– Viešėjote Jonavoje, kur aptarėte Kauno regiono finansavimo ir investicijų galimybes. Kokie įspūdžiai? Apie ką buvo kalbama ir kokios išvados?
– Vaizdas tikrai geras. Ne tik ataskaitose, bet ir realiame gyvenime, atvažiavus į Kauno regioną, į Kauno regiono miestus, tikrai matyti, kad investicijos ateina, pasiekia žmones, infrastruktūra – tiek socialinė, tiek inžinerinė – yra plėtojama. Vaizdas tikrai gana optimistiškas ir labai maloniai nuteikia, kad tie pinigai, tos investicijos ir mūsų pasirinktas vakarietiškas kelias galų gale yra arti žmonių, o žmonės gali naudotis jo privalumais.
– Pinigų turėtų dar daugėti dėl nacionalinio plėtros banko ILTE, nes tikimasi, kad per ketverius metus į Lietuvos ekonomiką įsilies 6 mlrd. eurų. Gal pradžioje reikėtų šiek tiek pakalbėti apie patį Nacionalinį plėtros banką, kurio transformacija jau kaip ir baigta. Taigi, žodis Jums.
– Iki šiol turėjome komercinius bankus ir valstybines finansavimo agentūras, kurios dalydavo ES ir valstybės investicines lėšas. Dabar finansų sistemoje atsiranda dar vienas organizmas, kuris yra valstybinis, tačiau veikia bankų principais. Jis užpildo nišą tarp to, ko nenori finansuoti komerciniai bankai, ir to, ko nepajėgia finansuoti valstybė. Atsiranda niša plėtros bankui, kuris neturi tokio didelio pelno siekio ir gali projektus vertinti ne tik per finansinę, bet ir per socialinę, ekonominę prizmę. Jis gali suteikti finansavimą projektams, kurie komerciniuose bankuose negautų finansavimo arba gautų jį su labai didelėmis palūkanomis. Geriausias pavyzdys – vos pradėjęs veikti, plėtros bankas iš karto ėmėsi įgyvendinti pagalbos ūkininkams priemonę. Tai lengvatinių paskolų priemonė apyvartinėms lėšoms. Ūkininkai, kurie susiduria su sunkumais dėl degalų brangimo krizės, gali kreiptis ir jeigu nustatoma, kad jie turi apyvartinių lėšų trūkumą bei patiria sunkumų dėl šios krizės, gali gauti finansavimą geresnėmis sąlygomis negu įprastame komerciniame banke. Štai čia ir paaiškėja, kaip jis užpildo nišą tarp valstybės finansuojamų ir komercinių bankų finansuojamų projektų.
Atsiranda niša plėtros bankui, kuris neturi tokio didelio pelno siekio ir gali projektus vertinti ne tik per finansinę, bet ir per socialinę, ekonominę prizmę.
– Teko skaityti, kad bankas taip pat siūlo ekspertinę pagalbą.
– Taip, svarbu paminėti vadinamąjį ILTE HUB, kuriame ILTE ekspertai teikia konsultacijas, padeda užpildyti sudėtingesnes paraiškas, paaiškina, kaip turėtų būti rengiami investiciniai projektai, kaip apskaičiuojama grąža ir pan.
– Ar šis bankas ateityje gali tapti valstybės banku, kuris konkuruos su Skandinavijos bankais? Turiu omenyje – veiks taip, kaip mums įprastas bankas?
– Ne visai. Plėtros bankai ir yra skirti strateginės reikšmės objektams bei projektams finansuoti. Jie stengiasi nekonkuruoti su komerciniais bankais. Aišku, visada bus tam tikro pasistumdymo paribiuose, kur susilieja veiklos sritys, bet iš esmės stengiamės išvengti tiesioginės konkurencijos ir papildyti finansų sistemą taip, kad būtume daugiau partneris, sudedamoji jos dalis. Tačiau netiesioginį poveikį ILTE tikrai turės. Kaip minėjote, per ketverius metus planuojama išmokėti apie 6 mlrd. eurų paskolų. Tai jau keičia visą kapitalo rinką. Gal ne dramatiškai, bet pokytis bus juntamas.
