– Gal vis dėlto pradėkim nuo eskalacijos dėl Baltarusijos vilkikų, kurie užstrigo. Baltarusija kaltina mus, mes kaltiname Baltarusiją hibridinėmis atakomis. Kaip jums atrodo – kur mus veda šis Aleksandro Lukašenkos žaidimas ir kuo tai gali baigtis?

– Mano pirmasis įspūdis – labai trūksta vienybės Europos Sąjungoje. Baltarusija veikia kaip pleištas, skirtas skaldyti ir valdyti, ir jiems pakankamai sėkmingai pavyksta suskaldyti Europos Sąjungą. Pirmiausia matosi, kad trūksta bendro sprendimo ir veiksmų koordinacijos. Kai kurioms šalims tai pasirodė kaip prioriteto klausimas – pavyzdžiui, Lenkijai imigracija yra opi problema, o Lietuvai siunčiami balionai ar kiti hibridinės atakos elementai. Viskas gali turėti skirtingas pasekmes skirtingoms valstybėms. Iš esmės mano įspūdis toks: tai yra tos šalies problemų ekstravagancija, o Europos Sąjunga išreiškia susirūpinimą, bet aiškaus, vieningo veiksmo trūksta. Simboliškai daug kas pastebėjo, kad kai Lietuva uždarė kai kuriuos perėjimo punktus, tuo metu Lenkija planavo atidaryti savo. Mūsų valdžia sako, kad kalbės su Lenkija ir Latvija, bet tokia situacija nėra palanki – reikia aiškesnio ir drąsesnio sprendimo. Sankcijos yra efektyvios tada, kai yra mažai alternatyvų; jeigu kiekviena valstybė turi skirtingas galimybes elgtis, poveikis būna išblukintas. Jeigu Baltarusijai pavyks nukreipti srautus per kitas šalis, tai didžiausią žalą gali patirti Lietuva – pavyzdžiui, prarandant tam tikras rinkas ar tranzitą, jeigu vilkikai užstrigs ir prekių judėjimas sustos. Matome, kad jie formaliai nevažiuoja į Rusiją, o nukreipiami per kitas šalis ar regionus – tai leidžia kažkam kitam užimti Centrinės Azijos rinkas, o mes to neturėtume prarasti.

– Kalbant apie sankcijas ir diplomatiją – reikia skaičiuoti, kad sankcijos būtų skausmingesnės oponentui nei tau pačiam. Tačiau tai visada su dviem pusėmis: klausimas – kas patirs daugiau ekonominio skausmo iš šios eskalacijos – Lietuva ar Baltarusija?

– Manau, kad galbūt vis tiek Baltarusija, nes tai valstybė, kuri iš dalies yra priklausoma nuo Rusijos ir turi tam tikrų ryšių, bet taip pat siekia išlaikyti tam tikrą svarbą. Be to, Baltarusijos vadovybė turi daug vilčių, bet jų įvaizdis nėra palankus. Manau, kad reikėjo imtis radikalesnių priemonių anksčiau – ypač karo pradžioje. Jeigu kitos šalies kariuomenė naudojasi jūsų teritorija vykdyti karines operacijas, reikėjo uždaryti kelius ir spausti iš karto. Būtų buvę galima imtis tvirtesnių sankcijų ir aiškiai pasakyti: jeigu taip darysite, mes uždarysime teritoriją. Galbūt būtų galima ieškoti ir tam tikrų bendrų formulių su Rusija, bet dabar situacija sudėtingesnė – vyksta hibridinis karas: raketos, emigrantai, dronai, balionai – viskas kartais praeina per Baltarusijos teritoriją arba yra su ja susiję.

– Neaišku, kaip tai toliau eskaluosis ir kuo baigsis. Jeigu vilkikai užstrigs ilgai, balionai skris, Lenkija atidarys perėjimus, kaip mes toliau elgsimės?

– Sunku pasakyti. Kaip minėjau, vis tiek yra interesas bent šiek tiek normalizuoti santykius, jeigu nėra vieningo Europos Sąjungos sprendimo. Jei tokio sprendimo nebus, manau, kad tyliai, po truputį, vis dėlto judėsime ta linkme – kaip ir lenkai. Matyt, dabartinė pozicija tokia: jei nebus bendros Europos Sąjungos laikysenos ir solidarumo, kiekviena šalis veiks savaip. Lenkijos pavyzdys tai rodo – lenkai iš pradžių buvo labai griežti, ėmėsi priemonių, net geležinkelių eismą ribojo, bet vėliau vis tiek vyko derybos, priimti tam tikri sprendimai, ir po truputį situacija ėmė keistis. Simboliškai svarbus buvo Lenkijos pareiškimas, kad jie atidarys perėjimo punktus. Lietuva tuo metu planavo daryti tą patį – būtent tuose punktuose, kurie yra čia, prie mūsų sienos, ties Balstoge ir Augustave, netoli Lietuvos miestų.

