Nepraleisti šanso
Sutartis su „Mercosur“ valstybėmis – vienas ambicingiausių ES prekybos susitarimų, turintis didelę svarbą būtent dabar, kai pasaulio tarptautinė prekyba susiduria su protekcionizmo apraiškomis ir didėja globalios ekonomikos fragmentacijos rizikos, sako „Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė.
„Susitarimo tikslas – sustiprinti ES ekonomines ir geoekonomines pozicijas Pietų Amerikoje, sustiprinti regiono strateginę autonomiją per strateginių žaliavų importo kanalų diversifikaciją, suteikti ES įmonėms geresnę prieigą prie dinamiškų besivystančių Brazilijos, Argentinos, Urugvajaus, Paragvajaus rinkų, didinti dvišalę prekybą ir investicijas“, – dėsto ji.
SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas išskiria, kad vadinamasis „Mercosur“ susitarimas gali prisidėti prie pastangų išlaikyti ES įtaką pasaulyje, ir tai yra kone pagrindinė žinutė. „Per laisvosios prekybos sutartis yra daroma įtaka, ji yra daroma per prekybą ir paslaugų teikimą. Jeigu mes sakome, kad bijome, nenorime tos sutarties, vakuumo nebūna, kitos valstybės tą vakuumą tikrai užpildys. Matome, kas vyksta pastaraisiais metais: Kinija plečia įtaką ten, kur ES yra apleidusi savo interesus, ar tai būtų Afrika, ar tai būtų Pietų Amerikos arba Azijos šalys. JAV taip pat turi savų interesų savo pusrutulyje, kaip dabar jos atstovai ir įvardija“, – atkreipia dėmesį jis.
„Be to, „Mercosur“ šalys turi europietiškų šaknų. Kalbant apie Braziliją, Argentiną, ten kalbama portugalų, ispanų kalbomis – kultūriniai santykiai, ypač su Pietų Europa, yra stiprūs“, – teigia T. Povilauskas.
Tarp juodos ir baltos
Derybos dėl susitarimo su „Mercosur“ valstybėmis truko apie ketvirtį amžiaus – tai turbūt vienos ilgiausių derybų tarptautinės prekybos istorijoje. I. Genytės-Pikčienės teigimu, tai lėmė šalių nesutarimai dėl aplinkosaugos klausimų, ES ūkininkų nerimas dėl pigesnės žemės ūkio produkcijos antplūdžio, skirtingi reguliaciniai standartai ir įvairios kitos aplinkybės. Kadangi derybų istorija ir taip labai ilga, matyt, be tam tikrų numatytų apsaugos mechanizmų šio susitarimo net nebūtų pavykę priimti, sako ji.
Vis dėlto visai neseniai Europos Parlamentas nubalsavo, kad šis susitarimas būtų perduotas ES aukščiausios instancijos teismui. Jo prašoma išaiškinti, ar Prancūzijos, Lenkijos ir ūkininkų grupių atmetamas sandoris yra suderinamas su ES politika.
„ES ūkininkų nerimas suprantamas, jų veikla ir produkcijos kokybė yra stipriai reguliuojama ir turi atitikti keliamus sveikatos, ekologinius ir aplinkosaugos standartus, o tai didina jų sąnaudas ir, atitinkamai, galutinę kainą vartotojui. Klausimai susiję su tuo, kaip užtikrinti, kad vienodos taisyklės galiotų tiek vietos, tiek išorės rinkų dalyviams“, – aiškina ekonomistė.
T. Povilauskas irgi supranta ūkininkų nerimą: „Žinome, kad popieriuje dažniausiai viskas atrodo pakankamai neblogai, bet paskui per atrastas landas daug prekių keliauja su padirbtomis kokybinių, sanitarinių, auginimo, perdirbimo, gamybos standartų pažymomis.“
Nepaisant to, jis teigia, kad visos pusės tokio masto susitarimuose dažniausiai negali būti nugalėtojų pozicijose. „Nereikėtų vadovautis „juoda-balta“ scenarijumi, kad viskas yra blogai ir mums šitos sutarties nereikia. Kodėl? Ar žemės ūkis turi stabdyti visą globalią ES politiką?“ – klausimą kelia ekonomistas.
