Bando rasti atsakymą: jei žmogus neturi pinigų, ar jis gali būti laimingas?

– Nėra vienareikšmiško atsakymo. Alkanas žmogus, neturintis stogo virš galvos, nebus laimingas ir negalvos apie pripažinimą, savirealizaciją, nes jis tiesiog norės valgyti. Pinigai mums yra svarbūs, jie tenkina mūsų poreikius ir suteikia galimybes daryti tai, ką norime, kada norime, kiek norime ir su kuo norime. Kiekvienas papildomas euras atneša didesnį pasitenkinimą bei laimės lygį ilguoju laikotarpiu, kuomet uždirbame mažai. Pats laimės paradoksas pradeda veikti tik pasiekus tam tikrą pajamų lygį.

– Kokia yra ta suma, kuri žmogų padarytų bent šiek tiek laimingesnį?

– Drįsčiau abejoti, kad esmė yra pinigų kiekyje. Svarbu, ne kiek uždirbame, o kiek prasmingai uždirbame ir kaip išleidžiame. Dabar kaip niekad pasaulyje yra atliekami tyrimai. Tad riba, skaičiuojant metines pajamas, nuo 75 iki 100 tūkst. dolerių. Gaunant tiek pajamų per metus jau pradeda veikti laimės paradoksas. Tai rodo, kad kiekvienas papildomas doleris ar euras jau neturi reikšmingo poveikio mūsų laimės lygiui. Stebiu situaciją Lietuvos darbo rinkoje ir, manau, mes dar nepasiekę laimės paradokso lūžio taško. Neseniai darytas tyrimas rodo, kad septyni iš dešimties lietuvių darbą suvokia tik kaip pajamų šaltinį, juos labiau motyvuoja materialinis paskatinimas, nors darbdaviai dabar neriasi iš kailio dėl papildomų naudų įvairovės ir gausos.

– Jeigu žmogus neturi pinigų, ar jis gali būti laimingas?

– Čia jau nebent kraštutinumai, nušvitimas. Sutikime, kad yra mūsų būtinieji poreikiai: fiziologiniai, saugumo, kurie turi būti patenkinti, o tam reikia pinigų. Be pinigų gyvenančiųjų yra labai maža dalis, gyvenantys kalnuose nušvitę žmonės, kurie gyvenimą suvokia kitaip. Tačiau kalbant apie įprastą žemišką gyvenimą, žinoma, kad norime gyventi oriai, garbingai ir tenkinti savo poreikius. Tam pinigai yra būtini.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kodėl tiems žmonėms, kurie yra pasiekę menamą ribą, daugiau pinigų laimės jau nesuteikia?

– Čia suveikia keli pagrindiniai veiksniai asmeninėse bei socialinėse sferose. Asmeninėje sferoje labai svarbus dalykas yra adaptacija. Prie turimų pinigų mes labai greitai priprantame. Turėdami daugiau mes norime dar daugiau, suveikia godumas, mes pakeičiame savo vartojimo struktūrą, tam tikrus vartojimo įpročius. Ilgainiui suprantame, kad viduje niekas nepasikeitė. Kitas ypač svarbus dalykas – lūkesčiai. Kuo mes daugiau tikimės, tuo mums daugiau tenka nusivilti. Lūkesčiai taip pat auga ir su mūsų ambicijomis. Tai – spąstai, nes pasiekę daugiau mes net nesugebame pasidžiaugti, iš karto keliame naują kartelę, kuri yra dar aukštesnė, su dar didesniais lūkesčiais ir taip nuolatos bėgame. Socialinėje sferoje ypač svarbu santykinės, bet ne absoliučios pajamos. Atlikta nemažai eksperimentų iš elgsenos ekonomikos, kurie rodo, kad žmonės sutiktų gauti mažiau žinodami, kad kiti gauna dar mažiau, kad tik pakiltų socialiniais laiptais.

– Kas be pinigų galėtų motyvuoti žmones?

– Būdami bent šiek tiek dosnesni, draugiškesni ir fiziškai aktyvesni mes galėtume pakilti laimės laiptais. Situacija karo metu, begalinė pagalba, Lietuvos gyventojų susitelkimas, dosnumas rodo progresą ir galimybę mums kilti toliau. Fizinio aktyvumo dimensija yra labai skaudus dalykas, ypač vyresnio amžiaus žmonių, nes sveikata yra svarbus dalykas. Mes neatitinkame jokių Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) standartų, fizinis aktyvumas yra ypatingai žemas.