Lietuvos gyventojai turtėja: kas nutiko?

– Kaip žmogui suprasti, kad jis jau priklauso vidurinei klasei? Kokie vidurinės klasės kriterijai?

– Apie vidurinę klasę galima spręsti pagal gyventojų pajamas, išlaidas, galima spręsti pagal vartojimo krepšelį. Žmogus gali suprasti pagal tai, ar gali sau leisti tai, ką didžioji dauguma visuomenės šiandien jau leidžia aplink jį. Tie 65 proc. lietuvių gyvena labai panašiai arba bent palyginimai. Jie gali sau leisti panašų vartojimo krepšelį arba turi panašias pajamas.

– Gal kalbama tik apie didžiuosius miestus?

– Iš tiesų situacija netolygi. Kalbame apie 65 proc. vidutiniškai Lietuvoje. Žiūrint pagal statistiką, gyventojų pasiskirstymus, skirtumus tarp vartojimo išlaidų – dar labai didelis skirtumas tarp žmonių, gyvenančių didžiuosiuose miestuose ir mažesniuose miesteliuose, kaimuose. Kaimuose ir mažuose miesteliuose vidurinės klasės procentas mažesnis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar yra priežasčių, kodėl staiga vidurinė klasė pradėjo didėti?

– Turbūt vieno atsakymo nėra. Yra daug priežasčių. Viena jų – mūsų ekonomikos sankloda ir net struktūra, kad vis daugiau dirbame aukštesnę pridėtinę vertę kuriančiose srityse. Atlyginimų kartelė didėja, ypač kalbant apie jaunesnę kartą. Vyresnė karta šiek tiek sunkiau prisitaikė ir šiek tiek atsilieka pagal pajamų lygį, tačiau dabartiniai 30–40-mečiai niekada taip gerai negyveno.

– Yra tekę girdėti frazę, kad stipri vidurinė klasė lygu sveika ekonomika.

– Taip. Galiu pasirašyti po šiuo teiginiu, nes stipri vidurinė klasė rodo, kad nelyginės visuomenės nedaug. Kuo jos mažiau, kuo tolygesnė, tuo mažiau socialinių įtampų, stipresnė ekonomika. Tai ir laimės rodikliai.

– Ar galima dėti lygybės ženklą tarp Lietuvos vidurinės klasės ir Vakarų Europos vidurinės klasės?

– Mes labai sparčiai artėjame link Vakarų Europos vidurinės klasės pagal tai, kam ir kaip išleidžiame pajamas. Vienu aspektu atsiliekame: maistui skiriame daugiau išlaidų nei vidutinis europietis. Vidutiniškai Europoje skiriama apie 13–14 proc. vidutinio europiečio išlaidų, o Lietuvos vidutinis gyventojas skiria apie 20 proc. ir daugiau.

Atlyginimų kartelė didėja, ypač kalbant apie jaunesnę kartą.

– Italijoje situacija kitokia – ten daugiau uždirba ne jaunesnioji karta, o 65–70-mečiai. Gal visuomenei lengviau, kai vyresnioji karta uždirba daugiau ir gali save išlaikyti?

– Iš dalies taip. Senstant visuomenei matome, kad šiai grupei paramos reikia vis daugiau ir daugiau. Kuo jie gali daugiau save paremti, tuo lengviau kitoms visuomenės grupėms. Kita vertus, nereikia supaprastinti. Italijoje probleminė grupė yra jauna visuomenės dalis, kuri sunkiai įsilieja į darbo rinką. Netolygumų vis vien yra.