Lietuvą garsina tekstilininkai

Praėję metai buvo itin geri visai Lietuvos pramonei – eksportas paaugo 6,5 procentų, pagal šį rodiklį pirmaujame tarp Baltijos šalių.

2013 metai buvo sėkmingi ir tekstilininkams: jų eksportas palyginus su 2012 metais išaugo nuo 182,7 mln. iki 2,27 mlrd. litų. Verslininkai džiaugiasi atsikovojantys Vakarų firmas iš Kinijos, tačiau nerimauja dėl darbo jėgos mažėjimo.

Nepaisant to, kad dar tik prieš kelerius metus ši pramonės šaka buvo laidojama, turėjo konkuruoti su naujosiomis kylančiomis ekonomikomis ir kentėjo dėl gyventojų migracijos, situacija gerokai pasikeitė. Tas matyti ir eksporto statistikoje, tą buvo galima pastebėti ir vasarį vykusiuose Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacijos metiniuose apdovanojimuose: tarp už 2013 metų veiklą įvertintų verslininkų, nemažai atstovavo būtent šiai pramonės šakai. Tikimasi, jog atsigaunant pasaulio šalių ekonomikoms, pardavimai dar didės.

Valstybės ramstis

„Lengvoji pramonė buvo, yra ir bus valstybės ramstis“ – tvirtina moteriškus rūbus siuvančios bendrovės „Kauno Baltija“ direktorius Vidas Butkus. „Keista, kai galvojama, jog lietuviška pramonė miršta. Mes buvome ir esame kaip niekad stiprūs, įdarbiname daug šalies gyventojų, įnešame nemažai lėšų į šalies biudžetą“, – tvirtina jis.

Tokios pat nuomonės laikėsi ir bendrovės „Rožė“ valdybos pirmininkė Nadežda Filipova. „Mes tikrai ženkliai prisidedame prie valstybės ekonomikos, kūrėme naujas darbo vietas net ir per krizę“, – tvirtina ji. Pasak verslininkės, tekstilininkams valstybė galėtų padėti kuo mažesniu kišimusi. „Norėtųsi, kad nedidėtų mokesčiai, jie stabilizuotųsi. Ir žinoma, kad nesikeistų įvairios teisinės normos: verslui reikalingas stabilumas“, – sako N. Filipova.

Kita vertus, pasak verslininkės, gąsdina ir euro įvedimas. Pramoninkai svarsto kaip padidinti darbo užmokestį, kaip išlaikyti darbo jėgą. „Jau dabar pastebime kainų šuolį, tad teks prisitaikyti“, – sako N. Filipova, pridurdama, kad čia galėtų padėti ir valstybė.

Krizė – į naudą

Abu verslininkai šypsojosi paklausti apie krizės poveikį jų verslui. „Iš tiesų, išėjo į naudą: padaugėjo darbuotojų, suformavom patikimą kolektyvą, priėmėme naujus darbuotojus. Net ir per krizę reikia siuvėjų“, – sako UAB „Rožė“ valdybos narė.

Tačiau susirūpinimą kelia tai, kad toks svarbus šalies pramonei sektorius kenčia nuo darbuotojų trūkumo. „Kolektyvo amžiaus vidurkis – keturiasdešimt metų. Tai – pats žydėjimas, tačiau neturime naujų, jaunų, kurie papildytų jų gretas“, – nerimauja N. Filipova.

Nei vienas iš kalbintų verslininkų teigia negalvojąs apie darbo jėgos importą iš užsienio. „Kam tą daryti, jei galime siuvėjas ugdyti čia? Kita vertus, yra gausybė apribojimų: reikia suteikti gyvenamąją vietą bei garantuoti vidutinį šalies, ne sektoriaus, uždarbį. Tai – tikrai daug“, – tvirtina V. Butkus.

Kad trūkstamus darbuotojus turėtų ruošti pati Lietuva, mano ir Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacijos direktorius Rimantas Šidlauskas. „Tai – politinės valios klausimas. Jau seniai kalbame apie tai, kad tam tikrose srityse trūksta darbuotojų. Akivaizdu – jei per metus trūksta tam tikro skaičiaus siuvėjų technologų, kodėl neatsižvelgti į tai skirstant studijų krepšelius?“, – klausia verslininkų asociacijos vadovas. Kita vertus, R. Šidlauskas pasidžiaugė, kad per pastarąjį dešimtmetį, kuomet iš visos Europos gamybinė veikla „bėgo“  į Rytus, Lietuvai pavyko atsilaikyti. „Gaminame greitai ir kokybiškai. Tikriausiai tokia mūsų paslaptis“, – svarsto R. Šidlauskas.

Lietuvos siuvėjus žino ir Vakaruose

Šiuo metu daugelis tekstilės įmonių beveik visą savo produkciją eksportuoja – Lietuvos rinka yra tiesiog per maža, tad orientuojamasi į užsienį. Vakarų kompanijos, dideli prekių ženklai puikiai žino Lietuvos siuvėjus, lanksčiai prisitaikančius prie klientų poreikių bei laiku ir kokybiškai vykdančius užsakymus. „Mes dirbome su itin garsiomis firmomis. Anglai, švedai – kuomet reikia kokybės kreipiasi į mus. Buvo toks laikas, kai visi metėsi į Kiniją. Tačiau, viena vertus, pamatė kokybės skirtumus, kita vertus, pačioje Kinijoje darbininkai ėmė reikalauti didesnių atlyginimų“, – pasakoja N. Filipova.

Pasak verslininkų, būtina susimąstyti, kaip prisidėti prie Lietuvos gamybinių pranašumų stiprinimo. „Tekstilės pramonė – perspektyvi, atnešanti nemažai pelno ir kurianti darbo vietas. Būtina galvoti, kaip prisidėti prie jos stiprinimo, kaip užtikrinti tinkamą darbo jėgos paruošimą ir skaičių“, – teigia R. Šidlauskas.