Nekilnojamojo turto rinka

Pirkti namą – ne batų porą

Vasarą daugelis tiesiog pakvaišta pardavinėti ir pirkti butus, namus, žemės sklypus ir kitą nepanešamą – nekilnojamąjį – turtą. Šio turto pirkimo istorijos dažnai būna apipintos įdomiausiais įvykiais ir netikėčiausiais likimo posūkiais. Apie šios vasaros namo pirkimo maratoną papasakojo redakcijoje apsilankęs klaipėdietis Paulius.

Įkyrios agentūros

Paulius su šeima dar ankstyvą pavasarį nusprendė parduoti gražų dviejų kambarių butą centre ir pabandyti neatsilikti nuo šių metų mados – persikelti gyventi į artimiausią užmiestį. Patyrinėję kainas ir miesto spaudoje buvusius skelbimus nusprendė, kad toks sumanymas visai realus, o galimybė paimti nedidelį banko kreditą būsto pirkimui ar remontui dabar pasiekiama beveik bet kuriam iš mūsų.

Nuspręsta – padaryta. Paulius sakė, kad pats turėjęs laiko rūpintis buto pardavimu, todėl nenorėjo susidėti su nekilnojamojo turto agentūromis ir joms mokėti procentą arba du nuo galutinės pardavimo sumos. Jis tikėjosi, kad centre esantį butą parduos nesunkiai.

Taip ir atsitiko. Paulius prisiminė, kad pakako dviejų skelbimų „Klaipėdos“ dienraštyje – ir klientai pasipylė kaip iš gausybės rago. Ėjo po vieną, ėjo vyrai su žmonomis ir netgi vaikais, ėjo tėvai, ieškodami patogaus lizdelio savo paaugusioms atžaloms. Neapsiėjo ir be nekilnojamojo turto agentūrų atstovų vizitų. Tie atstovai nesidrovėdami siūlė savo paslaugas, tačiau Paulius nepasidavė. Nepasidavė jis ir vienai gana įkyriai kažkokios firmos darbuotojai, kuri net nemačiusi buto primygtinai siūlėsi padėti už tuos du procentus. Ta įkyruolė skambindavusi kas antrą trečią dieną ir vis klausinėjusi, kaip sekasi.

O sekėsi puikiai. Jau po dešim-ties dienų atsirado tikri pirkėjai, abi pusės sudarė buto pirkimo avanso sutartį.

Klajonės

Butas buvo parduotas už gerą kainą, todėl Paulius su žmona ėmė drąsiai žvalgytis po artimiausias Klaipėdos apylinkes. Pirmieji žvalgybos duomenys buvo renkami laikraščių skelbimuose. Jis nedvejodamas teigė, kad parduodamo nekilnojamojo turto skelbimų gausa „Klaipėda“ be konkurencijos lenkia kitą uostamiesčio dienraštį. O dar buvo studijuojama „Alio reklama“, jeigu tik pakliūdavo į rankas – Kretingos, Gargždų, Šilutės rajoninė spauda. Skelbimų ir informacijos netrūko.

Atsirinkusi tuos, kurie atrodė patraukliausi, šeima patraukė į skelbimais nužymėtą kelią. Kaip vėliau pasirodė, jis tęsėsi beveik po visą Vakarų pakrantę – nuo Vilkyčių ir Priekulės iki Kretingos, Vydmantų ir Šventosios. Deja, daug kur jie matė beveik tuos pačius vaizdus: dauguma bandė parduoti prieš keliolika metų statytus „monstrus“, kuriems prižiūrėti ir juo labiau šildyti nebepakako nei pinigų, nei sveikatos.

Dulkėta Kretinga

Tačiau savo įspūdžius Paulius pradėjo nuo Kretingos. Jis paaiškino paprastai: niekada nemanęs, kad vos už 20 kilometrų nuo uostamiesčio esanti Kretinga – ko gero, pats baisiausias tarp mažųjų Lietuvos miestelių.

„Nežinau, ką galvoja apie savo miestą vietinė valdžia. Kretingoje graži centrinė aikštė, gražus parkas ir vienuolynas, iškiliai atrodo bažnyčių bokštai. Tačiau tokia Kretingos vizitinė kortelė – tik apgaulė. Tikroji Kretinga prasideda vos už kelių žingsnių nuo centro: visa gyvenvietė pasirodo dulkina, apleista, ją vagoja niekada negrįstos gatvės, privatūs namai be vandentiekio ir kanalizacijos. O dar pataikėme „makaluotis“ po tas dulkinas gatves tada, kai savaitę nelijo. Įsivaizduojate, kokie sugrįždavome namo? Ir kaip ten šitiek dešimtmečių kretingiškiai gyvena, dulkes geria, o savo valdžios negali priversti gatvių tvarkyti. Vėliau sužinojau, kad ir dabartinis Kretingos meras – dar senais tarybiniais laikais buvusi miesto galva. Tai kaip tokius jie vėl į valdžią renka, jeigu „galvos“ nieko savo rinkėjų labui nepadaro?“ – stebėjosi Paulius.

Netrūko Kretingoje parduodamų nebaigtų statyti namų, vienas kitas lyg ir pasirodė įdomesnis. Gaila buvo žiūrėti į namų Klaipėdos ir Šventosios gatvėse savininkus: šalia triukšmingos gatvės ir geležinkelio parduoti namus apskritai vargu ar įmanoma.

Atstumianti Kretingos aplinka vertė žvalgytis kitur.