– 6 mlrd. eurų bet kokiu atveju yra didelė suma.
– Tai didelė suma, bet, mūsų vertinimu, potencialus „nedafinansavimas“ rinkoje siekia apie 20 mlrd. eurų. Vadinasi, vietos tikrai yra. Labai tikimės, kad šios Vyriausybės palankus požiūris į finansų rinkos dalyvius ir komercinius bankus leis pritraukti daugiau bankų. Galime pasidžiaugti, kad jau atsidarė Lenkijos bankų atstovybės. Kol kas tai tik atstovybės, bet jau yra pirmoji paskola – nedidelė, 8 mln. eurų, kurią suteikė Lenkijos komercinis bankas. Ateina naujų žaidėjų, jie turi nemažą potencialą. Patys savaime yra dideli. Kaip jiems seksis įeiti į rinką – atskiras klausimas, tačiau labai tikimės, kad mūsų draugiška politika prie to prisidės. Turime ILTE, turime Lenkijos bankus, kurie po truputį pradeda veikti, ir turime senus komercinius bankus, kurie taip pat didina finansavimą. Tikimės, kad kapitalo rinka Lietuvoje po truputį išjudės iš gana konservatyvaus, juokais tariant, skandinaviško požiūrio.
Visas pokalbis – vaizdo įraše:
– Kad būtų aišku – žmogus būsto paskolos ILTE paprašyti negalės? Tai labiau verslo subjektai, savivaldybės ir pan.?
– Ir taip, ir ne. Žmogus būsto paskolos tikrai negaus, tačiau daugiabučių renovacijos projektams ILTE planuoja skolinti. Tad kiekvienas Lietuvos žmogus gali pajusti ILTE indėlį ir pinigų įliejimą į rinką.
– Ketinama finansuoti rizikingesnius ar mažesnę finansinę grąžą duodančius projektus. Kaip tai paveiks ILTE veiklą? Ar nebus finansinių nuostolių?
– Visų pirma, ILTE nekeliame aukštų pelningumo tikslų. Pelningumo tikslas yra labai žemas – bijau sumeluoti, bet, man atrodo, apie 2 proc. Uždirbtas pelnas bus perkeliamas į kapitalą, valstybė jo neišsiims. Kitas dalykas – ILTE dažnai gali bendradarbiauti su Europos investicijų banku, Šiaurės investicijų banku. Tai taip pat plėtros bankai. Todėl ILTE turi prieigą prie kapitalo labai žemomis palūkanomis – apie 1–1,5 proc. Tai suteikia galimybę skolinti gana žemomis palūkanomis ir ilgam laikotarpiui. Žinoma, tik tokiems projektams, kurie yra valstybinės svarbos ir kurių negali finansuoti komerciniai bankai.
– Tai iš tiesų geras įrankis, kuris nesiekia beprotiškų pelnų ir yra sukurtas tam, kad investicijos Lietuvoje judėtų, kad būtų geresnių galimybių skolintis pinigų verslui, žemdirbiams ar savivaldybėms.
– Įrankis tikrai geras. Džiaugiamės, kad jį turime. Dauguma ES šalių tokius bankus turi jau seniau, dabar turi ir Lietuva. Aišku, kaip sakoma, velnias slypi detalėse. Reikia prisitaikyti prie pokyčių, nes ilgą laiką ILTE dirbo kaip valstybės finansavimo agentūra. Dabar labai išaugo darbų apimtis. Sulaukiame pastabų, stengiamės į jas reaguoti. Tie patys ūkininkai parašo, kad kažkas negerai – perduodame informaciją ILTE, bandome spręsti problemas. Tikimės, kad vidiniai procesai įsivažiuos, nors tam reikės laiko. Aplink kiekvieną banką visada bus ir nepatenkintų žmonių, kurie negavo paskolos. Bus įvairių atsiliepimų, tačiau manau, kad sistema įsivažiuos. Svarbu išlaikyti atvirą požiūrį – nepykti dėl kritikos, o ją priimti konstruktyviai ir bandyti taisyti klaidas. Dabar važinėdami po regionus girdime, kad žmonės sako: „Tas negerai, bet štai tas gerai.“ Džiaugiamės, kad kažkas pasikeitė. Tokie darbo santykiai ir yra sėkmės receptas.
