Kaip pasikeitė aludarystės verslas per 160 metų?

1853 m. verslo pasaulis išgyveno tikrą sprogimą – įvairiose šalyse pradėjo veikti beveik pusė šimto stambių, vėliau tarptautiniu mastu išgarsėjusių bendrovių. Tarp šių vardų – „amžinais“ tituluojamų šveicariškų laikrodžių kompanija „Tissot“ bei džinsų klasikai „Levi Strauss & Co“. Taip pat – tarptautinis liftų gamybos lyderis „Otis“ bei švedų įkurta didžiausia Skandinavijos kavos tiekėja „Gevalia“.

Tais pačiais 1853-aisiais Lietuvoje pradėjo veikti ir bravoras „Volfas Engelman“. Tai viena iš garbingiausio amžiaus įmonių mūsų šalyje, šiemet aludarystės versle skaičiuojanti 160-uosius metus. Retas iš šiuolaikinių alaus mėgėjų žino, kad „Volfas Engelman“ kūrėsi tuomet, kai Europos pramonėje vyko perversmas, o aludarystė patyrė lūžį, kuris visam laikui pakeitė suvokimą apie alaus gamybą ir jo kokybę.

Kas sieja geležinkelį ir alų?

Būtent tuomet, kai Europoje buvo padėti pramoninės aludarystės pamatai, prasidėjo ir bravoro „Volfas Engelman“ istorija. Iš pradžių verslininkas Rafailas Volfas Kaune įsteigė alaus daryklą, kurią vėliau perėmė jo sūnus Iseras Beras Volfas. Pastarojo vardą ir gavo bravoras. Taip Kaune pradėjo veikti viena pirmųjų ne tik Lietuvoje, bet ir Rytiniame Baltijos jūros regione pramoninių alaus daryklų.

Dabar atrodo natūralu, kad mūsų aludarių sukurtus gėrimus ragauja ir kitų šalių atstovai. Tačiau iki XIX a. alus Lietuvoje paprastai buvo gaminamas tik vietiniams poreikiams. O vienu iš svarbiausių veiksnių, atvėrusių lietuviškam alui platesnes rinkas, tapo geležinkelis. Atsiradus jam, alų jau buvo galima gabenti greičiau ir patogiau tolimesniais atstumais.

Kaune duris atvėrusi „Engelman“ daryklos pirmtakė  kaip tik veikė patogioje strateginėje vietoje – šalia geležinkelio. Daryklos pavadinimas išliko nepakitęs, net ir ją įsigijus bravoro „I. B. Volfas“ savininkams. Kurį laiką abu bravorai veikė atskirai, tačiau jų aludariai pelnė pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Jau 1872 m. „I. B. Volfo“ alus buvo apdovanotas aukso medaliu Mintaujos (dabartinė Jelgava, Latvija) o vėliau ir Paryžiaus parodoje.

Tiesa, geležinkeliu buvo gabenamas ne tik daryklose išvirtas alus, bet ir atkeliaudavo specialiai bravoro gėrimams užsienyje pagaminta tara. Tuometiniai Lietuvos stiklo fabrikai daugiausia aptarnaudavo šalies spirito monopolio įmones, galbūt todėl dalies bravorų atstovai, ieškodami išskirtinių butelių, kreipėsi į užsienio stiklo meistrus. Pavyzdžiui, kiekvieną „I. B. Volfas“ butelį puošė reljefinis alaus daryklos ženklas su jos pavadinimu bei papildomas įrašas, jog butelis yra „bravoro nuosavybė ir neparduodamas“.

Be to, mokslininkų perprastas fermentacijos procesas jau tuo metu leido kokybišką alų gaminti didesniais kiekiais. Tikras perversmas minėtame amžiuje įvyko ir kalbant apie alaus įvairovę. Šiais laikais pagal pasaulinę klasifikaciją priskaičiuojam net apie 10 000-15 000 skirtingų alaus rūšių. O štai iki XIX a. šio gėrimo mėgėjus pasiekdavo tik tamsios ar raudonai rudos spalvos alus. Iki tol, kol tuometinės Austrijos-Vengrijos imperijoje buvo atrastas šviesus, auksinio atspalvio, skaidrus pilzeno alus, atvėręs kelius alaus rūšių įvairovei.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, „I. B. Volfas“ ir „Engelman“ savininkai buvo privesti pasitraukti iš Lietuvos, tačiau aludarystės verslo neatsisakė ir, šalyje paskelbus nepriklausomybę, grižo atgal, bei vėl pateko į stambiausių ir garbingiausių šalies alaus daryklų sąrašą.

Bravoro komanda per 160 metų vienijo daugiau nei 50 000  tūkst. darbuotojų – maždaug tiek žmonių gyvena Alytuje.

1927 m. du bravorai susijungė ir taip gimė bendrovė „I. B. Volfas-Engelman“, kuri tapo stambiausia alaus gamintoja A. Smetonos valdomoje Lietuvoje ir užėmė apie 40 proc. tuometinės alaus rinkos. Ir tais laikais bravorui buvo svarbu išsiskirti rinkoje. Tad „Volfas Engelman“ alaus buteliai ir medinės statinės buvo žymimi unikaliu prekės ženklu, kuriame pavaizduoti statinę laikantis liūtas ir vilkas. Jie atspindi alaus daryklos įkūrėjų giminės simboliką.

Kartu su naujovėmis

Didžiausia tarpukario alaus darykla „I. B. Volfas-Engelman“ nuo pat įkūrimo žengė kartu su technologijos naujovėmis bei garsėjo modernumu. Bravoras pirmasis Lietuvoje pradėjo naudoti dirbtinį šaldymą. Be to, jame alų išpilstydavo automatiniu būdu, o salyklo skyrius buvo įrengtas pagal pažangiausius to meto standartus.

1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų

Tik 2011 m. atkurtas istorinis teisingumas – bravorui sugrąžintas jo ankstesnis vardas. Beje, „Volfas Engelman“ tebėra vienintelė Lietuvos darykla, kurios pavadinimą sudaro jos įkūrėjų pavardės. Šiuo metu įmonė yra tarp garbingiausių savo amžiumi verslo įmonių šalyje ir patenka į didžiausių šalies aludarių trejetuką.

„Šiemet minime savo bravoro 160 metų jubiliejų. Tai laikas, kai ne tik kuriame ateities planus, bet ir trumpam atsigręžiame atgal. Didžiuojamės būdami tarp garbingiausio amžiaus Lietuvos įmonių ir patekdami į vieną sąrašą kartu su tais pačiais metais įsikūrusiomis garsiomis pasaulinėmis korporacijomis“, – sakė bravoro „Volfas Engelman“ generalinis direktorius Marius Horbačauskas.

Tačiau, net ir prabėgus tiek metų, bravoro aludariai išliko ištikimi savo siekiui ne tik išlaikyti geriausias tradicijas, bet ir diegti naujoves.  Ir šiais laikais bravoras šalyje garsėja inovatyviu požiūriu. „Volfas Engelman“ pirmasis Lietuvoje pradėjo alų pilstyti į pintos talpos skardines ir butelius. Taip į rinką sugrąžintas šimtmečius Europoje naudotas alaus matavimo vienetas, kuris sudaro 0,568 litro arba pusketvirto gurkšnio daugiau negu yra pusės litro talpoje.