tai žodžiai, tikriausiai visi prisimena.

– Paradoksali situacija. 2009-aisiais Lietuvos bankas nustato "Snore" milžinišką skylę, o jau 2010-aisiais "Snoras" paskelbiamas geriausiu šalies komerciniu banku. Kaip tai paaiškintumėte?

– Palikime sąžinei tų, kurie ji skelbė geriausiu banku. Na, tada tas "Snoro" nemokumas liko popieriuje, nebuvo uždrausta nieko daryti, jis toliau dirbo. Ir dirbo labai energingai, pritraukė labai daug indėlių, išdavė labai daug paskolų. Deja, šios buvo ir labai rizikingos.

Draustų indėlių padaugėjo dar 800 mln. litų. Praktiškai dar tiek išaugo valstybės įsipareigojimai. O per tuos daugiau nei dvejus metus visi "Snoro" kreditoriai, ko gero, turėjo daugiau nei 2,9 mlrd. litų papildomų nuostolių. Nes maždaug tiek daugiau atidėjinių pasimatė 2011 m. ir mūsų priežiūros ataskaitose, ir laikinuoju likviduoto "Snoro" administratoriumi paskirto Simono Freakley raporte, palyginti su 2009 m.

Liūdnas dalykas. Galbūt dėl Vyriausybės ir Seimo neveiklumo tarp "Snoro" kreditorių, galbūt patyrusių minėtą nuostolį, buvo labai daug Lietuvos valstybinių įstaigų, įmonių, taip pat ir privačių. Ir indėlių jos neatgaus. Kas dingo, tai ir dingo.

– Pervertus nukentėjusių juridinių asmenų sąrašus, matyti, kad "Snore" milijonų milijonus litų kaip indėlius laikė ir ligoninės, ir kitos gydymo įstaigos. Kodėl būtent ten buvo laikomos beveik visos lėšos?

– Pas mus tada galiojo tokios viešųjų pirkimų taisyklės: reikėjo dėti indėlius ten, kur mokamos didžiausios palūkanos. O "Snoras" labai padidino palūkanas ir prisitraukė indėlių, nors bankų sektoriuje toks požiūris blogas. Panašiai, kaip samdyti koncertui pigiausią dirigentą. Bet, deja, taip buvo.

– Kaip atsirado didžioji takoskyra pačioje Lietuvos banko valdyboje?

– Iš esmės prasidėjo 2009 m. kartu su ginčais dėl "Snoro", kai buvo aišku, kad jis greičiausiai nemokus. Valdyba suskilo, ir mes negalėjome priimti radikalių sprendimų.

Per tuos metus buvo daugybė galimų sprendimų, kaip banką ne paskandinti, o sutvarkyti. Bet trys valdybos nariai visą laiko balsuodavo prieš. Nesuprantu, kodėl.

Vienas galimas variantas buvo apriboti "Snorui" galimybę rinkti indėlius, teikti paskolas. Dėmesį sukoncentruoti į balanso tvarkymą.

Ypač gera situacija buvo 2009 m. lapkričio mėnesį, kai baigėsi trejų metų "Snorui" duotas terminas surasti strateginį investuotoją ir parduoti du trečdalius akcijų. Bet to nebuvo padaryta. Todėl tada galėjome perimti jo valdymą, nušalinti akcininkus nuo valdymo, net neatimant akcijų.

Valdymą būtų galėjęs perimti Lietuvos bankas, o tokiu atveju būtų buvusi galimybė "Snorui" atsikelti. Bet visiškai nieko nedaryti buvo labai negeras žingsnis.

Tai patvirtino ir 2011-ieji, kai dėl "Snoro" krizės buvo pasamdytas brangus konsultantas S.Freakley. Mano vertinimu, labai protingas žmogus, jis viską padarė puikiai. Jis atrado dar daugiau paslėptų nuostolių nei Lietuvos banko inspektavimas. Daugiau nei pamatė pats Lietuvos bankas.

Svarbiausias dalykas, kad S.Freakley pirmoji rekomendacija nebuvo bankrotas. Pirmiausia buvo kalbama apie banko skaidymą į gerąjį ir blogąjį (tai, ir mano galva, būtų buvę geriau). Bankrotas buvo įrašytas gale, na, jei daugiau nieko nesugalvotume.

Beje, girdėjau, kad kai S.Freakley buvo apklausiamas Londono teisme nagrinėjant bylą dėl A.Baranausko ir V.Antonovo repatriacijos į Lietuvą, išreikė nuostabą, kad "Snoras" buvo ne išskaidytas, o paskelbtas jo bankrotas.

Įdomu tai, kad, gavus išsamias S.Freakley išvadas ir pasiūlymus, atėjo į Lietuvos banką finansų ministrė, labai energinga, su premjero patarėju Mykolu Majausku ir be jokių ceremonijų pareiškė: bankrotas, ir daugiau nieko. O kur tyrimai, kaip geriau, kur analizė? Be niekur nieko nuspręsta. Manau, kad Lietuvos bankas turėjo pats nuspręsti, ką daryti, bet čia jo nepriklausomumas buvo traktuojamas labai laisvai.

Ką tai reiškia? Kad skubiai reikia 4 mlrd. litų (beveik 1,16 mlrd. eurų) indėliams grąžinti, o Indėlių draudimo fonde yra tik 1,7 mlrd. litų (mažiau nei 0,5 mlrd. eurų). Reikėjo skolintis daugiau, nei trūko, nes fondas skubiai vertybinius popierius būtų buvęs priverstas parduoti labai pigiai. Ne vieną šimtą milijonų litų valstybė prarado dėl papildomų palūkanų, nes kažkas labai užsimanė bankroto.

Jei bankas būtų buvęs padalytas į gerą ir blogą, pinigų Indėlių draudimo fonde nuostoliams atlyginti būtų užtekę, ten tuo metu buvo 1,7 mlrd. litų. Atrodo, kad, investavus iš jo 1,3 mlrd. litų, buvo galima tęsti gerojo banko veiklą.

Aišku, gerasis bankas iš karto būtų praradęs daug klientų. Ko gero, kaip buvo nurodęs ir S.Freakley, iš pradžių jo veikla būtų nuostolinga. Būtų reikėję labai stipriai mažinti išlaidas. Be abejo, perėmus akcijas, jis būtų buvęs valstybinis ir turėjęs daug valstybės įmonių sąskaitų. Ir daugybė fizinių asmenų būtų patikėję savo indėlius. Manau, bankas turėjo visas prielaidas sėkmingai veikti. Įrodyti šiandien būtų sunku, bet praktika rodo, kad visame pasaulyje taip vyksta.

– Gal į klausimą, kodėl būtinai reikėjo "Snoro" bankroto, atsakys dabartinė Seimo laikinoji komisija prieš dešimtmetį buvusios krizės priežastims tirti? Gal tikrai trukdė Skandinavijos bankams?

– Čia gal sąmokslo teorijos. Spekuliuoti galima daug kuo. Galima galvoti, kad trukdė. Bet aš taip nemanau. Skandinaviški bankai nesunkiai konkurencinę kovą laimėdavo prie "Snorą". Aišku, pastarasis ir Ūkio bankai turėjo blogesnius skolininkus, nes grietinėlę susisemdavo didieji. Konkurencinė kova buvo sunki, bet skandinaviški nesiekė pašalinti lietuviškų. Čia labiau sąmokslo teorija.

Kodėl reikėjo pašalinti "Snorą"? Gal kažkas davė nurodymą iš viršaus? Aš to nežinau. Gal spontaniškas toks sprendimas? Gal kažkas buvo įsitikinęs, kad toks bankas neveiks?