– Kitais metais minimali mėnesio alga (MMA) augs iki 1153 eurų „ant popieriaus“ arba 835 eurų „į rankas“. Skirtumas nuo šių metų – vos 58 eurai. Ar tai pakankamas augimas?

– Jeigu vertintume, kad augimas yra didesnis negu buvusi infliacija, sakyčiau, kad žmogus, gaunantis minimalią algą, tikėtina, kitais metais gyvens panašiai kaip ir dabar.

– Trišalėje taryboje metų metus nepavyksta profsąjungoms, darbdaviams ir valdžios atstovams sutarti, koks turėtų būti tas augimas. Kodėl galiausiai valdžiai vienai tenka nuspręsti, koks bus tas MMA?

– Manau, kad priešinasi tiek verslas, tiek profsąjungos. Profsąjungos užima gana kietą poziciją ir susitarimas tampa nepasiekiamas. Vis dėlto džiugu, kad prieš daug metų buvo nesutarimų apskritai dėl minimalaus atlyginimo didinimo, o dabar praktiškai visos derybinės pusės sutinka, kad minimali alga turėtų būti keliama. Nesutarimai kyla tik dėl žingsnio dydžio – kaip sparčiai tai daryti. Verslas visada bijo, kad kaštai labai stipriai išaugs, nes minimalaus atlyginimo didinimas veikia ne tik tuos, kurie gauna MMA, bet ir visas kitas algas – jos taip pat pasislenka į priekį. Ir tai vyksta jau daugiau kaip dešimt metų. Mes matome, kad vidutinė alga šį dešimtmetį augo maždaug po 10 proc. kasmet.

– Jūs ne tik ekonomistas, bet ir darbdavių atstovas. Toks paprastas, žmogiškas klausimas: atlyginimas minimalus kitais metais, jeigu bus patvirtinta galutinai, bus 835 eurų „į rankas“, kaip žmogui išgyventi iš vos daugiau nei 800 eurų, kai kainos Lietuvoje kasmet tik auga?

– Aš nemanau, kad gyvenimas iš minimalios algos yra komfortiškas – jis negali toks būti, nes tai yra atlyginimas už nekvalifikuotą darbą. Tai greičiau pirmasis darbas jaunam žmogui, kuris tik ateina į darbo rinką ir dažnai dar turi tėvų paramą. Apie orų, komfortišką gyvenimą iš MMA, ypač didmiesčiuose, tikrai negalime kalbėti. Regionuose galbūt šiek tiek lengviau.

– Bet koks tada turėtų būti minimalus atlyginimas, kad jis leistų žmogui oriai gyventi, kažką daugiau sau leisti?

– Ekonomistai, analitikai kalba apie tai, kad minimali alga turėtų sudaryti apie 50 proc. vidutinio atlyginimo. Tokį santykį mes iš esmės ir išlaikome.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Bet vis tiek tai nėra pakankama, kad užtikrintų orų gyvenimą, sutinkate?

– Sutinku. Todėl žmogus, kuris dėl įvairių priežasčių gauna minimalų atlygį, turėtų bet kokia kaina stengtis kelti savo kvalifikaciją ir ištrūkti iš tos zonos, kur mokama tokia alga.

– Jūs sakot, kad minimalios algos didinimas daro spaudimą kelti ir kitus atlyginimus. Kodėl? Ir kodėl tai blogai?

– Tai nėra blogai. Tai yra judėjimas į priekį, nes žmogus, gavęs atlyginimą, yra ir klientas – jis eina į parduotuvę, perka paslaugas. Bendrai paėmus, spartus atlyginimų augimas Lietuvoje leido išlaikyti gana aukštus ekonominius rodiklius. Pernai, žvelgiant į penkerių metų apžvalgą, lietuvių perkamoji galia augo sparčiausiai pasaulyje. Tai daug ką pasako. Mūsų augimo tempai yra dideli, todėl turime sparčiausiai augančią ekonomiką Europoje. Bet svarbu neužbėgti į priekį, nes tada būna skausminga: sukyla lūkesčiai, atsiranda įmonių nuostoliai, atleidimai, ir galiausiai liekame ne tik be didesnių algų, bet apskritai be darbo. Turi būti balansas – negalime bėgti greičiau, negu auga ekonomika.

– Bet kur yra ta riba? Kokia suma jau būtų kritinė verslui? Nes žmonėms, žinoma, MMA niekada nebus kritinė, nes net nesiekia 1 tūkst. eurų „į rankas“.

– Ekonomika nėra tikslusis mokslas, todėl nėra vienos kritinės ribos, kurią peržengus viskas sugriūtų. Tai – balansavimo ir kompromisų menas. Turime atstovauti savo interesams, bet kartu juos derinti, kad būtų nauda visoms pusėms. Kaip minėjau, džiugu, kad trišalėje taryboje šiandien visos pusės bent jau sutaria, jog MMA turi būti didinama. Konsensusas yra, tik klausimas, koks tas žingsnis. Ilgą laiką MMA augimas virš 10 proc. kasmet gali vesti prie efektyvumo praradimo ir blogų pasekmių. Mūsų tempai kartais būna per dideli.

– Bet tikėtina, kad dar kitais metais mes pasieksime 1 tūkst. eurų „į rankas“?

– Labai gali būti. Manau, kad apskritai Lietuvai artimiausi dveji metai turėtų būti neblogi dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, dėl į Lietuvą plūstančių gynybos pinigų. Net ir, regis, prastas sprendimas „išdraskyti“ antros pakopos pensijų fondus taps papildomu pinigų šaltiniu. Todėl artimiausius dvejus metus turėtume turėti papildomą postūmį ekonomikai. Labai gali būti, kad pasieksime tą tūkstantį.

– Gal pas mus problema ne per maža minimali alga, o per didelės kainos? Nes lyginant su kitomis Europos šalimis, lietuviai maistui skiria gana didelę savo atlyginimo dalį.

– Čia du aspektai. Viena vertus, kainos tikrai augo, bet atlyginimai augo sparčiau nei prekių kainos. Bendrai paėmus, Europoje atrodome visai normaliai – mūsų minimali alga yra per vidurį. Mes dvigubai lenkiame Bulgariją, bet dvigubai atsiliekame nuo Liuksemburgo. Mes tokiam vidury. Nemanyčiau, kad kainos Lietuvoje yra per didelės – jos yra atviros ekonomikos rezultatas. O minimalus atlyginimas irgi per vidurį. Svarbiausia nebijoti didelių išlaidų, o bijoti mažų pajamų. Todėl svarbiausia neįstrigti prie MMA, o stengtis pakilti bent jau iki vidutinio atlyginimo ar aukščiau.