– Kokie, Jūsų nuomone, yra pagrindiniai bendruomenės tikslai? Ar jie kito nuo tada, kai buvo įkurta LVBOS?
– Pagrindinis bendruomenių tikslas visada buvo tas pats – telkti žmones, stiprinti vietos gyventojų tarpusavio ryšius ir atstovauti jų interesams. Organizacijos buvo kuriamos iš idėjos, kad gyventojai patys geriausiai žino, ko jiems reikia, ir gali organizuotai veikti dėl bendro gėrio. Šis principas nepasikeitė, tačiau aplinka, kurioje bendruomenės veikia, pasikeitė dramatiškai. Pradžioje daugiausia dėmesio buvo skiriama bendruomeniškumui, renginiams ar infrastruktūrai gerinti, o šiandien bendruomenės vis dažniau sprendžia ir socialines problemas, atlikdamos socialinio tinklo funkcijas. Šis funkcijų augimas vyko ne dėl strateginio sprendimo, o dėl būtinybės. Turime savanoriškumo paradoksą, nes tikslų išsiplėtimas reiškia, kad savanoriai šiandien atlieka darbus, kuriems kitur samdo mokamus specialistus. Socialinis darbuotojas, bendruomenės vadybininkas, renginių koordinatorius, projektų vadovas – visa tai dažnai yra vienas žmogus, dirbantis po darbo valandų, be atlygio ir be oficialaus pripažinimo.
– Kokią naudą bendruomenė suteikia vietos gyventojams?
– Bendruomenė pirmiausia suteikia žmonėms galimybę būti išgirstiems ir dalyvauti sprendžiant savo aplinkos klausimus. Ji sukuria erdvę bendrauti, savanorystei, iniciatyvoms. Bendruomeninių organizacijų kuriama nauda yra dviejų tipų: matoma (renginiai, infrastruktūra, projektai) ir nematoma (socialinis ryšys, psichologinis saugumas, informacinis tinklas).
Antroji dalis yra svarbesnė, tačiau beveik nevertinama. Kalbant apie konkrečias sritis, tai informacijos demokratizavimas – bendruomenininkai pasiekia tuos gyventojus, kurie nesinaudoja interneto paslaugomis; krizių valdymas – gaisrai, potvyniai; socialinės krizės – bendruomenės reaguoja greičiau nei institucijos; vienišumo prevencija – reguliarus socialinis ryšys gelbsti nuo depresijos, ypač tarp vyresnio amžiaus gyventojų; vaikų ir jaunimo laiko struktūrizavimas – popamokinė veikla, vasaros užimtumas; ekonominė nauda – bendruomeniniai projektai generuoja realią ekonominę vertę (infrastruktūra, aplinkosauga, kultūrinis turizmas). Jeigu visus darbus, kuriuos atlieka bendruomenių savanoriai, reikėtų apmokėti rinkos kainomis, kalbėtume apie šimtus milijonų eurų kasmetinės vertės visoje šalyje. Ši vertė nematoma jokiose nacionalinėse statistikose ir į jokius biudžeto skaičiavimus neįtraukiama. Tai ne mažareikšmis faktas – tai sisteminis nematomumas, kuris tiesiogiai lemia nepakankamą finansavimą.
Jeigu visus darbus, kuriuos atlieka bendruomenių savanoriai, reikėtų apmokėti rinkos kainomis, kalbėtume apie šimtus milijonų eurų kasmetinės vertės visoje šalyje.
– Kaip bendruomenė prisideda prie socialinės sanglaudos stiprinimo?
– Socialinė sanglauda – tai gebėjimas visuomenei veikti kartu, toleruoti skirtumus ir spręsti konfliktus be smurto ar radikalizacijos. Bendruomeninės organizacijos yra pats tiksliausias sanglaudos instrumentas, nes jos veikia konkrečiame, fiziniame kontekste – kaimynystėje, gatvėje, miestelyje. Kai žmogus savanoriauja bendruomenėje, jis ne tik teikia paslaugą – jis kuria ryšį su vieta ir žmonėmis. Tai socialinis kapitalas, kurio negalima nupirkti ar importuoti iš centrinės valdžios.
Reguliarūs bendruomenės susirinkimai, šventės, bendri projektai kuria tarpusavio pasitikėjimą, kuris vėliau pasireiškia pilietiniu aktyvumu ir savanoryste. Žmonės, kurie pažįsta kaimynus, yra mažiau linkę į socialinę izoliaciją, priklausomybes ar radikalius politinius požiūrius.
