Neišrūšiuotos ir neperdirbtos jos išlieka nesuirusios ilgą laiką:

• popierius - 2 metus;

• konservų dėžutės - 90 m.;

• plastiko pakuotės - 200 m.;

• stiklainiai, buteliai - 900 m.

Kadangi pakuočių atliekos yra alternatyvus žaliavų šaltinis, jas rūšiuojant ir perdirbant gaunama nauda pramonei, tausojami gamtiniai ištekliai. Todėl labai svarbu pakuočių atliekas išskirti iš bendro susidarančių atliekų srauto, jas rūšiuoti ir tinkamai jomis atsikratyti, taip užtikrinant, kad nebus teršiama aplinka, o jų antrinis panaudojimas padės išsaugoti daug įvairių gamtinių resursų.

Miestų ir gyvenviečių gyventojai atsikratyti įsigytų prekių pakuočių atliekų gali:

- mesdami surūšiuotas pakuotes į viešose vietose pastatytus specialius pakuotės atliekų konteinerius (geltonas konteineris skirtas plastikui ir metalui, žalias - stiklui, mėlynas - popieriui);

- pristatyti į pakuočių atliekų supirkimo punktus;

- pakartotinio naudojimo pakuotes, už kurias nustatytas piniginis užstatas – atiduoti pardavėjams, iš kurių pirkote prekes.

Kad vartotojams būtų lengviau rūšiuoti, dauguma pakuotės gamintojų medžiagas, iš kurių pagaminta pakuotė, žymi sutartiniais ženklais. Naudojami tokie pakuotės medžiagų žymėjimai:

trikampis, sudarytas iš trijų rodyklių, besisukančių pagal laikrodžio rodyklių judėjimo kryptį, žymi, kad paženklinta pakuotė gali būti perdirbta;

trikampio viduryje paprastai yra vienas ar du skaičiai, kurie nurodo medžiagos tipą (1-19 plastikas, 20–39 popierius ir kartonas, 40–49 metalas, 50–59 mediena, 60–69 audiniai ir tekstilė, 70–79 stiklas).