Šimtai milijardų dolerių, eurų, kronų. Tiek pasaulio valstybės pasiryžusios sumokėti už sugrąžintą finansų sistemos ramybę. Valdžios sprendimai ir JAV, ir Europoje sutikti ovacijomis ir aukštyn lipančiais akcijų biržų indeksais.

Tačiau vis garsiau pasigirsta abejonės, ar vertėjo valstybėms kištis ir mesti mokesčių mokėtų pinigus į žlungantį privatų verslą. Galbūt reikėjo leisti bankrutuoti silpniausiems, o finansų sektorių palikti toliau gyvuoti laisvosios rinkos ekonomikos sąlygomis?

Už klaidas moka visi?

Ar valstybė turi gelbėti privatų verslą? Šis klausimas buvo iškeltas dar prieš dvi savaites, kai JAV valdžios institucijoms teko net dukart balsuoti dėl 700 mlrd. JAV dolerių gelbėjimo plano. Politikams nesutariant, ar verta valstybei investuoti milžiniškas lėšas, spaudoje mirgėjo gyventojų apklausos, kurių duomenimis, net 55 proc. amerikiečių nepritarė, kad vyriausybė turėtų gelbėti finansų institucijas už eilinių mokesčių mokėtojų pinigus. JAV visuomenėje kilo nepasitenkinimas, kodėl valstybė negelbėja paprastų žmonių, kurie praranda būstus, o meta milijardus tik bankams.

"Nenorime mokėti už bankininkų klaidas", "Laikas baigti auksinių parašiutų erą", "Kas privirė, tegul ir srebia" – tokie argumentai skambėjo ir Kongrese, kuris iš pat pradžių atmetė gelbėjimo planą.

Tačiau matydamas ir toliau katastrofiškai byrančią finansų sistemą, Kongresas po kelių dienų savo nuomonę pakeitė, nors sprendimas vis tiek nebuvo priimtas vienbalsiai.

Europa bijo panikos

Kur kas mažiau debatų dėl valstybių pagalbos kilo Senajame žemyne. Europos šalys viena po kitos paskelbė, kokių sprendimų ketina imtis. Gaišti nebuvo ko: keli Europos bankai jau buvo atsidūrę ties bankroto riba, visiškas finansinis krachas ištiko mažutę Islandijos valstybę.

Pažadus ir pinigus žarstantys valdžios atstovai dabar bijo vieno dalyko – panikos, nes ji labai greitai nuo žemės paviršiaus nušluotų net ir galingiausius bankus.

Dauguma finansų analitikų ir ekspertų pripažįsta: jeigu valstybės nebūtų pasiryžusios gelbėti finansų institucijų, gali būti, kad iš visos pasaulio finansų sistemos jau būtų likusi tik griuvėsių krūva. Tačiau laisvosios rinkos šalininkai įsitikinę, jog valstybės ir toliau investuoja į anksčiau padarytas klaidas ir netinkamus sprendimus. Tikrasis krachas esą vis tiek ištiks, tik vėliau.

Pinigai grįš

Kurie iš jų teisūs, ko gera, parodys laikas. Į pasaulio finansų istoriją jau įrašytas ne vienas valstybės gelbėjimo planas. Dauguma iš jų pasiteisino, tačiau kai kurie tik prailgino įmonių agoniją – anksčiau ar vėliau finansinių sunkumų turėjusios bendrovės vis tiek bankrutavo.

Lieka tikėtis, kad šįkart valstybių metamas gelbėjimo ratas pasiteisins, o skirti milijonai po kelerių metų grįš į šalių iždą.

"Tokią pačią klaidą jau daugiau kaip metus daro JAV. Tokius sprendimus priima ir Europos valstybės. Visi galvoja, kad metant pinigus pasaulio finansų sistema gelbėjama, tačiau iš tiesų laukiamas atoslūgis bus laikinas", – saviapgaule gelbėjimo planus vadino ekspertas.

Jei pernai būtų buvę leista bankrutuoti sunkumus patyrusioms JAV finansų institucijoms, šiandien krizės mastas būtų daug mažesnis.
"Patikėkite: kuo daugiau pinigų skiriama, tuo giliau brendama į krizę. Kad ir kiek lėšų tam būtų skirta, vis tiek kažkas turės mokėti gelbėjimo sąskaitą", – įspėjo pašnekovas. – Jei pasaulio finansų sistema serga, ji turi apsivalyti. Silpnos finansų sistemos dalys turi išnykti. Deja, to padaryti neleidžiama – jos gelbėjamos."

Analizuodamas kuriamus gelbėjimo planus R.Šimašius įžvelgia dvi blogybes: jei valstybės įsipareigos ižde surasti dideles pinigų sumas arba skolinsis, visa našta guls ant mokesčių mokėtojų pečių. Be to, rinkoje tai dar labiau pabrangins skolinimąsi, lėšos bus atitrauktos iš kitų ekonomikos sričių. Jei gelbėjimo planai bus finansuojami naujų kreditų, tai tik dar labiau didins infliaciją, iškraipys rinką.