Tačiau Lietuvos visuomenė sparčiai fragmentuojasi. Urbanizacija, migracija ir skaitmeninės burbulų aplinkos silpnina tradicinius socialinius ryšius. Bendruomenės, kurios buvo kuriamos stabilios vietinės populiacijos kontekste, dabar susiduria su nuolat kintančiais gyventojų srautais. Be to, bendruomenės negali efektyviai stiprinti socialinės sanglaudos, kai pati visuomenė yra demotyvuota. Valstybė privalo investuoti į pilietiškumo ugdymą mokykloje ir bendruomeninės kultūros propagavimą, o ne tik tikėtis savanoriško aktyvumo.
– Ar pastebite, kad bendruomenės veikla mažina socialinę atskirtį? Jei taip, kaip mažina?
– Taip, tačiau su esminiais apribojimais. Socialinę atskirtį efektyviausiai mažina tos bendruomenės, kurios yra gerai finansuotos, turi profesionalų administravimą ir aiškius įtraukties mechanizmus.
Tačiau dažniausiai šios veiklos vykdomos iš entuziazmo, ne remiantis sisteminiais ištekliais. Kai savanoriai pervargsta, veiklos sustoja. Socialinės atskirties mažinimas negali būti patikėtas tik savanoriams. Reikia profesionalių socialinių darbuotojų, kurie tiesiogiai dirbtų bendruomenėse su pakankamu atlyginimu ir darbo sąlygomis.
– Kaip bendruomenė įtraukia jaunimą ir vyresnio amžiaus žmones?
– Bendruomenių demografinė struktūra yra problematiška: daugumos organizacijų aktyviausias branduolys – 50–70 metų žmonės. Vadinasi, organizacijos artėja prie kritinio taško: per 10–15 metų dabartiniai aktyvistai nebegalės dirbti aktyvaus darbo. Kas juos pakeis? Jaunimas bendruomenines organizacijas dažnai suvokia kaip senų žmonių reikalą – renginius su liaudies muzika ir arbata. Tai ne jaunimo kaltė, o komunikacijos ir pasiūlos problema. Jaunimas aktyviai dalyvauja tose iniciatyvose, kuriose mato prasmę, technologijas ir laisvę veikti, tik tos iniciatyvos dažnai nepereina per formaliąsias bendruomenes. Vyresnio amžiaus žmonės yra svarbus išteklius: jie turi laiko, patirties ir kartais finansinių galimybių. Tačiau jei valdymo kultūra organizacijose yra uždara arba hierarchiška, jaunesnės kartos neįtrauks: jie kurs savo lygiagrečias struktūras.
Pasireiškia savanoriškumo kartų skirtumas, kai jaunimui savanorystė turi turėti aiškią pridėtinę vertę – įrašas, papuošiantis CV, kompetencijų ugdymas, tinklas, o vyresnio amžiaus žmonėms savanorystė dažnai yra socialinis poreikis ir prasmės šaltinis. Abu motyvai yra teisėti, tačiau reikalauja skirtingo vadovavimo stiliaus ir aplinkos.
– Kuo svarbus bendruomenių bendradarbiavimas su savivaldybe?
– Teoriškai savivaldybė ir bendruomenė yra natūralios partnerės: viena turi institucines galias ir biudžetą, kita – vietinį pripažinimą ir žmonių pasitikėjimą. Praktiškai šis ryšys dažnai tampa asimetriška priklausomybe, kur bendruomenė yra priklausoma nuo savivaldybės finansavimo, o savivaldybė nevertina bendruomenės kaip lygiateisės partnerės.
Savivaldybė skelbia projektų konkursą. Bendruomenė rašo paraišką. Jei laimi, gauna finansavimą vieniems metams. Kitais metais – vėl konkursas. Bendruomenė tampa priklausoma nuo laimėjimų, o ne nuo veiklos kokybės. Tai skatina biurokratizaciją, o ne tikrą darbą. Svarbus savanoriškumo ir savivaldybės santykis. Kai savanoris parašo projektą, jį administruoja ir atsiskaito, jis tai daro po savo pagrindinio darbo valandų. Savivaldybė šio darbo nemato ir nevertina. Administracinė našta, skirta mokamam darbuotojui savivaldybės biurokratui, tenka neapmokamam savanoriui. Tai neteisinga ir ilgainiui naikina motyvaciją. Gaila, kad dažnai pagrindine bendruomenininko kompetencija tampa paraiškų rašymas, o ne bendruomeninė veikla.
Dažnai savivaldybė traktuoja bendruomenę kaip savo sprendimų įgyvendintoją, o ne tikrą partnerę. Pirmiausia priimamas sprendimas, paskui prašoma bendruomenės pritarimo. Tai ne dalyvavimas, o imitacija.
