Jauni verslininkai šalį pavergė blynais

Viena kavinė jau veikia Vilniaus centre, kitą planuojama atidaryti, pavasarį ketinama plėstis į kitus miestus. Dabar tai 26-erių Elvyros Šiukštaitės kasdienybė, nors prieš kelerius metus mergina Bebro blynų verslą pradėjo nuo rąstinio kioskelio judriame plente pajūryje.

Pati blynus kepa tik namie

E.Šiukštaitę kepančią blynus dabar galima pamatyti nebent namuose, kai pasisvečiuoti atvyksta bičiuliai arba artimieji – visi nori paragauti šios merginos Lietuvoje išpopuliarintų Bebro blynų. Tiesa, pernai vasarą jai dar teko prie keptuvės stoti ir klientus aptarnauti pačiai – viena darbuotoja nuvylė, o verslininkė staigiai nerado jai pamainos.

Nors E.Šiukštaitė dabar tik vadovauja kepėjams ir pardavėjams, kurių blynų turbūt ragavo kiekvienas, kas vasarą lankėsi pajūryje arba kokiame nors muzikos ir menų festivalyje, jos verslo pradžia buvo visai kitokia. Prieš penkerius metus ji ne tik pati kepė blynus, bet ir pati pirko jiems produktus, o iškeptus pardavinėjo klientams.

„Nors specialiai kitas šalis ieškoti idėjų nevažiavau, mintį kepti blynus parsivežiau būtent iš užsienio. Su draugu buvome Paryžiuje, ten užkliuvo, kad ant kiekvieno kampo buvo blyninės – nuo gatvėje stovinčių ir prie vieno stalo blynus kepančių žmonių iki normalių kavinių. Pabuvome Paryžiuje, prisiragavome blynų, patiko, o grįžę į Lietuvą tai pamiršome“, – prisiminė E.Šiukštaitė.

Grįžusi iš kelionės mergina toliau studijavo verslo vadybą ir darbavosi vienoje įmonėje, visiškai nesusijusioje su maistu. Paryžiuje ragautų blynų skonį E.Šiukštaitė prisiminė tik po kelių mėnesių, kai neteko darbo.

„Visa tai vyko 2007 m., be darbo buvau kelis mėnesius, tuo metu buvo pavasaris, man buvo 20 metų, todėl pasvajojau, kaip būtų smagu visą vasarą praleisti prie jūros. Su tuo pačiu draugu Artūru, su kuriuo buvome Paryžiuje ir kuris tuo metu taip pat buvo studentas, nusprendėme, kad ką nors reikėtų vasarą nuveikti prie jūros“, – pasakojo E.Šiukštaitė.

Pinigų skolinosi iš mamos

E.Šiukštaitė turėjo sodybą judriame Liepojos plente visai šalia Palangos. Kartu su bičiuliu Artūru Ždanovičiumi, dabar Bebro blyninės bedraturčiu, toje vietoje ji nutarė atidaryti kavinę – tačiau ne bet kokią, o tokią, kurioje klientams būtų siūlomi blynai, panašūs į kepamus Paryžiuje.

Verslo pradžiai jaunuoliai paskolų neėmė – viską stengėsi įrengti iš turimų lėšų. Už turėtus 2 tūkst. litų jaunieji verslininkai nusipirko rąstų ir iš jų šalia sodybos susirentė kioskelį. 800 litų blynų kepimo aparatui E.Šiukštaitė skolinosi iš mamos.

„Taigi turėjome blynų kepimo aparatą ir vietą vienam pardavėjui. Šalia buvo asfaltuota teritorija, joje pasistatėme lauko baldus, kuriuos gavome dovanų iš šalia esančio viešbučio, nes patys jų neįpirkome. Pagaminau kelis blynų įdarus – su kumpiu, sūriu, varške, šokoladu, uogiene – ir pradėjau prekybą. Iš pradžių viską dariau pati, paskui padėti atvažiavo mama“, – sakė E.Šiukštaitė.

Dar dabar mergina prisimena ir pirmąjį savo klientą – tai buvo vyras, užsisakęs blynų su kumpio, sūrio ir pievagrybių įdaru.

„Man visada sakydavo, kad jeigu pirmas klientas bus vyras, viskas eisis labai gerai. Blyną drebančiomis rankomis supakavau, vyras tą blyną pasiėmė ir išvažiavo, net nežinau, ar jis jam patiko. Bet prietaras pasitvirtino“, – juokėsi E.Šiukštaitė.

Stebino požiūris į jaunimą

Nors E.Šiukštaitės pajūryje kepami blynai staiga išpopuliarėjo, jaunoji verslininkė susidūrė ir su sunkumais. „Kai esi mažas, negali susirasti tiekėjų, o produktų kainos būna didesnės. Kad produktus pristatytų tau į vietą, turėjau pirkti bent už 300 litų, o man tereikėdavo miltų, aliejaus ir kiaušinių už 80 litų. Todėl pradžioje pati važinėdavau po parduotuves – uždarai kioskelį, nuvažiuoji, nusiperki kiaušinių, grįžti ir tada toliau kepi blynus“, – pasakojo E.Šiukštaitė.

