Prieš 70 metų Lietuvoje linų pasėliai užėmė 90 tūkst. hektarų, o šiemet liko vos keli šimtai

Mėlynuojantys linų laukai jau liko tik lietuvių liaudies dainose. Šiemet linų pasėta vos kelios dešimtys hektarų – šimtus kartų mažiau nei prieš penkerius metus.

„Nebėra apie ką nei kalbėti, nei rašyti“, – apmaudo neslėpė buvę linų augintojai ir prie bankroto slenksčio atsidūrę perdirbėjai. Linininkystės Lietuvoje neatgaivino nei klasteriai, nei šio sektoriaus gaivinimo programa, nei parama pirkti specialią techniką. Ūkininkai vietoj linų pasirinko javus ir rapsus.
Tenka pripažinti, kad prie to, jog Lietuvoje greitu laiku nebeišvysime žydinčių linų, prisidėjo narystė ES ir jos rinką iškraipanti išmokų politika, pradžioje išlepinusi linų augintojus, o paskui atėmusi didelių pajamų šaltinį.
Išmokų rykštė
Visi kalbinti linininkystės sektoriaus atstovai su skausmu atsimena 2004-uosius, kai Lietuvos linų augintojams pradėtos mokėti 580 litų siekiančios tiesioginės išmokos už linus. Iki narystės ES ūkininkai, atsižvelgiant į linų kokybę, galėjo gauti ir po 1000–1500 litų už hektarą. Dėl sumažėjusių išmokų išsyk sumažėjo pluoštinių linų pasėlių plotai.
Šie nuo 2003 iki 2004 m. sumenko beveik perpus.
„Išmokos sumažėjo beveik tris kartus ir kiekvienas ūkininkas apsiskaičiavo, kas jam naudingiau. Dabar, kai miežių, rapsų kainos artėja prie tūkstančio, plius išmokos, juos auginti naudingiau. Dėl specifikos auginti linus labai brangu ir to daryti nebeapsimoka. O patriotų, kurie norėtų auginti nacionalinę kultūrą, šiandien nėra“, – kalbėjo Žemės ūkio ministerijos Augalininkystės skyriaus vyriausioji specialistė Ona Juknevičienė.
Apgailestaudama ji pripažino, kad šiandien kyla tokių minčių, jog išmokos už linus iki narystės ES išlepino Lietuvos augintojus.
„Mūsų augintojų požiūris buvo toks, kad jie augino ne linus, o paramą“, – mano Ukmergės kooperatinės bendrovės „Linų agroservisas“ direktorius Arvydas Kuliavas.

Pelningiau auginti grūdus

Ūkininkai tvirtina, kad sumažėjus išmokoms neapsimoka auginti linų. Paprasčiau ir pelningiau sėti bet kokias kitas grūdines kultūras, juolab kad pernai grūdų supirkimo kainos gerokai pakilo.
Stambus Ukmergės ūkininkas Valentinas Genys, kadaise auginęs ne vieną šimtą hektarų linų, jau trejus metus tuo nebeužsiima. Auginti linus buvo nuostolinga, todėl dabar ūkininkas augina rapsus, kvietrugius, rugius, žirnius.
„Nėra ko labai kaltinti. Rinkoje tokia padėtis. Linų kaip žaliavos Lietuvoje reikia, tačiau kaina tokia, kad auginti neapsimoka. Prisidėjo ir tai, kad Lietuvos įmonės 2004–2006 m. galėjo lengvai įsivežti linų pluošto iš užsienio. Jie ten pigiau nusipirkdavo žaliavos, nei kainavo Lietuvoje užauginti ir pagaminti pluoštą. Taip rinka sudėliojo, kaltų čia nėra“, – kalbėjo pašnekovas.
Jo manymu, nereikėtų dirbtinai gaivinti linininkystės ir kištis valstybei. Tai esą neduotų naudos, būtų savęs apgaudinėjimas. „Valstybės kišimasis nepadeda, nes rinka viską sudėlioja į vietas“, – įsitikinęs ūkininkas.