Siekiame, kad savivaldybė ir bendruomenė kartu planuotų seniūnijų veiklą, dalytųsi duomenimis apie gyventojų poreikius, kartu teiktų paslaugas. Tik abipusis pasitikėjimas leidžia greitai reaguoti į krizines situacijas. Ten, kur bendradarbiavimas vyksta partnerystės principu, bendruomenės gali tapti labai stipriu vietos vystymosi partneriu.
– Kokias savivaldybes galite įvardyti pavyzdinėmis bendradarbiaujant su bendruomene? Kas lemia tokį vertinimą?
– Lietuvoje yra ne viena savivaldybė, kuri stengiasi kurti partnerystę su bendruomenėmis. Pavyzdinėmis galime vadinti tas, kurios ne tik skiria finansavimą, bet ir realiai įtraukia bendruomenes į sprendimų priėmimą, konsultuojasi dėl vietos politikos, strategijų ir projektų.
Svarbiausias kriterijus čia – ne vien finansinė parama, o dialogas ir pasitikėjimas. Santykį su bendruomeninėmis organizacijomis motyvuojančiai kuria Druskininkų, Raseinių, Panevėžio rajono savivaldybių administracijos. Pavyzdinėse savivaldybėse bendruomenininkai paprastai dirba efektyviau ne todėl, kad yra geresni žmonės, o todėl, kad sistema juos palaiko. Jie gauna patalpas, minimalų biudžetą, institucijų palaikymą. Tai patvirtina, kad savanoriška motyvacija yra universali, bet jos realizavimas priklauso nuo aplinkos.
– Ar bendruomenės išgirstamos sprendžiant vietos klausimus?
– Situacija labai skirtinga. Formaliai – taip. Faktiškai – ne. Skirtumas tarp formalaus ir realaus dalyvavimo yra vienas centrinių Lietuvos demokratijos iššūkių. Pavyzdžiui, teritorijų planavimo procese viešieji svarstymai yra teisiškai privalomi, ir ten, kur bendruomenės yra stiprios bei organizuotos, jų balsas pasiekia sprendimus ir daro jiems įtaką. Kai kurios savivaldybės rengia seniūnaičių sueigas, kurios realiai diskutuoja biudžeto klausimais. Tačiau daugeliu atveju konsultavimasis yra imitacija: susirinkimas vyksta per trumpai, dokumentai pateikti per vėlai, pastabos priimtos, bet ignoruotos be paaiškinimų. Šis formalumo ir realybės atotrūkis demotyvuoja aktyvius piliečius – jie mato, kad jų dalyvavimas nieko nekeičia.
Nevertinama savanoriško laiko kaina. Susirinkimuose ir konsultacijose dalyvavimas reikalauja laiko – to paties, kurį savanoris skiria faktinei veiklai. Kai žmogus mato, kad jo balsas nepaveikia sprendimų, jis racionaliai nusprendžia daugiau laiko nešvaistyti. Tai ne abejingumas – tai racionalus atsakas į nenaudingą procesą. Sistema turi suteikti grįžtamąjį ryšį, kad dalyvavimas apskritai turėtų prasmę.
Norėtųsi, kad bendruomenės būtų matomos kaip lygiaverčiai partneriai, galintys prisidėti prie sprendimų dėl vietos infrastruktūros, socialinių paslaugų ar aplinkos gerinimo.
– Su kokiais iššūkiais susiduria sąjunga ir bendruomenės?
– Svarbiausi iššūkiai yra ne momentiniai – jie yra sisteminiai ir siejasi tarpusavyje. Kiekvienas neišspręstas iššūkis sustiprina kitus. Projektų finansavimas – pagrindinė bendruomenių paramos forma – verčia organizacijas nuolat vaikytis finansavimo šaltinių, o ne koncentruotis į veiklą. Metiniai konkursai neleidžia planuoti veiklų ir skatina organizacijas tik rašyti projektus, o ne spręsti realias problemas. Daugelyje bendruomenių veiklą palaiko vienas kitas entuziastas. Kai jis išvyksta, serga ar išsibalansuoja, visa veikla sustoja. Nėra lyderystės kaitos kultūros ir organizacinio atsparumo. Juridinių asmenų registravimas, atskaitomybė, viešieji pirkimai – visa tai reikalauja teisinių ir buhalterinių žinių, kurių savanoriai neturi. Administracinė našta proporcingai didesnė mažoms organizacijoms. Daugelis bendruomenių, ypač kaime, neturi nei skaitmeninės infrastruktūros, nei kompetencijų efektyviai komunikuoti ir valdyti veiklą skaitmeninėje erdvėje. Senėjanti ir mažėjanti populiacija kuria egzistencinę grėsmę daugeliui bendruomenių – paprasčiausiai nėra pakankamai žmonių, kurie galėtų dalyvauti.