Jeigu mes sakome, kad bijome, nenorime tos sutarties, vakuumo nebūna, kitos valstybės tą vakuumą tikrai užpildys.
Aukštesnė pridėtinė vertė
I. Genytė-Pikčienė sako, kad ES šiuo susitarimu siekia plėsti eksporto geografiją, plačiau atverti potencialo turinčias rinkas, mažinti barjerus ES pramonės eksportui, diversifikuoti tiekimo grandines, stiprinti geoekonominę įtaką regione.
2024 m. duomenimis, ES tarptautinė prekyba su „Mercosur“ šalimis siekė 111 mlrd. eurų, ES daugiausia eksportavo mašinas ir įrengimus, chemijos ir farmacijos produktus, transporto priemones: „Tai aukštos pridėtinės vertės produktai, kuriems vietos gamintojų konkurencija yra ribota. Daugiausia į šį regioną eksportavo Vokietija, Italija, Prancūzija ir kitos išvystytą apdirbamąją pramonę turinčios valstybės. Apie 80 proc. prekybos srauto sudarė prekyba tarp ES ir Brazilijos. Iš „Mercosur“ regiono paprastai importuojama daugiausia žemės ūkio ir maisto produkcijos, žaliavų ir mineralinių produktų.“
Pasak ekonomistės, „Mercosur“ susitarimas leis panaikinti ar sumažinti importo muitus 90 proc. visų į šią rinką eksportuojamų ES prekių, taip pat sumažins įmonių patiriamus „Mercosur“ šalių atitikties reguliacijai kaštus.
„Iki šiol šio regiono šalys taikė aukštus, 14-35 proc., muitus tokioms ES eksporto prekių grupėms kaip automobiliai ir jų dalys, apranga, tekstilė ir avalynė, alkoholiniai gėrimai, mašinos ir įranga, chemijos ir farmacijos produktai. Europos Komisijos (EK) vertinimais, prekybos barjerų naikinimas didins ES produkcijos konkurencingumą ir leis gerokai padidinti automobilių, mašinų, įrangos ir chemijos produktų eksporto apimtis į šį regioną“, – dėsto I. Genytė-Pikčienė.
Jai iš esmės antrina ir T. Povilauskas: „ES yra tas regionas, kuris daug dešimtmečių orientuojasi į didesnę pridėtinę vertę, ir mums reikia, kad atsivertų naujos rinkos. Jeigu iš „Mercosur“ pusės mažinami importo muitų tarifai iš Europos importuojamiems automobiliams, chemijos produktams, mes, kaip regionas, gauname priėjimą prie galimybės eksportuoti aukštos kokybės produktus. Pietų Amerika dabar daugiausia eksportuoja žemės ūkio produktus ir žaliavas, tai yra žemesnė pridėtinė vertė. Gal mes iš to net ir daugiau uždirbtume.“
„Ypač Lietuvos atveju svarbu, kad mes to regiono esame visiškai neatradę. EK duomenimis, į „Mercosur“ šalis eksportuoja 59 šalies įmonės. Man atrodo, kad tai labai maži skaičiai – 2024 m. 59 mln. eurų, t. y. 0,2 proc. viso Lietuvos eksporto. Galbūt reikėtų kalbėti ir su Užsienio reikalų, Ekonomikos ir inovacijų ministerijomis, nes tokiame jauname, augančiame regione mes irgi turime būti“, – neabejoja ekonomistas.
