– Kaip kilo mintis nieko nepirkti? Vis dėlto, ką dar pirkote per tuos metus?

– Mintis nepirkti kilo, kai mama prieš trejus metus kraustėsi iš namo į butą – iš kaimo į miestą – ir turėjome sutvarkyti didžiulius kiekius turto. Tada pirmą kartą susimąsčiau apie tvarumą. Realistiškai, tik penktadalį daiktų ir drabužių mačiau naudojamų kasdien, o visa kita stovėjo kaip turtas, kurį paliko man su broliu. Dalį pardavėme, dalį išvežėme, dalį išmetėme. Grįžau namo, pasižiūrėjau – pas mane lygiai tas pats, vienas penktadalis daiktų yra naudojamas. Esu emocinė pirkėja. Buvo smūgis dėl to emocinio pirkimo – praeitų metų gruodžio mėnesį. Nuvažiavau į Druskininkus – natūralu, sidabro sostinė, vietinis sidabras pigesnis, kalėdinės nuolaidos. Nusipirkau du žiedus ir auskarus. Grįžtu namo, po paros pažiūriu: šitas žiedas tai gražus, bet čia kokia nesąmonė. O auskarai – baisūs. Ir pagalvojau – viskas, stojame. Tai buvo tas smūgis, kuris sustabdė.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Ir keliauti norėjote daugiau ir kitur?

– Taip, labai norėjau. Supratau, kad man tai trukdo – ištaškau daug pinigų visiškai nereikalingiems dalykams.

– Tai ko neatsisakėte? Kas liko? Jau išsigryninote?

– Liko maistas. Bet ir čia dabar daugiau perėjau prie tvarumo – labai apgalvoju, ką perku, kur pigiau. Nebevalgau kavinėse taip dažnai, daugiau namie viską gaminu. Anksčiau, jei nenorėdavau kruopų – eidavau nusipirkti kažką skaniau. Dabar – ne. Liko higienos prekės, bet ir čia žiūriu, kur akcija, neperku ekspromtu. Liko vaistai, jei reikia, ir maisto papildai. Dar liko kirpėja, nes trumpi plaukai, o kirpimas svarbus ir psichologinei sveikatai. Dar liko sporto klubas – to neatsisakiau dėl fizinės sveikatos.

– Atrodo, kad nieko netrūksta daug ko atsisakius. Ir vis dėlto, atsisakius emocinių pirkinių – papuošalų, kitų dalykų – ar nepasidarė liūdna?

– Ne. Per gyvenimą sukaupiau daug batų. Labai mėgau batus ir sidabrą. Atsisakiau batų pirkimo, nes kai atidarai spintą – batų dėžių pilna. Atidarai drabužius – spinta lūžta, komodos ir spintos persikreipusios, durys neužsidaro. Tai ir galvoju – ar man dabar to reikia?

LNK stop kadras

– Pradėjote praktikuoti vadinamąjį apsipirkimą namuose. Kai pradedi tvarkytis spintą, jautiesi lyg vėl pirktum daiktus, apie kuriuos buvai pamiršęs.

– Taip, būtent. Ir dar – tie eksperimentiniai pirkiniai. Pareklamuoja kokį kremą ar serumą, žada, kad kaip buldozeris išlygins raukšles ir duobes. Nusiperki jį už 60 eurų – neveikia, kaip reklamoje. Tokių dalykų atsisakiau, kaip ir batų, drabužių, papuošalų, kosmetikos. Liko tai, kas tikrai reikalinga. Tokie pagrindiniai dalykai.

– Gal atradote kažką netikėto apie šitą taupymo iššūkį? Gal supratote, kad minimalizmas padaro žmogų laimingesniu, lengvesniu?

– Iš tikrųjų taip. Turėjau pradėti nuo sausio mėnesio, bet nusipirkau batus, tada iššūkį atkėliau nuo vasario. Pirmus tris mėnesius nėjau į parduotuves, nes labai širdį skaudėdavo. Širdį skauda, nes negali nusipirkti – kaip vaikui, kuris nori saldainio. Tu jo nori ir viskas. Po to tas jausmas praėjo. Po to kolegė įkalbino rašyti dienoraštį socialiniuose tinkluose. Sakiau, kad niekam nebus įdomu, visi taip daro. Man pasirodė keistoka, nes nieko kitaip nedarau – tiesiog atsisakiau kai kurių pirkinių.

– Dabar artėja šventinis metas. Kaip bus su dovanomis? Matydami vitrinas, dažnas šluoja viską sau ir artimiesiems. Ar ir čia vadovausitės ta pačia taisykle?

– Iš sutaupytų antro pusmečio pinigų nupirkau dukrai bilietus į „Pitbull“ koncertą. Labai norėjo – tai Kalėdų dovana. Sutarėme, kad jokių drabužių, jokių batų. Be to, kai norėjau atsikratyti dalies daiktų, turėjau gerą patirtį. Visada norėjau sudalyvauti bagažinių turgelyje. Susikroviau visus daiktus, ko man nereikia – medinius skaitliukus iš kaimo, drabužius, kurių nereikia, batus – ir pasėdėjau porą dienų tame bagažinių turgelyje. Pamačiau, kad daugeliu daiktų žmonės atsikrato, o aš taip pat atvežiau ne išmetimui, o tam, kad kitas paimtų į savo namus.

– Kiek pavyko sutaupyti per pirmą pusmetį ir kiek per visus metus planuojate bei kam išleisite?

– Per pirmą pusmetį pavyko sutaupyti 2,5 tūkstančio eurų. Nupirkau kelionę sau ir dukrai į Juodkalniją – aštuonias dienas atostogavome. Nupirkau sau ir dukrai bilietus į Paryžių, susiplanavome muziejus, jau sumokėjau už dalį bilietų. O sausį dar planuoju į Egiptą. Labai noriu keliauti – tam visada trūkdavo pinigų.

– Ar kitąmet tęsite šią praktiką?

– Manau, taip, nes dar per daug visko turiu.