– Kokias matote bendruomenių perspektyvas ateityje?
– Bendruomenių ateitis nedeterminuota – ji priklausys nuo politinių sprendimų, demografinių pokyčių ir pačių bendruomenių gebėjimo adaptuotis. Ateitis priklauso nuo to, ar bendruomenės sugebės transformuotis iš tradicinių savanoriškų susivienijimų į profesionalias pilietinės visuomenės organizacijas. Jei valstybė suteiks stabilų bazinį finansavimą, savivaldybės sukurs realios partnerystės mechanizmus, o LVBOS sustiprins kompetencijų perdavimo sistemą, bendruomenės gali tapti efektyviausiu valstybės socialinės politikos papildiniu. Jei dabartiniai projektinio finansavimo modeliai išliks, demografinė krizė gilės, o politinė valia apsiribos simboliniais gestais, bendruomenių skaičius ir aktyvumas toliau mažės. Išliks tik stipriausios. Galvoju, kad hibridinės bendruomenės – derinančios fizinę ir virtualią veiklą – yra neišvengiama ateitis. Tai gali padėti įtraukti diasporos lietuvių, jaunimo ir tų, kurių judumas ribotas. Savanorystė kaip gyvenimo būdo dalis pasaulyje yra auganti tendencija, ypač tarp jaunimo, ieškančio prasmės ir ryšio. Tačiau ši tendencija virsta realybe tik tada, kai valstybė savanorystę vertina ir palaiko kaip sisteminį reiškinį. Priešingu atveju entuziazmas liks individualus, o ne institucinis.
Jei bus sudarytos palankesnės sąlygos veikti – tiek finansavimo, tiek partnerystės prasme – bendruomenės gali tapti labai svarbia vietos demokratijos ir socialinės gerovės dalimi.
Jaunimas bendruomenines organizacijas dažnai suvokia kaip senų žmonių reikalą – renginius su liaudies muzika ir arbata. Tai ne jaunimo kaltė, o komunikacijos ir pasiūlos problema.
– Kokių pokyčių norėtumėte politikoje ar finansavimo sistemoje?
– Pokyčiai turi būti sisteminiai. Atskirų priemonių paketas be struktūrinės reformos suteiktų tik ribotos naudos. Reikalingi pokyčiai finansavimo sistemoje: institucinė bazinė dotacija (fiksuota suma kiekvienai registruotai aktyviai bendruomenei, nepriklausomai nuo projektų); daugiametės finansavimo sutartys (mažiausiai treji metai), kad būtų galima vykdyti planus, o ne vaikytis projektų; administravimo sąnaudų kompensavimas (atskaitomybė, buhalterija, auditas), kuris neturi kristi ant savanorių pečių. Svarbus ir teisinio reguliavimo pokytis: supaprastintas juridinis statusas mažoms bendruomenėms (atskira teisinė forma su mažesniais reikalavimais); savanoriškos veiklos pripažinimas (darbo stažas, socialinis draudimas, nelaimingų atsitikimų draudimas savanoriams); privaloma konsultacija (teisinis mechanizmas, įpareigojantis savivaldybes konsultuotis prieš priimant strateginius sprendimus). Labai svarbi ir institucinė parama: regioniniai kompetencijų centrai (prieinami visiems, finansuojami valstybės); bendruomenių pareigybė savivaldybėse (specialistas, kuris remia, o ne kontroliuoja); LVBOS stiprinimas (ji turi veikti ne kaip lobistinė organizacija, bet kaip kompetencijų ir palaikymo centras). Turi būti patvirtinta Nacionalinė bendruomeninių organizacijų strategija 2027–2033 – ilgalaikis planavimo dokumentas su aiškiais rodikliais.
– Kaip būtų galima sustiprinti vietos bendruomenių vaidmenį Lietuvoje?
