Vieni iš pirmųjų Lietuvoje
Lietuvos šaltalankių augintojų asociacijos (LŠAA) prezidentę Daivą Kvedaraitę galima vadinti viena iš šaltalankių auginimo pradininkių Lietuvoje. „Taip, viena iš pirmųjų šaltalankių augintojų, tačiau kultūrinių veislių augintoja tikrai pirma. Šias uogas perdirbti savo ūkyje pradėjome taip pat pirmi Lietuvoje“, – sako D. Kvedaraitė. Dabar trijų šeimos ūkių šaltalankių plotai Alytaus rajone užima 130 ha, čia rengiamos edukacijos, galima pamatyti, kaip atsiranda šaltalankių ir jų derinių su kitomis uogomis produktai.
Ji primena, kad patys pirmieji augintojai tiesiog prisikasdavo šaltalankių sodinukų iš gamtos, daug jų būdavo prisodinama prie smėlio karjerų reljefo rekultivavimui, daug kur jų atsirado paukščiams išnešiojus sėklytes. Tai nėra blogai, o kai kuriais atvejais laukinės veislės turėjo dar daugiau gerųjų savybių. Tačiau sodinimas buvo labiau chaotiškas.
LŠAA prezidentė pasakoja, kad prieš jau daugiau kaip 20 metų susigundė auginti šias uogas ne tik todėl, kad jos yra labai vertingos sveikatai, tačiau ir todėl, kad įsivaizdavo, jog jos tarsi savaime auga – tokios nereiklios. „Atrodė, įkišai į žemę daigelį ir auga, nereikia trąšų, gero dirvožemio, tik uogas raškai ir pinigėliai byra, – juokiasi Daiva. – Visi nori kuo mažiau dirbti ir kuo daugiau uždirbti. Tačiau taip nebūna. Kiekvienu augalu reikia rūpintis, taip ir šaltalankiu, jis auga ten, kur jam tinkama žemė.“
Įvertinta produkcija
D. Kvedaraitės ekologinis ūkis „Amberry“ dalį uogų parduoda jau perdirbtų, dalį – šaldytų. „Pernai buvo ypač geras derlius, tad dalį jo supirkėjams pardavėme tiesiai iš laukų, su šakelėmis“, – sako D. Kvedaraitė. Uogos į užsienį neeksportuojamos, nes supirkėjai norėtų gauti didesnių kiekių įvairių uogų iš vieno ūkio, o ne iš kelių mažų, kurie vienais metais turės derliaus, kitais neturės.
D. Kvedaraitės šeimos ūkiuose produkcija perdirbama. Gaminamos skaidulos, sultys, sirupas, uogienės, arbatos, saldžios uogų juostelės ir kt. Vienintelių Lietuvoje gaminama šaltalankių gira parodose „Agrobalt“, „Rinkis prekę lietuvišką“ buvo apdovanota aukso medaliu.
Beveik visa perdirbta produkcija lieka Lietuvoje ir tik labai nedidelė dalis iškeliauja į Airiją. Vietine rinka šaltalankių augintojai nesiskundžia, tačiau ir labai negiria, ji galėtų būti didesnė. Dabar prekiaujama tik mažose parduotuvėlėse, internetu. Didiesiems prekybos tinklams produkcijos tiekti tiesiog neapsimoka dėl per mažų siūlomų kainų, o gerų, kokybiškų produktų savikaina yra didelė. Nebent, pasak D. Kvedaraitės, žemintum kokybę.
Skinamos kitaip nei kitos uogos
D. Kvedaraitės šeimos ūkiuose šiuo metu dirba keturi nuolatiniai darbuotojai, sezoniniai samdomi tik kai reikia atlikti konkrečius darbus ar nuimti derlių. Kaip ir visoje Lietuvoje, Alytaus r. sezoninių darbuotojų rasti taip pat nelengva. „Visi pasiskaičiuoja, ar geriau dirbti, ar geriau nedirbti ir gauti pašalpą, – pasakoja šaltalankių augintoja. – Ką padarysi, kad mūsų valstybė vis gerina sąlygas tiems profesionaliems bedarbiams. Jeigu ir priimi tokį žmogų, tai, žiūrėk, atėjo išmokų diena ir – sudie savaitei. Tačiau žmonės pas mus tikrai gali neblogai užsidirbti. Praėję metai buvo apskritai ypatingi, žmonės uždirbo labai gerai. Vienas septyniolikmetis, kuris su mama ateina padirbėti gal jau kokie ketveri metai, per dieną užsidirbo 141 eurą! Žinoma, ne kasmet taip būna, tačiau visada uždirba neblogai.“
Šaltalankių uogų skynimas yra ne toks kaip kitų uogų, čia karpomos šakelės. Jeigu bandysi nuskinti vieną uogą, gerai sunokusią ją sutrinsi, nes jos labai stipriai prikibusios prie šakelių. Tad kerpama visa uogų šakelė, o ūkyje uogos jau kiekviena atskirai kruopščiai nukarpomos.
