Kokias saugo ir kodėl?
Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centras prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto (LSMU GI) nurodo, kad saugomos senosios lietuviškos gyvūnų veislės turi genetinę, ekonominę, ekologinę, kultūrinę ir istorinę vertę. Kai kurios jau yra išnykusios, tačiau kai kurias, kad ir nykstančias, bet dar galima ir būtina išsaugoti.
Kuo daugiau skirtingų paveldimų savybių išsaugoma, tuo daugiau galimybių ateityje selekcijos būdu kurti gyvulius, tinkamus pasikeitusioms klimato, pašarų ar ligų sąlygoms. Praradus veislę, prarandama ir dalis šios genetinės įvairovės.
Vietinės populiacijos ilgą laiką formavosi Lietuvos aplinkoje. Kai kurios jų pasižymi nereiklumu, tvirtumu ar gebėjimu išnaudoti vietinius pašarus. Šios savybės nebūtinai reiškia didžiausią produktyvumą, tačiau gali būti vertingos įvairioms ūkininkavimo sistemoms.
Žemaitukai, vietinės avys, šėmieji galvijai ar vištinės žąsys siejami su senuoju Lietuvos kaimu, jo ekonomika ir žmogaus santykiu su gyvūnais. Tai paveldas, kurį galima pažinti ne tik muziejuje, bet ir gyvame ūkyje.
Senosios veislės gali tapti nišinės produkcijos, edukacinių ūkių, kaimo turizmo ar tradicinių amatų dalimi. Vis dėlto ekonominė nauda priklauso nuo konkrečios veislės savybių, produktų paklausos ir ūkio organizavimo.
Lietuva yra įsipareigojusi saugoti biologinę įvairovę. Išsaugoti nacionalinių ūkinių gyvūnų genetinius išteklius yra šio įsipareigojimo dalis.
Remia valstybė
Tradicinėms veislėms teko konkuruoti su intensyvia šiuolaikine gyvulininkyste. Ūkininkai vis dažniau rinkosi gyvulius, kurie greičiau auga, duoda daugiau pieno ar mėsos ir leidžia pagaminti daugiau produkcijos mažesnėmis sąnaudomis. Senosios veislės, ne visada galėjusios konkuruoti pagal šiuos rodiklius, pamažu nyko.
Todėl šiandien juos išsaugoti yra ne vien pavienių entuziastų ar veisėjų rūpestis. Lietuva turi nacionalinę ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo programą, o ūkininkams, laikantiems ir veisiantiems nustatytas nykstančias senąsias veisles, skiriama valstybės parama.
Vien gerų norų nepakanka. Ūkininkas, nusprendęs laikyti nykstančios veislės gyvulius, turi skirti lėšų pašarams, veterinarinei priežiūrai, veisimui ir kilmės dokumentams. Todėl viena svarbiausių valstybės priemonių – finansinės išmokos, padedančios kompensuoti šių gyvulių laikymo ir veisimo įsipareigojimus.
Žemės ūkio ministerijos duomenimis, 2023 m. pradėta taikyti nauja paramos sistema, kurioje skirtingoms senosioms veislėms nustatytos atskiros išmokos. Iki tol, pvz., senojo genotipo Lietuvos žaliesiems ir juodmargiams galvijams buvo taikomas vienodas 200 eurų už sutartinį gyvulį (SG) dydis. 2023 m. išmokos tapo diferencijuotos.
Šiemet dar kartą reikšmingai buvo padidinta parama nykstantiems Lietuvos senųjų veislių gyvuliams ir naminiams paukščiams išsaugoti.
Saugomos bandos
Išmokos automatiškai neskiriamos kiekvienam, savo sodyboje laikančiam senosios veislės gyvulį. Pareiškėjai turi atitikti paramos reikalavimus, registruoti gyvulius, tvarkyti kilmės duomenis ir dalyvauti atitinkamos veislės patvirtintoje veisimo programoje. Taikomi ir žemės ūkio naudmenų deklaravimo reikalavimai.
Kita svarbi išsaugojimo dalis – mokslininkų darbas. LSMU GI saugomos genofondinės bandos, stebimos populiacijos, tiriamos paveldimosios savybės ir vykdomos veisimo programos. Tokiose bandose siekiama veisti tipingus veislės gyvūnus, išlaikyti genetinę įvairovę ir neleisti pernelyg didėti giminingumui.
Gyvų gyvūnų išsaugojimą papildo genetinės medžiagos kaupimas ir ilgalaikis saugojimas genų banke. Tai svarbu, nes net ir rūpestingai prižiūrimos gyvos populiacijos gali sumažėti dėl ligų, ekonominių sunkumų ar kitų nenumatytų aplinkybių.
Ar pakanka priemonių?
Finansinė parama ir mokslinė priežiūra yra būtinos, tačiau vien jų nepakanka, jei ūkininkas neturi galimybės parduoti savo produkcijos ir uždirbti iš kasdienės veiklos.
Padėti išsaugoti senąsias veisles galėtų ir didesnis jų produktų žinomumas, tiesioginė prekyba, vietinių produktų ženklinimas, edukaciniai ūkiai, bendradarbiavimas su restoranais ir perdirbėjais. Pvz., tradicinės veislės gyvulių mėsa, vilna ar pieno produktai galėtų būti pristatomi kaip regiono kulinarijos ir kultūros paveldo dalis – jei jų kokybė, gamybos būdas ir kilmė tai pagrindžia.
Galiausiai svarbu suvokti, kad nykstanti veislė nėra tiesiog mažai gyvulių apimanti veislė. Tai unikalus genetinis palikimas, kurio vertė gali išryškėti tik ateityje. Išsaugodami jį šiandien, paliekame ateities ūkininkams, mokslininkams ir visuomenei daugiau pasirinkimų.
Deja, itin didelė išnykimo grėsmė yra iškilusi Lietuvos vietinių kiaulių ir senojo genotipo Lietuvos baltųjų kiaulių populiacijoms, senojo genotipo Lietuvos žalųjų galvijų, Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių avių ir Lietuvos vietinių ožkų populiacijai.
Avių augintojai vis dar siekia, kad ir gana gausiai Lietuvoje auginamos škudės būtų pripažintos tautiniu paveldu, tačiau trūkstant neginčijamų istorinių ir genetinių įrodymų, kad ši veislė susiformavo būtent dabartinėje Lietuvos teritorijoje, ji neįtraukta į Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių sąrašą.
Pokyčiai
2007–2013 m. Kaimo plėtros programoje išmokos buvo nustatomos kitaip – dažnai kaip konkreti suma už gyvulį. Pvz., senesniuose teisės aktuose nurodyta 198 eurai už žemaitukų ar stambiųjų žemaitukų veislės arklį ir 180 eurų už šėmąjį ar baltnugarį galviją. Vėlesnėje sistemoje pradėta plačiau taikyti išmokas už sutartinį gyvulį (SG).
2023 m. išmokos buvo labiau diferencijuotos pagal veisles, o paramą pradėta skirti ir Lietuvos tamsiosioms bitėms.
2026 m. išmokos vėl reikšmingai padidintos, ypač už baltnugarius ir šėmuosius galvijus. Baltnugarių galvijų išmoka, palyginti su 2025 m., išaugo nuo 378 iki 732 eurų už SG.
Šaltinis: ŽŪM
Naujausi komentarai