– Važinėjimas po Lietuvą nėra vien skambūs žodžiai. Jūsų pavyzdys, finansų viceministrės pavyzdys – visa Lietuva, visos apskritys apvažiuotos, susitikta, konsultuotasi. Ryšys ir noras išgirsti problemas iš tiesų egzistuoja.
– Taip, labai džiaugiuosi, viceministrė Neringa Rinkevičiūtė-Laurinaitienė tikrai labai aktyvi, labai gerai išmano regionų tematiką ir problematiką. Ji dirba su investicijomis, todėl gali keisti ir Centrinės projektų valdymo agentūros, ir ILTE požiūrį į veiklą. ILTE atstovai važiuoja kartu su manimi. Manau, kad tai ir yra tikrasis darbas. Jeigu jį dirbsi, turėsi teigiamą rezultatą.
– Visais laikais verta kalbėti apie skaidrumą. Kalbant apie ILTE, dabar ar ateityje Vyriausybės nariai ir jų šeimų nariai negalės pretenduoti į finansavimą, kol eina pareigas, ar ne? Be to, visi sandoriai, viršijantys 100 tūkst. eurų, bus skelbiami viešai.
– Taip, toks ir yra mūsų tikslas. Paskutinis įstatymo pakeitimas, susijęs su ILTE, kaip banko, veikla, šiuo metu perduotas Seimui. Vyriausybė siūlo, kad Vyriausybės nariai ir su jais susiję asmenys negalėtų skolintis iš ILTE. Atrodo, kad Seimo nariai tam pritaria. Prieš teikdami įstatymą konsultavomės ir su Specialiųjų tyrimų tarnyba. Tikrai stengiamės skaidrinti veiklą. Tikiuosi, kad pavyks įstatymą priimti ir galėsime sakyti, kad banko kūrimas iš mūsų pusės jau bus baigtas. Beliks padėti ILTE susitvarkyti su klientų aptarnavimu, lūkesčiais ir visais kitais procesais.
– Kalbant apie skaidrumą, negaliu nepaklausti apie tyrimą dėl grynųjų pinigų kai kurių politikų kišenėse. Grynieji pinigai vis dėlto siejami su šešėliu, o šešėlinės ekonomikos mažinimas yra kiekvienos Vyriausybės tikslas. Koks Jūsų požiūris į dideles grynųjų pinigų santaupas?
– Grynieji pinigai patys savaime neuždrausti. Jų galima turėti. Aišku, didelės sumos kelia klausimų, bet ir didelė suma banko sąskaitoje yra didelė suma. Tai savaime nieko nereiškia. Jeigu kam nors kyla klausimų, tikiuosi, kad tie žmonės, būdami politikai ir vieši asmenys, galės paaiškinti jų kilmę. Aš taip neigiamai į grynuosius nežiūriu. Manau, kad nemažai lemia kultūrinis aspektas. Pavyzdžiui, Vokietijoje grynieji pinigai vis dar labai mėgstami, atsiskaitymai jais yra įprasti. Pas mus akivaizdu, kad grynuosius po truputį išstumia banko kortelės. Šiuo požiūriu esame panašesni į Skandinavijos šalis. Tačiau grynieji pinigai išlieka, o žinant mūsų geopolitinę situaciją, tam tikrą sumą grynaisiais turėti netgi rekomenduojama.
– Kalbant apie atsiskaitymus grynaisiais, buvo diskusijų dėl 5 tūkst. eurų ribos. Vieni siūlė ją didinti iki 10 ar 15 tūkst. eurų, kiti – mažinti. Kokia Jūsų asmeninė nuomonė?
– Mes atlikome labai išsamią analizę, apklausėme daug institucijų. Buvo įvairiausių pasiūlymų – tiek didinti, tiek mažinti ribą. Kadangi nuomonių spektras labai platus, man asmeniškai atrodo, kad problemos čia nėra. Dabartinė 5 tūkst. eurų riba galėtų likti tokia, kokia yra.