– Dėl skrydžių stabdymo ir orlaivių nukreipimo – kiek tai yra Lietuvai ekonomiškai žalinga? Kaip jums atrodo, kokios gali būti pasekmės?

– Ekonomiškai trumpuoju laikotarpiu poveikis gal ir nedidelis, bet ilguoju laikotarpiu – tai reputacijos ir pasitikėjimo klausimas. Tai siunčia signalą, kad mes, iš esmės, nesugebame tinkamai susitvarkyti, nesugebame gauti paramos iš kitų Europos Sąjungos šalių. Tai kritinė situacija arba bent jau viena iš tokių, kurios turėtų kelti didelį susirūpinimą. Reikėtų įjungti aukštesnę pavarą, bent jau koordinuoti veiksmus su Latvija ir Lenkija. Tačiau labiausiai pasigendu Europos Sąjungos vieningo požiūrio. Mane stebina Europos Sąjungos vangumas – kalba viena, o kai reikia imtis konkrečių veiksmų, viskas vyksta labai lėtai.

– Pasižiūrėkit, kas vyksta – Viktoras Orbanas nuvažiuoja pas Donaldą Trumpą ir sako: „Man reikia rusiškų dujų.“ D. Trumpas sako: „Aš jį suprantu.“

– Politiškai jis tai pateikia paprastai, akcentuoja, jog V. Orbaną gina dėl jo imigracijos politikos. Jungtinėse Valstijose imigracija yra labai svarbi tema – ji buvo viena pagrindinių prieš rinkimus, ir D. Trumpas stipriai išnaudojo šį klausimą. Jeigu imamasi radikalių priemonių, pavyzdžiui griežtai uždaryti sieną, tai anksčiau per mėnesį per Meksikos sieną prasiverždavo dešimtys ar šimtai tūkstančių migrantų, o per metus – milijonai. Tačiau pastaraisiais mėnesiais tie skaičiai ženkliai sumažėjo: dabar kalbama tik apie keliolika ar keliasdešimt tūkstančių per mėnesį. Realūs pokyčiai yra gerokai mažesni. Dalis to – pasekmė taikytų priemonių: žmonės, kurie planavo vykti į JAV, suprato, kad nėra vieningos tarptautinės politinės valios, todėl laukia ir neberašo masiškai išvykimo planų. Dėl to imigracijos srautai sumažėjo.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:

– Kalbate apie migrantus, bet yra Vakarų solidarumo klausima. V Orbanas sako: „Aš to nedarysiu“, ir niekas jo negali priversti.

– Tai rodo, kokia yra Europos Sąjunga – didelė, sudėtinga, sunkiai randanti bendrą vardiklį. Visgi atskiros valstybės galėtų imtis didesnių, aktyvesnių veiksmų. Aš ne kartą esu sakęs – man solidarumo tema atrodo labai svarbi, ypač dabartinių grėsmių akivaizdoje.

– Kodėl to solidarumo trūksta?

– Greičiausiai dėl tam tikro užsilepinimo, interesų, net korupcijos. Be to, kai kur jaučiasi ir mūsų rytinių kaimynų įtaka. Kai kurie Europos sprendimai atrodo labai keisti. Todėl Europos Sąjunga faktiškai nebevaidina rimto vaidmens pasaulinėje arenoje.

– Grįžkime prie vidaus klausimų. Pirmiausia – valstybės biudžetas 2026 m. Tai šiuo metu svarbiausia tema – ne tik politinė, bet ir ekonominė. Daug diskusijų, daug vertinimų. Parlamentarai pateikė daugybę pataisų, Valstybės kontrolė išsakė pastabas dėl tvarumo, skolos augimo ir pajamų prognozių. Tad klausimas paprastas – ar kitų metų biudžeto projektas yra geras, ar blogas?

– Mes norėjome smarkiai didinti išlaidas krašto apsaugai. Ir iš esmės tas biudžetas tai daro – didinimas yra labai spartus. Jau nuo kitų metų pasieksime 5 proc. BVP rodiklį, ir toks lygis iš esmės išliks 2026–2028 m. Krašto apsaugai bus skiriamos didžiulės lėšos, tačiau kitoms sritims augimas bus vangus. Abejoju, ar tikrai taip bus, nes spaudimas didinti atlyginimus ir socialines išmokas tik augs, ypač kai žmonės masiškai trauks pinigus iš antros pensijų pakopos. Apklausos rodo, kad daugiau nei 50 proc. žmonių planuoja tai daryti. Čia galimi du scenarijai: jeigu pinigus atsiims tik dalis – liks 30–40 proc. ,bet jei peržengsime 50 proc. ribą, tai gali suveikti domino efektas – visi pamatys, kad kiti atsiima, ir seks iš paskos. Tai klasikinis psichologinis reiškinys – bandos sindromas. Žmonės kopijuoja vieni kitų elgesį. Kartais pakanka vos 5–10 proc. žmonių, kad prasidėtų grandininė reakcija. Tad gali nutikti, kad daugybė žmonių išsiims pinigus, pinigų srautai rinkoje išaugs, atrodys, kad viskas gerai, biudžeto pajamos auga, deficitą mažiname, bet ilgainiui tai atsisuks prieš mus. Valstybės kontrolė jau dabar perspėja, kad nuo 2029 m., jei išlaidos ir pajamos taip toliau skirsis, turėsime rimtą deficitą. Tada gali tekti mažinti išlaidas ar net didinti mokesčius. Tad trumpuoju laikotarpiu biudžetas atrodo priimtinas – toks, kokio ir reikėjo. Tačiau didysis išbandymas laukia 2027–2028 m. Ar Vyriausybė sugebės išlaikyti drausmę ir nepadidinti išlaidų per daug? Jei ne, 2028–2029 m. patirsime didelį finansinį smūgį.