Tiktų didesniam sklypui
Šaltalankių ūkių Lietuvoje kasmet daugėja. Tai labai sveika ir paklausi uoga, todėl ne vienas net ir pradedantis sodininkas pagalvoja, ar nepasisodinus šaltalankio tiesiog savo reikmėms. Juk koks malonumas vasaros rytą išeiti į kiemą ir prisiskinti saują savų šviežių uogų, susitrinti iš jų glotnutį. Ar tikrai galima būtų auginti šią uogą tiesiog kieme?
D. Kvedaraitė nepataria sodinti tiems, kurių žemės sklypelis ne daugiau kaip kokie 6 a. „Šaltalankis yra krūmas, kuris nuo šaknų augina daigus. Jie sparčiai plečiasi, todėl jeigu sklypas mažas, jau sodinant reikia galvoti, kaip apsaugosite šaknis, kad nuo jų ataugos neužimtų viso kiemo, – aiškina LŠAA prezidentė. – Be to, šaltalankio negalima sodinti vieno krūmo, nes jie yra vyriški ir moteriški, būtina sodinti bent du. Savoms reikmėms daugiausiai reikėtų 3–4 sodinukų.“
Žinoma, augalų plėtimąsi kieme visada galima kontroliuoti pjaunant veją – nusipjauna ir atžalos.
Tačiau jeigu sklypas didelis ir nėra baimės, kad sodinukai plėsis, tuomet tikrai patartina jų pasisodinti, tik pirmiausia reikėtų įvertinti dirvožemį, kuriame jie augs. Tai nėra labai kaprizingas augalas, tačiau vis dėlto jis nemėgsta molingos arba rūgščios dirvos, labiau tinka žvyras arba juodžemis. Kita vertus, pasak D. Kvedaraitės, šaltalankių krūmelius galima sodinti vietoj gyvatvorės ar apsauginės tvorelės, nes šis augalas ir tankus, ir spygliuotas – kas rizikuos pro jį lįsti.
Kaip sodinti?
Sodinukai puikiai prigyja tiek nusipirkti vazone, tiek iškasti tiesiai iš dirvos. Kokius pirkti, nėra didelio skirtumo, tačiau vazone pirktus galėsite bet kada sodinti, nuo pavasario iki rudens, o štai su atviromis šaknimis geriausia pasodinti greičiau.
Sodinimo vietą parinkite pagal dirvą, o duobę iškaskite nelabai gilią – šaltalankių šaknys plečiasi paviršiuje. Geriausia jau sodinant specialiomis juostomis dirvožemyje apriboti jų plėtimąsi.
Jeigu parinkta vieta patiks, jau antraisiais metais galėsite ragauti uogų, o gausiau ims vesti maždaug ketvirtaisiais.
Augalas yra atsparus žiemoms, gerai pakelia šalčius. Dar viena gera šaltalankio savybė, pasak D. Kvedaraitės, jis žydi balandžio mėnesį, na, o Lietuvoje, kaip žinoma, pavasarinės šalnos dažniausiai būna gegužę.
Valgyti geriausia šaldytas
Šaltalankis mėgsta drėgmę, o jeigu žemė jam palanki, gali užaugti ir labai aukštas. Augintoja pasakoja Kaune mačiusi šaltalankio krūmą, aukštesnį už trijų aukštų namą. „Jeigu jam leisi, jis ir augs, bet kokia prasmė, kaip nuskinti uogas?“ – svarsto moteris.
Specialiai genėti šaltalankių nereikia. Užtenka apkarpyti šakeles, ant kurių noksta uogos. Kitaip jų ir nenuskinsi, jeigu bandysi pirštais plėšti uogą tiesiog nuo šakelės, sunokusi ji susitrins. Todėl reikėtų nukirpti šakeles, o parsinešus namo, dar ir kruopščiai nukirpti uogas nuo mažiausių šakelių, tik tada galima valgyti.
„Šaltalankio uogos rūgščios, nėra labai skanios, tačiau puikiai tinka maišyti su kitomis, saldesnėmis uogomis gaminant glotnučius, – pasakoja pašnekovė ir išduoda vieną būdą, kaip šaltalankio uogas padaryti saldesnes: – Jas reikia bent trumpam užšaldyti. Atšilusios bus saldesnės.“
Kaip ir visus augalus, šaltalankius gali apnikti tiek kenkėjai, tiek ir ligos. Tačiau savame sklype, kur auginate tik kelis krūmus, nebus vargo su jomis dorotis. Juk kai nedaug, galima kas antrą dieną papurkši žaliuoju muilu ar tabaku. Kai namuose vos keli augaliukai, apkarpius šakeles su uogomis, galima nukirptas ant krūmo vietas patepti sodo tepalu. Pravartu laikas nuo laiko augalą patręšti. Prižiūrimas jis džiugins 20–30 metų ar net ilgiau.
Didžiausias kenkėjas yra muselė, dėl kurios kartais net dideli šaltalankių ūkiai praranda 80 ar net 100 proc. derliaus.
Šaltalankio nauda
- Stiprina imunitetą.
- Turi priešuždegiminių savybių.
- Šaltalankių aliejus naudojamas odos sausėjimui, nudegimams, nušalimams, praguloms gydyti.
- Geras antioksidantas, tad mažina vėžinių ląstelių atsiradimo riziką.
- Gerina virškinimą ir gydo skrandžio, stemplės žaizdeles.
- Gerina kepenų būklę.
-
Naujausi komentarai