– Šalies ekonominė situacija gerėja. Tai rodo ir Finansų ministerijos pateikti keturių pirmųjų šių metų mėnesių duomenys. Surinkta gerokai daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti šiuos skaičius?
– Mokesčių surinkimas per pirmąjį ketvirtį buvo geresnis nei pernai. Aišku, augo ir ekonomika.
– Surinkimas buvo beveik 9 proc. didesnis – tai reikšminga suma.
– Tačiau tai gana ankstyvas rodiklis. Kalbame tik apie vieną ketvirtį. Reikia palaukti daugiau duomenų. Šiuo metu turime nemažai neapibrėžtumo dėl degalų kainų, karo ir kitų veiksnių. Kol kas neaišku, kaip visa tai paveiks ekonomiką ir biudžeto pajamas. Galime pasidžiaugti pirmojo ketvirčio rezultatais, tačiau jų nereikėtų absoliutinti. Gyvename sudėtingu laikotarpiu, yra daug iššūkių. Turime ir rekordinį gynybos finansavimą, todėl valstybės skola didėja. Kita vertus, ekonomika auga, mokesčių surinkimas gerėja. Šiuo laikotarpiu situacija tikrai nėra bloga, tačiau į ją reikėtų žiūrėti atsargiai.
– Girdžiu, kad į situaciją žiūrite gana atsargiai. Aišku, niekas nežino, kas laukia ateityje. Kiek šis mokesčių surinkimo padidėjimas susijęs su išaugusiu vartojimu?
– Antrosios pensijų pakopos lėšų išsiėmimo efekto iki galo dar nematome. Turėjome tik vieną mėnesį, kai žmonės galėjo pradėti naudotis tomis lėšomis. Žinome atvejų, kai žmonės jau buvo suplanavę pirkinius, tačiau dar nebuvo už juos sumokėję. Vis dėlto nemanau, kad antrosios pakopos pinigų išleidimas yra pagrindinis ekonomikos variklis. Nepamirškime, kad atlyginimai auga apie 10 proc., pensijos auga daugiau nei 10 proc., padidintos įvairios išmokos. Todėl vartojimas ir taip turėjo didėti. Galime džiaugtis, kad neblogai sekasi apdirbamajai pramonei, o tai labai svarbu ekonomikai. Pirmojo ketvirčio augimas siekė apie 5 proc., dabar atrodo, kad jis netgi paspartėjo. Tai rodo, kad mūsų ekonomika neparemta vien vartojimu. Vartojimas sudaro reikšmingą dalį augimo, bet tikrai ne visą. Augimas yra gana subalansuotas.
– Vis dėlto laukia didelių iššūkių, ypač dėl milžiniškų investicijų į gynybą. Kaip pats jaučiatės? Ar pavyks suvaldyti tokias didžiules sumas, kad jos būtų skirtos tam, kam reikia?
– Rekordinis gynybos finansavimas ir rekordinės sumos yra didžiulis iššūkis. Ypač dabar, kai daugelis šalių stoja į eilę pas gamintojus ir siekia kuo greičiau gauti reikalingą produkciją. Be to, matome, kaip dėl karo Ukrainoje labai sparčiai keičiasi technologijos. Todėl ir mūsų gynybos planuotojai turi nuolat adaptuoti savo planus. Valdyti poreikius, biudžetą, pirkimus ir technologinius pokyčius nelengva. Todėl tikrai pasitikiu tuo, ką daro krašto apsaugos ministras.
– Po gegužės įvykių su dronais ekspertai prognozuoja, kad jų bus vis daugiau. Matėme, kad dalis slėptuvių Vilniuje buvo užrakintos ar neatitiko minimalių reikalavimų. Ar šioje srityje įmanoma ką nors pagerinti?