Ją skaudino ir kai kurių įstaigų darbuotojų požiūris į dvidešimtmetį – atėjus išsiimti leidimų prekiauti, valdininkai tik abejingai pašnairuodavo: niekas netikėjo, kad jaunas žmogus iš tikrųjų gali pats vienas savarankiškai užsiimti verslu.

Pradėję kepti blynus bendraminčiai nemanė, kad jų veikla taip įsivažiuos. „Pradžioje nebuvome labai pesimistiškai nusiteikę, bet kad taip greitai mūsų blynai išpopuliarės ir sulauks sėkmės, irgi nesitikėjome – juk net neturėjome konkrečios strategijos bei planų, žiūrėjome tik į netolimą ateitį – padirbsime, užsidirbsime, o kitą vasarą bus matyti“, – teigė E.Šiukštaitė.

Tačiau jau kitą vasarą jie pradėjo samdytis papildomų darbuotojų ir su savo kioskeliais pradėjo važinėti po įvairius Lietuvoje vykstančius festivalius. Pirmas festivalis, per kurį lietuviai galėjo paragauti E.Šiukštaitės blynų, – 2009-aisiais vykusi „Tundra“.

„Kai pačią pirmą dieną festivalyje prie savo kioskelio pamatėme nutįsusią eilę, nustebome patys. Susižvalgėme su Artūru ir sakome: kažką mes čia gerai padarėme“, – šyptelėjo E.Šiukštaitė.

Restoranas – klaida

Jaunuoliams vasarą veiklos pakako, tačiau jie susizgribo, kad ką nors reikia veikti ir žiemą – tuomet jie išsinuomojo restorano patalpas Vilniaus centre. E.Šiukštaitė tikėjosi, kad didelėje restorano virtuvėje bus galima ruošti blynų įdarus ir tiekti juos į naujai atidaromas blynines. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad šis sprendimas nebuvo pats geriausias ir jaunai verslininkei teko patirti nusivylimo kartėlį.

„Ambicijos buvo didelės, bet pinigų nebuvo visai, tad taip ir likome su tuo restoranu. Blynais žiemą prekiaudavome tik per muges, o restorane teikdavau dienos pietus ir užsiimdavau išvežiojamuoju maitinimu. Tokios buvo mano žiemos. Kai ateidavo vasara, restoraną palikdavome ir važiuodavome prekiauti blynais į pajūrį ir festivalius. Penkias vasaras ir keturias žiemas taip praleidau. Dabar prieš kelias savaites atidaryta pirma stacionari Bebro blyninė Vilniaus centre. Dar viena netrukus pradės veikti Gariūnų turgavietėje, o pavasarį planuojame plėstis ir į kitus šalies miestus“, – teigė E.Šiukštaitė.

Nors dirbdama restorane E.Šiukštaitė įgijo vertingos patirties, dabar ji sako, kad jei galėtų laiką atsukti atgal, su juo prasidėjusi nebūtų. „Restoranas atėmė porą metų, jeigu ne jis, Vilniuje stacionari blyninė gal jau būtų veikusi porą metų“, – įsitikinusi E.Šiukštaitė.

Veiklos pradžioje merginą užgrūdino darbas ir valdininkų požiūris į jauną žmogų, tačiau kaip didžiausią sunkumą ji įvardijo lėšų stygių.

„Nežinau, blogai ar gerai, tačiau tuo metu paskolų neėmėme, nes įsipareigojimai baugino – viską darėme palaipsniui. Jeigu būtume paėmę paskolą, gal būtume išsiplėtę greičiau. Bet buvome jauni, dvidešimtmečiai... Jeigu viską reikėtų pradėti dabar, gal ir imtume paskolą. Tačiau prieš penkerius metus buvo kitaip – nežinojome, kaip klostysis verslas. Dabar matome, kad viskas vyko gana sklandžiai ir ta paskola plėtrai nebūtų pamaišiusi“, – svarstė E.Šiukštaitė.

Į priekį vedė artimieji

Mergina prisipažino, kad prieš kelerius metus momentų, kai viską norėjosi mesti, buvo ne vienas. Tačiau į priekį E.Šiukštaitę labiausiai vedė tikėjimas tuo, ką daro, ir aplinkinių palaikymas.

„Esu dėkinga Artūrui, būdavo, kad supanikuodavau, apsiverkdavau, o jis visą laiką buvo racionalus protas. Kartais jam atsirasdavo duobių, aš jį stumdavau. Bet vienas kitą palaikėme ir dėl to pavyko judėti į priekį“, – sakė E.Šiukštaitė.

Pradedantiems verslininkams ji palinkėjo ištvermės, nes metas, kai užplūsta mintys, kad nieko nepavyks ir reikia viską nutraukti, užklumpa beveik visus naujokus.

„Mano patarimas būtų toks – išlaukti tą momentą, nesustoti tik pradėjus ir visko nemesti. Man net ir dabar būna momentų, kai pagalvoju, kad nieko nebenoriu – tik eiti į kokią nors didelę įmonę dirbti sekretore, bet samdomas darbas ir buvimas vadovu sau pačiam – nesulyginami dalykai, visiems rekomenduočiau pabandyti daryti ką nors savo, o po to nuspręsti – dirbi sau ar būti samdomam“, – pabrėžė E.Šiukštaitė.