I. Genytė-Pikčienė atkreipia dėmesį, kad Lietuvos gamintojai neblogai integravosi į ES tiekimo grandines ir sėkmingai konkuruoja užsakymais. „Šis naujas susitarimas – papildoma erdvė manevrui, – sako ji. – Kol kas sunku vertinti, kiek Lietuvos gamintojai atras galimybių veikti ir plėsti pardavimus Pietų Amerikos šalyse. Nepaisant to, turėsime netiesioginės naudos iš didžiųjų ES eksportuotojų užsakymų ir jų tiekimo grandinių aptarnavimo.“
Lengvas spaudimas kainoms
Ūkininkai baiminasi konkurencijos, bet ką reiškia didesnė konkurencija rinkoje vartotojų atžvilgiu – gal galima tikėtis mažesnių kainų? T. Povilauskas atsako, kad mažėti galėtų maisto produktų kainos, tačiau jei jos sumažėtų 5 proc., galėtų būti stabdomos sutartyje suderėtos lengvatos „Mercosur“ bloko šalims.
„Vartotojas kainų mažėjimo beveik nepastebės, mes daugiau kalbame apie didžiąsias kompanijas – automobilių, elektronikos, įrengimų. Joms bus naudos“, – teigia ekonomistas.
I. Genytė-Pikčienė numato, kad didesnio masto pigesnio importo konkurencija iš tiesų gali spausti kainas žemyn, ypač jautriuose segmentuose, pavyzdžiui, jautienos, paukštienos, cukraus.
„Vis dėlto poveikis greičiausiai bus ribotas, nes susitarime numatytos kvotos, pereinamieji laikotarpiai ir ES standartai, taigi reikšmingo kainų kritimo tikėtis nereikėtų, – T. Povilauskui antrina ekonomistė. – Vartotojams šis susitarimas žada platesnį asortimentą, didesnę produktų įvairovę, gal kai kur ir kainų išlošius.“
„Beje, konkurencinis spaudimas kai kuriems ES gamintojams gali paskatinti efektyvesnę gamybą, technologijų diegimą, inovacijas ir produktyvumą“, – dar vieną galimą privalumą išskiria ji.
Būtent ES ambicija diversifikuoti kritinės svarbos žaliavos importo kanalus ir yra viena kertinių šio susitarimo ašių, nors ji dažnai paskęsta emocingose diskusijose apie mėsą ar cukrų.
Kritinių žaliavų importas
Po 25-erius metus trukusių derybų susitarta būtent dabar, kai ES yra priversta ieškoti, kuo būtų galima pakeisti ar bent jau papildyti bendradarbiavimą su JAV ar Kinijos rinkomis.
T. Povilauskas sutinka, kad geopolitinės aplinkybės su „Mercosur“ sutarties pasirašymu yra netgi labai susijusios. „Pažiūrėkime, kas vyksta pasaulyje: ką tik pasirašyta ES ir Indijos prekybos sutartis, o ji irgi buvo įstrigusi. Tačiau į šį laisvosios prekybos susitarimą neįtraukiami žemės ūkio produktai, ir tai yra pavyzdys, kaip iš karto gali pajudėti reikalai. Tai kartu yra galimybė parodyti JAV, kad mes eame už laisvą prekybą“, – sako jis.
I. Genytė-Pikčienė taip pat atkreipia dėmesį į ES labai svarbių kritinių žaliavų poreikį. Jį padėti spręsti gali ir „Mercosur“ sutartis.
„Būtent ES ambicija diversifikuoti kritinės svarbos žaliavos importo kanalus ir yra viena kertinių šio susitarimo ašių, nors ji dažnai paskęsta emocingose diskusijose apie mėsą ar cukrų“, – tvirtina ekonomistė.
„ES siekia strateginės autonomijos tikslų ir ieško alternatyvių žaliavų importo kanalų savo žaliajai pramonei ir energetikos transformacijai – baterijų gamybai, elektromobilumui, chemijos pramonei, aukštųjų technologijų plėtrai, – vardija ekonomistė. – Tad čia Pietų Amerikos šalys tikrai turi ką pasiūlyti ir gali padėti sumažinti priklausomybę nuo Kinijos dominavimo retųjų metalų ir kitų svarbių žaliavų tiekimo grandinėse.“
(be temos)