Kaip verslas reaguoja į tai, plačiau pakomentavo Pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Robertas Dargis.

– Kokios verslo mintys?

– Pirmiausia pasakysiu, kad įvairių idėjų visada sklando ore. Prisimenu, prieš kelerius metus daug diskutuota apie universalias išmokas – kad visi gautų nepriklausomai nuo užsiėmimo. Lygiai taip pat kalbėta apie trumpesnę darbo savaitę. Ši tema man ne nauja. Klausimas tik, ar šiandien tam tinkamas metas?

Manau, kad apie tai rimtai kalbėsime tada, kai dirbtinis intelektas ir robotizacija pasieks tam tikrą lygį. Esu įsitikinęs, kad tada tai taps realu. Tačiau dabar reikia labai aiškiai įvertinti ekonomines pasekmes. Lietuva tebėra žemos ir žemos vidutinės pridėtinės vertės šalis. Produktyvumas, palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu, yra gerokai mažesnis.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Tai verslas diskusiją pradeda nuo skaičiavimų. Kaip suskaičiuoti?

– Reikia įvertinti, kokias pasekmes ekonomikai turės tokie sprendimai. Prieš 7 ar 8 metus švedai atliko eksperimentą socialinės priežiūros srityje. Įvedus keturių dienų darbo savaitę, išlaidos iškart padidėjo 28 proc. Kitaip tariant, jei norime trumpinti darbo laiką, privalome skaičiuoti, kaip tai atsilieps verslui.

Negalima tiesiog pasakyti gydytojams ar pareigūnams, jog dabar išeiginė.

Bet nepamirškime, jog valstybė yra didelis darbdavys – keli šimtai tūkstančių žmonių dirba ligoninėse, mokyklose, savivaldybėse, policijoje ar gaisrinėje ir gauna atlyginimus iš valstybės. Negalima tiesiog pasakyti gydytojams ar pareigūnams, jog dabar išeiginė.

Reikės didinti darbo užmokesčio fondą, nes paslaugos turi būti užtikrinamos nuolat. O ką jau kalbėti apie nepertraukiamos gamybos įmones, kurios taip pat turės vertinti, kaip tai paveiks pelningumą.

Šiandien, kai geopolitinis sprendimas toks sudėtingas, kokią įtaką turės muitai? Lietuva yra visiškai integruota į Europos Sąjungos pramonę, todėl dar sunku pasakyti. Atlikus skaičiavimus, jau galima būtų pradėti diskusiją.

– Kaip bus su konkurencija?

– Nekalbu apie kitus iššūkius – švietimą, demografiją, kai pensininkų daugėja, gimstamumas mažėja. Vadinasi, vis daugiau lėšų reikės žmonių išlaikymui. Augimas, apie kurį mes kalbame, yra 2,7 proc. per metus – jau dabar nepadengia visų įsipareigojimų.

Mano manymu, tokias diskusijas reikia pradėti tik nuo labai aiškių paskaičiavimų: kaip keistųsi konkurencingumas, ekonomikos augimas, kiek papildomų viešųjų finansų reikėtų, kad išlaikytume dabartines paslaugas. Tik tada galime svarstyti apie tai, kas čia bus.