"JAV valdžiai pritarus 700 mlrd. JAV dolerių (apie 1750 mlrd. litų) gelbėjimo planui, šie pinigai buvo atimti iš kitų, tik mažiau matomų sričių", – įsitikinęs LLRI prezidentas.
R.Šimašiaus nuomone, dalies šių pinigų valstybėms taip ir nepavyks susigrąžinti, nes jos investavo ten, kur privatūs investuotojai nesiryžo nė žingsnio žengti.

"Žinoma, valstybės, kitaip nei privatūs investuotojai, gali prisispausdinti tiek pinigų, kiek reikia, tačiau taip nuskurdins savo mokesčių mokėtojus", – kalbėjo pašnekovas.
Privačių investuotojų yra, tačiau jie, natūralu, nenori investuoti bet kur, į beviltiškus projektus. Valstybiniai gelbėjimo planai juos dar labiau stumia į šoną. Būtų kur kas didesnis efektas, jei gelbėti žlungančias institucijas būtų palikta privatiems investuotojams. Tuomet taisytųsi pasaulio finansų sveikata, o ne būtų trumpam švelninami ligos simptomai.

Tokių sprendimų reikėjo
Finansų analitikas Stasys Jakeliūnas pripažino, kad klausimas, ar reikėjo valstybėms skirti tiek pinigų, yra rimta dilema.

"Žinoma, idealiu atveju valstybėms nereikėjo kištis, tačiau krizė palietė viso pasaulio finansų sistemą ir dabar labai sunku nustatyti, kuri institucija patikima, o kuri ne. Taigi esant dabartinei padėčiai, valstybėms reikėjo priimti tokius sprendimus. Tačiau praėjusią savaitę matėme, kad pirmų žingsnių nepakako. Net kai Jungtinės Valstijos priėmė 700 mlrd. JAV dolerių gelbėjimo planą, pasitikėjimas finansų rinkose nebuvo sugrąžintas", – kalbėjo analitikas.

Dar praėjusią savaitę, anot jo, pasaulis galėjo įsitikinti, kad bėda ne pinigai, o pasitikėjimas. Kadangi nepasitikėjimas buvo didžiulis, pinigai necirkuliavo tarp bankų ir kitų finansų institucijų. Iki šiol neaišku, kas iš jų turi bėdų, kiek turto sukaupta, kiek rizikingų investicijų. Informacijos ir skaidrumo stoka kelia didžiulį nepasitikėjimą.
"Valstybių priimami sprendimai labai reikalingi, tačiau jie turi būti koordinuoti tarptautiniu mastu. Tarptautinis valiutos fondas taip pat ragino valstybes nesiimti pavienių veiksmų", – pagalbos būtinumu neabejojo pašnekovas.

Užsienio analitikai taip pat įspėjo, kad jeigu valstybės nesiims bendrų veiksmų, pasaulio finansų sistema gali apskritai sugriūti. JAV ekonomikos profesorius Nourielis Roubini pagrindiniams pasaulio bankams siūlo kuo skubiau vidutiniškai 1,5 proc. mažinti bazines palūkanų normas, suteikti neriboto dydžio garantijas juose laikomiems indėliams. Taip pat raginama atskirti mokias ir patikimas finansų institucijas nuo tų, kurios neturi galimybių išgyventi. Pirmosios turėtų sulaukti valstybės paramos, o nemokios – uždarytos. Atsiradus tokiai informacijai rinkose atsirastų daugiau stabilumo.

Tokiam finansų sistemos gelbėjimo scenarijui pritaria ir S.Jakeliūnas. Jeigu valstybės nediferencijuos institucijų ir pagalbą dalys visoms, kyla grėsmė, kad dalis pinigų bus prarasta.

"Ateityje tokios klaidos gali virsti dideliais biudžetų deficitais ir pačios valstybės patirs rimtų finansinių bėdų. Dabar, tiesą sakant, apie tai nelabai galvojama. Kai namas dega, paprastai neskaičiuojama, kiek kainuos vanduo", – šyptelėjo analitikas.

Koordinuotų veiksmų valstybėms reikės imtis ir ateityje, kai ateis laikas daryti išvadas. Anot S.Jakeliūno, reikėtų griežtinti visų finansų institucijų kontrolę, priimti sprendimus, kad finansiniai instrumentai būtų skaidresni, neleisti vadinamųjų finansinių inžinerijų – itin sudėtingų investicijų, kurių neįmanoma įvertinti: "Svarbu, kad valstybės suderintų savo veiksmus, kad finansų monstrai neišsikeltų į kitas šalis. Tačiau kyla nemažai abejonių, ar pasaulis ryšis tokiems sprendimams."