– Manau, kad įmanoma. Buvo laikotarpis, kai nematėme balionų. Vėliau pradėjome juos matyti. Tada atsirado problema dėl ilgai uždaromų oro uostų. Prisitaikėme. Dabar pradėjo skraidyti dronai. Iš pradžių jų nematėme, vėliau pradėjome aptikti radarais. Turime slėptuvių, turime perspėjimo sistemą. Taip, buvo chaoso, žmonės ieškojo slėptuvių, kai kur rado užrakintas duris. Tačiau visa sistema tobulėja. Labai tikiuosi, kad ateis laikas, kai turėsime pajėgumus tokius objektus perimti ar numušti saugiai, nesukeliant papildomos grėsmės žmonėms ir turtui. Jau nemažai nuveikta, dar nemažai liko nuveikti, bet tikiu, kad tai padarysime.
– Dažnai girdime, kad regionuose trūksta darbo jėgos. Ar nesusidaro užburtas ratas – verslas neateina, nes nėra darbuotojų, o žmonės išvažiuoja, nes nėra darbo?
– Tam tikra prasme taip. Tačiau dabar situacija po truputį keičiasi. Žmonės pradeda grįžti į regionus. Nuolat matome paradoksą: yra daug laisvų darbo vietų ir daug bedarbių, tačiau vieni kitų nesuranda. Reikia aiškintis, ar problema – kvalifikacijų neatitikimas, įgūdžių stoka, ar jau kalbame apie struktūrinį nedarbą. Tai tema, kurią socialinės apsaugos ir darbo ministrė tikriausiai galėtų pakomentuoti dar išsamiau. Vis dėlto regionų ir didmiesčių skirtumai yra problema visoje Vakarų Europoje. Didmiesčiai auga, blizga, traukia žmones, o regionams sekasi sunkiau. Lietuvoje irgi buvo susiformavusi panaši situacija, tačiau dabar ji po truputį keičiasi. Infrastruktūra regionuose gerėja, ateina investicijos. Toje pačioje Jonavoje atsiranda naujų verslų. Galbūt jie nėra aukščiausios pridėtinės vertės, tačiau kiekvienas verslas yra svarbus. Po vienos investicijos dažnai ateina ir kita.
Dauguma sutinka, kad tokioje rinkoje kaip Lietuva, kur paklausa yra didesnė už pasiūlą, reikėtų priemonių, kurios skatintų būsto pasiūlos augimą.
– Auga miestai, plečiasi priemiesčiai. Jonava jau beveik Kauno kaimynė. Tačiau infrastruktūra tiek Vilniuje, tiek Kaune tampa problema. Keliai projektuoti visai kitokiam automobilių srautui. Ar šioje srityje reikėtų daugiau iniciatyvos iš savivaldos?
– Taip, problemų yra. Tačiau labiau tai matau kaip miestų problemą. Dėl dangos kokybės galima diskutuoti, tačiau pats tinklas nėra blogas. Nepamirškime, kad Lietuva yra gana didelio ploto valstybė su nedidele populiacija. Miestuose situacija kitokia. Ten yra vietų, kur nuolat formuojasi spūstys. Europa į spūsčių problemą ne visada žiūri per gatvių platinimo prizmę. Dažnai ieškoma kitų sprendimų, kurie ne visada patinka vairuotojams.
– Viskas brangsta, būstas – taip pat. Ar yra idėjų, kaip spręsti šią problemą?
– Idėjų yra. Tai labai globali problema. Kaip tik neseniai apie ją kalbėjome finansų ministrų susitikime. Dauguma sutinka, kad tokioje rinkoje kaip Lietuva, kur paklausa yra didesnė už pasiūlą, reikėtų priemonių, kurios skatintų būsto pasiūlos augimą. Manau, kad gera iniciatyva yra siūlymas grąžinti galimybę sodų teritorijose be leidimo statyti iki 80 kv. m namus. Tai sprendimas, kuris supaprastintų statybas. Aš asmeniškai tokią iniciatyvą palaikau. Kalbant apie didesnius sprendimus, svarstome ir apie municipalinio būsto programos plėtrą. Tai dar gana ankstyvos stadijos idėja, tačiau dabar turime ILTE kaip finansinę priemonę. Galbūt būtų galima sujungti savivaldybių, valstybės ir ILTE galimybes ir paskatinti municipalinio būsto plėtrą.
(be temos)
(be temos)
(be temos)