Pluošto gamyba sustojo

Lietuvoje užaugintų linų šalies tekstilės įmonėms niekada nepakako. Pasak O.Juknevičienės, jei mūsų augintojams pavyktų užauginti 1–1,5 t iš hektaro linų pluošto, juos apsimokėtų auginti ir gaunant mažesnes išmokas. Didžiausias derlingumas buvo pasiektas 2003 m. – 1,1 t. Stigdami lietuviškų linų gamintojai jau prieš kelerius metus ėmė importuoti jų pluoštą iš užsienio: Baltarusijos, Ukrainos, Belgijos, Prancūzijos.
Pluošto gamybos įmonės buvo priverstos nutraukti veiklą. Iš 12 dabar jų liko 4 ir veikia tik sezono metu, kai Lietuvoje yra linų.
„Pluošto gamyba liko tik sezoninis darbas. Pernai kiek dar nusipirkome, o šiemet prie menkų pasėlių plotų prisidėjo ir sausra. Kol kas neišmontuojame įrangos, neardome, neparduodame. Laukiame. Gal kažkas pasikeis“, – vylėsi „Jurbarko linų“ direktorė Birutė Vasiliauskienė.
Linų nebeperdirba ir Ukmergės „Linų agroservisas“. „Linai tik pavadinime likę, – sakė A.Kuliavas. – Jei ūkininkai neaugina, mes neturime darbo. Patys nepajėgiame užsiauginti tiek, kiek reikia.“

Paklausa išlieka

Pasak pašnekovo, natūralus pluoštas paklausus ir jei būtų linų, perdirbimo įmonės tikrai juos pirktų ir gamintų pluoštą. Parduoti jį taip pat esą nekiltų problemų. „Nors Lietuvos tekstilės gamintojai nuėjo kitu keliu: vieni perka gatavus siūlus, kiti įsiveža pluoštą“, – sakė A.Kuliavas. Atsižvelgiant į lino pluošto kokybę už toną esą galima gauti nuo 1000 iki 5000 litų. Ūkininkams už lino šiaudus pluošto gamintojai mokėdavo po 200–600 litų už toną.
„Jei perdirbėjams nereikia lietuviškų linų, jie nesuinteresuoti skatinti žemdirbių ir tartis su jais dėl linų auginimo, kokybės. Natūralu, kad ūkininkai metasi ton pusėn, kur paprasčiau ir galima daugiau uždirbti, augina grūdines kultūras, o linus pamiršta. Linininkystė ėmė žlugti, kai įstojus į ES sumažėjo išmokos. Kita vertus, suveikė konkurencijos dėsniai“, – įsitikinęs Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys.
Pašnekovai tvirtino, kad nei pluošto gamybos įmonės, nei ūkininkai neskuba parduoti specialios technikos, kuri reikalinga linams prižiūrėti, nuimti, tvarkyti. Tikimasi, kad pasikeitus rinkos sąlygoms vėl bus prisiminta, kaip auginti linus.

Klasteris žlunga

Lietuvoje linininkystei buvo itin palankios sąlygos: užauginta žaliava čia pat būdavo perdirbama ir gaminami tekstilės gaminiai. Tačiau net tai nepadėjo išsaugoti nacionalinės kultūros šalies laukuose.
Praėjusią savaitę apie bankrotą paskelbė dar viena tekstilės įmonė Panevėžio „Lino audiniai“ (buvęs „Linas Nordic“). Kaip teigiama, įmonė bankroto griebėsi siekdama sustabdyti augančias skolas, reorganizuoti gamybą. Įmonės atstovai pripažino, kad tai lėmė didėjančios sąnaudos, tačiau produkcijos kainos nekilo dėl Azijos šalių įmonių konkurencijos.
Darbo neteks daugiau nei 400 įmonės darbuotojų.