– Pirmiausia – pripažinti bendruomenes kaip svarbius vietos valdymo partnerius. Reikia daugiau dialogo tarp valstybės, savivaldybių ir bendruomenių organizacijų. Todėl stiprinimas nėra vienalaikis projektas – tai nuolatinis procesas trimis lygmenimis. Vietos bendruomenių plėtros įstatymas turėtų būti ne rekomendacinio, bet teisiškai įpareigojančio pobūdžio. Jame turi būti apibrėžta: kas yra bendruomeninė organizacija (skirtingai nuo kitų nevyriausybinių organizacijų), kokios yra jos teisės ir įsipareigojimai, kokia valstybės atsakomybė ją paremti. Būtina perduoti daugiau sprendimų galios iš centrinės valdžios į seniūnijų lygmenį. Kiekviena savivaldybė turi turėti Bendruomenių reikalų koordinatorių – ne biurokratą, o praktinį pagalbininką, kuris žino srities bendruomenes asmeniškai ir gali greitai reaguoti į jų poreikius. LVBOS turi tapti ne tik atstovaujančia, bet ir operatyvine organizacija: teikti teisines konsultacijas, administravimo šablonus, organizuoti mokymus, tarpininkauti su institucijomis. Reikia kurti regioninius bendruomenių inkubatorius naujoms organizacijoms, skatinti tarpbendruomeninį bendradarbiavimą, o ne konkurenciją dėl finansavimo. Taip pat svarbu investuoti į bendruomenių lyderystę, mokymus ir kompetencijų stiprinimą.
– Ką patartumėte kitoms besikuriančioms bendruomenėms? Galbūt Lietuvoje jų jau yra pakankamai?
– Pradėčiau nuo klausimo, ar Lietuvoje jau pakankamai bendruomenių. Skaičius formaliai gali atrodyti solidus, tačiau aktyvių, gebančių sistemingai veikti organizacijų labai trūksta. Pagrindinis patarimas: pradėkite nuo konkrečios problemos, o ne nuo vizijų. Gyventojai buriasi aplink realų poreikį, ne abstrakčią misiją. Įteisinkite organizaciją nuo pat pradžių – juridinis statusas atveria finansavimo galimybes ir suteikia patikimumo. Ieškokite mentorių – LVBOS ir veikiančios bendruomenės gali suteikti neįkainojamos praktinės patirties. Nekopijuokite – kiekvienos bendruomenės kontekstas unikalus; sėkmingos praktikos perimamos, ne kopijuojamos. Planuokite lyderių kaitą iš anksto – neleiskite, kad visa organizacija laikytųsi ant vieno žmogaus pečių. Dokumentuokite ir komunikuokite – jei bendruomenės nemato savo veiklos rezultatų ir neskelbia jų viešai, nariai greitai praranda motyvaciją. Kurkite bendruomeninę organizaciją, o ne iniciatyvinę grupę. Skirtumą lemia struktūra, atsakomybė ir institucinis atsparumas. Nuo to priklauso, ar organizacija išgyvens praradusi pirmuosius entuziastus. Nuo pat pradžių aiškiai kalbėkite apie savanoriškumo ribas. Bendruomenė, kuri neaptaria savanorių gerovės, greitai praranda geriausius žmones.
Stipri bendruomenė – stipri valstybė. Tačiau stipri bendruomenė neatsiranda savaime: ji yra sąmoningo valstybės pasirinkimo ir savanorių kantrybės vaisius.
– Kiti metai bus paskelbti Lietuvos vietos bendruomenių metais. Kaip tai vertinate? Kaip tai siejasi su bendruomenių svarba ir reikšme?
– Tai labai svarbus simbolinis žingsnis, politinis signalas, kad bendruomeninė veikla pagaliau atkreipė valstybės dėmesį, tačiau jų tikroji vertė priklausys nuo to, ar po simbolio seks struktūriniai pokyčiai. Bendruomenės Lietuvoje dažnai dirba tyliai ir nepastebimai, nors jų indėlis į socialinę sanglaudą ir vietos gyvenimo kokybę yra labai didelis. Lietuvos vietos bendruomenių metų paskelbimas rodo, kad bendruomenės nelaikomos antraeiliais visuomenės elementais. Tai galimybė sustiprinti viešumą, pritraukti naujų narių ir paskatinti savivaldybes aktyviau bendradarbiauti.
Bendruomenių metai yra proga ne tik pasidžiaugti nuveiktais darbais, bet ir atkreipti dėmesį į problemas – nepakankamą finansavimą, savanorių perdegimą, kartų kaitos iššūkius. Tai turėtų būti metas, kai valstybė ir savivaldybės iš naujo įvertina bendruomenių vaidmenį ir ieško galimybių jį stiprinti. Norint, kad šie metai turėtų realią reikšmę, jie turi virsti konkrečiais teisės aktų pakeitimais, stabiliu finansavimu ir ilgalaike valstybės strategija. Labai tikiuosi, kad Bendruomenių metais paskelbti 2027-ieji netaps vienadiene švente, po kurios grįžtama prie tų pačių neišspręstų problemų.
Rubrika „Bendruomenių diena" dienraštyje „Kauno diena“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 9 000 eurų.
Naujausi komentarai