Vyksta hibridinis karas: raketos, emigrantai, dronai, balionai – viskas kartais praeina per Baltarusijos teritoriją arba yra su ja susiję.

– Svarbiausia – galvoti apie ilgalaikes pasekmes. Dabar galime išlaviruoti, bet jei per daug pinigų pateks į rinką, atvyks ir jos „draugė“ – infliacija. Išaugus pinigų kiekiui, iš paskos visada ateina infliacija. Ji mažina pinigų vertę, perkamąją galią, ir mes vėl klausiame – kas kaltas, kad pinigai mūsų akyse nuvertėjo?

– Taip, mes kaip žiurkėnai suksimės rate – atrodys, kad bėgame į priekį, bet iš tiesų stovėsime vietoje, nes mūsų augimą suvalgys infliaciją. Jeigu per trumpą laiką į ekonomiką įlieji daug pinigų – kad ir kiek jų būtų, nuo 30 iki 50 proc. ar net daugiau – tai vis tiek yra milijardai. Kai per trumpą laikotarpį į rinką patenka daug papildomų pinigų, kyla neišvengiama infliacija, nes pasiūla nespėja patenkinti padidėjusio poreikio. Paklausa šauna į viršų, ir po kiek laiko tai ima jausti visi – nuo automobilių pardavėjų iki paslaugų sektoriaus. Pavyzdžiui, apklausos rodo, kad labiausiai kyla maisto prekių, paslaugų ir kelionių kainos. Beje, lietuviai šiemet skundėsi, kad vasara buvo šalta – tai, matyt, kita vasara bus ilgesnė. Kaip juokaujama, vasara baigėsi tiems, kurie neturi pinigų. Tad tie, kurie turės, galės džiaugtis ilgesniu vasaros sezonu. Vis dėlto infliacija išliks. Mes prognozuojame apie 4 proc. – pakankamai konservatyviai. Ilgoje perspektyvoje kainų lygis Lietuvoje vis greičiau artės prie Europos Sąjungos vidurkio, bet produktyvumo augimas nespės paskui. Todėl tapsime brangia šalimi greičiau nei tapsime turtinga. Kai šalis tampa brangi greičiau nei tampa turtinga – kaip buvo su Graikija 2005–2006 m. – vėliau tenka ilgai ir sunkiai dirbti, kad produktyvumas pasiektų kainų lygį.

– Kitaip sakant, ekonomika turi augti iš produktyvumo ir eksporto, o ne iš „orinės“ vartojimo bangos.

– Šiuo metu matome, kad mažmeninė prekyba juda į priekį, bet eksportas pradeda strigti. Dėl to atsiranda vis didesnis atotrūkis – vidaus vartojimas auga greičiau nei pramonės eksportas. 2027 m. ši praraja tik dar labiau išryškės. Mes vis labiau orientuojamės į vidaus vartojimą kaip Amerika. Tačiau mes – maža šalis, todėl negalime sau to leisti. Turime išlaikyti konkurencingumą, o tam reikia, kad kainų lygis neaugtų pernelyg greitai. Kitas pavyzdys – darbo užmokesčio augimas. Jis spartesnis nei produktyvumo, todėl pagal darbo kaštus jau esame virš Europos Sąjungos vidurkio. Didėja ir mokestinė našta. Esame savotiškoje kryžkelėje, o šių metų biudžetas yra lemiamas. Įprastomis sąlygomis toks biudžetas atrodytų labai išlaidus, tačiau regioniniame kontekste – žvelgiant į Latviją, Estiją, Lenkiją – jis neatrodo itin išsiskiriantis. Visgi kitais metais laukia tikrasis išbandymas. Daugelis valstybių pradės mažinti deficitą, o mes, įlieję į ekonomiką daug pinigų, galime „iššauti“ virš kitų šalių. Tačiau svarbiausia ne pats deficito dydis, o tai, kiek valstybė yra „užkaitusi“. Labiausiai kenčia ne ta šalis, kuri turi didžiausią skolą, o ta, kuri turi ją didesnę nei kitos. Graikija nukentėjo labiausiai būtent todėl, kad jos skola buvo didžiausia, o Italija ar Portugalija išsisuko lengviau.