Užmiršti Gargždai

Kretingos pamokos Pauliui buvo naudingos. Su žmona nusprendę, kad neverta daug laiko gaišti maklinėjant po gyvenvietę, jie klausinėjo parduodamų namų adresų ir galvojo pirmiausia patikrinti juos miestelio žemėlapyje. O tada paaiškėjo keistas dalykas: žemėlapiuose Gargždų nėra! Nėra – ir viskas...

Pauliumi nepatikėjau. Gerai, kad redakcijos darbo vietoje ir pas kolegas suradau ne vieną naujausią ir anksčiau „Lietuvos telekomo“ išleistas telefonų knygas ir įsitikinau, kad Paulius teisus. Gargždai “Telekomui” neegzistuoja.

Įvairiu metu “Telekomo” išleistose Klaipėdos apskrities telefonų knygose yra Lietuvos, Klaipėdos apskrities, Klaipėdos miesto, Kretingos, Palangos, Šilutės, viso Neringos miesto ir Skuodo žemėlapiai. O Gargždų nėra. Tai, kad šis miestas, rajono centras, “Telekomo” abonentų knygose užmirštas, Paulius įsitikino ir nekilnojamojo turto agentūrose. Kur tik kreipėsi, kur tik prašė parodyti parduodamus namus Gargždų schemoje – niekas neturėjo miestelio plano.

Keista ta “Telekomo” logika.

O Gargžduose – kaip ir kitur. Daugiausia parduodami seni, dideli namai, kuriuos kažkada žmonės statė, galvodami apie trijų keturių šeimos kartų gyvenimą po vienu stogu. Laikai pasikeitė, tų žmonių vaikai ir anūkai seniai gyvena savo gyvenimus, didžiuliai namai nepasiteisino, stovi nykūs, niekam nebereikalingi. O jų kainos padorios.

Tačiau Gargžduose Paulius stebėjosi ir kitu dalyku. Miestelyje dauguma senųjų sklypų – vos 8-10 arų, tačiau žmonės juos užstatę mūrais iki paskutinio centimetro. Ir dar kiemeliai išasfaltuoti arba betonuoti. Prie didžiulių namų – dar didesni ūkiniai pastatai, nors Gargždų centre ir atokiau niekas nelaiko nei karvių, nei kiaules augina. Paulius sakė, kad iš miesto išvažiuoti norėjosi į gamtos, žalumos kaimynystę, o čia – tie patys mūrai, tik dar labiau sukišti vienas šalia kito.

Nepaklausi tai prekė, nors nė vieno namo pigiau kaip už 150 tūkst. litų nesiūlė.

Žemės bumas

Nelabai sėkmingos parduodamų namų paieškos vasarą Paulių įvarė į neviltį. Geidžiamo lizdelio, kuris būtų atokiau nuo miesto, nuo triukšmingų automagistralių, taip ir neatsirado, tad gimė mintis susirasti žemės sklypelį ir pasistatyti namą. Deja, ši mintis atėjo jau po referendumo.

Ką tai reiškia? Ogi tai, kad galutinai paaiškėjus, jog po metų Lietuva taps Europos Sąjungos nare, žemės sklypų kainos vieną gegužės savaitę šoktelėjo į nepasiekiamas aukštumas.

Kalotėje, Karklėje, Tauralaukyje, Melnragėje, Ketvergiuose, Doviluose – kur tik pažiūrėsi, sklypų kainos ėmė šokti tikrą polką. Kiek jie kainuoja? Pauliaus teigimu, maždaug už 15 km nuo uostamiesčio dar pavasarį net 20-25 arų sklypą namui statyti buvo įmanoma nupirkti už 10 - 12 tūkst. litų. Vasaros viduryje analogiški sklypai retai kainavo mažiau 20 tūkstančių. O šalia Klaipėdos (5-10 km atstumu) sklypų kainos siekė 40-60 tūkst. litų. Tačiau netgi tiek kainuojantis žemės lopinėlis galėjo būti be elektros, vandens ir kanalizacijos.

Apie Melnragę, Tauralaukį ir kitas artimiausias vietoves vidutiniškas pajamas gaunantys piliečiai jau gali net nesvajoti: kaip sakoma – traukinys išvažiavo.

Sėkmė iš už kampo

Neretai dėsningumus lemia atsitiktinumai. Jeigu sakoma – kas ieško, randa, - taip atsitiko ir Pauliui.

Viskas pasirodė paprasta: vieną dieną laikraštyje perskaitė skelbimą „Skubiai parduodu...“ Nesvarbu, kur buvo tas pardavėjas, tačiau Pauliaus šeimai patiko ir vieta, ir namas, ir aplinka. Nusivežęs pažįstamus statybininkus, kad anie įvertintų namo būklę, Paulius išgirdo nelabai paguodžiančius, tačiau vilčių teikiančius žodžius: „Vargo bus, tačiau galima susitvarkyti“.

Tai kiek kainavo tas svajonių namelis? Paulius sakė, kad namo plotas apie 140 kv. metrų, tiek šeimai tikrai pakaks, aplinka rami, daug žalumos, gal ir kaimynai pasitaikė neblogi.

Už parduotą butą gautų pinigų namui pirkti nepakako. Bankas mielai suteikė kreditą, kurį bus galima panaudoti ir namo remontui. O visa tai kainavo apie 200 tūkst. litų. Tokios išlaidos, Pauliaus nuomone, buvo vertos.