Euras – per didelė auka

Naujas Lietuvos gelbėjimo planas virs fiasko, o premjero Andriaus Kubiliaus vizija įvesti eurą 2012-aisiais netaps realybe – šalies ekonomistai nebetiki, kad valdžiai savo jėgomis pavyks įveikti krizę.

Kyla grėsmė neišgyventi

Mokesčiai didės, o pensijos, pašalpos ir atlyginimai mažės – tokį krizės įveikimo planą sukurpė dabartinė Vyriausybė. Pridėtinės vertės mokestis (PVM) turėtų didėti nuo 19 proc. iki 21 proc., bent 3 proc. išaugs įmokos "Sodrai". Be to, pensijos bus nukirptos 10 proc., taip pat sumažintos motinystės (tėvystės) išmokos, bent dešimtadaliu turėtų mažėti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai. Taip 2009–2011 m. tikimasi sutaupyti mažiausiai 13 mlrd. litų. A.Kubilius grasina, kad to nepadarius šalies biudžeto deficitas 2010 m. gali sudaryti net apie 13 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

"Su tokio deficitu ilgai neišgyventume. Pateikėme siūlymų visą sąrašą, kaip pradėti mažinti deficitą jau šiais metais ir tą patį daryti kitais ir 2011 m.", – interviu Žinių radijui vakar tvirtino A.Kubilius.

Data nebesvarbi?

Premjero teigimu, deficitui sumažinti stebuklingų receptų nėra – reikia arba didinti pajamas, o tai galima padaryti tik didinant mokesčius, arba mažinti išlaidas. Vyriausybė nusprendė rinktis abu kelius. A.Kubilius šventai tiki, kad visos šios priemonės turėtų sudaryti sąlygas Lietuvai įsivesti eurą jau 2012 m. ir tai leistų šaliai iš krizės išbristi patiriant kur kas mažiau rūpesčių.

"Euro įvedimas yra priemonė pasiekti didesnį finansinį stabilumą, didesnį pasitikėjimą mūsų finansais ir ekonomika užsienio rinkose, tai leistų pritraukti daugiau investicijų ir pigiau skolintis", – apie išsigelbėjimo viziją kalbėjo A.Kubilius.

Tačiau SEB banko prezidento patarėjui Gitanui Nausėdai vakar Pasaulio lietuvių ekonomikos forume dalyvaujančio premjero viešai paklausus, ar spėsime įsivesti eurą iki 2012 m., A.Kubilius tiesiai atsakyti nesiryžo: "Išėjimas iš krizės būtų lengvesnis su euru, o kalbant apie pačias įvedimo taisykles, tai tik techninis klausimas. Svarbiausia tai, kad mes matome tikslą – 2011 m. turėti 3 proc. biudžeto deficitą. O dėl tikslių euro įvedimo datų galima diskutuoti, bet pats tikslas – išėjimas iš krizės su euro įvedimu – yra akivaizdus."

Vizija – tik iliuzija

Tačiau premjero viltis į šipulius daužo dienraščio kalbinti ekonomistai. SEB banko prezidento patarėjas G.Nausėda jau ne kartą abejojo Vyriausybės planais eurą įsivesti 2012 m. Jo nuomone, tai galėtų įvykti nebent dar po metų.

"Lietuvos Vyriausybės vadovo viltys iki 2012-ųjų įsivesti eurą yra per daug optimistinės, nes nepavyks iki 2011 m. vidurio grąžinti biudžeto deficito į būtiną 3 proc. BVP lygį. Kadangi ataskaitiniu laikotarpiu imami buvę metai, todėl Mastrichto kriterijus geriausiu atveju bus galima išpildyti 2012-aisiais, o anksčiausia euro įvedimo data gali būti tik 2013 m., – kalbėjo G.Nausėda. – Infliacijos ir palūkanų normų kriterijus įvykdyti bus lengviau, infliacija, dėl kurios prie euro zonos nepavyko prisijungti praėjusį kartą, neturėtų kelti didesnių rūpesčių."

Lito stabilumo garantas

Kiti ekonomikos ekspertai taip pat abejoja, ar verta imti tokių drastiškų priemonių, kai paprasčiau būtų pasiskolinti iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF). Neatmetama galimybė, kad toks sprendimas ir bus priimtas, nes be finansinės paramos Lietuva vargu ar pati sugebės susidoroti su milžinišku biudžeto deficitu. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia – tų pačių priemonių imasi ir latviai, tiesa, jau gavę paramą iš TVF.

Tačiau Vyriausybės siekis įsivesti eurą gali būti šioks toks garantas, kad Lietuva vis dėlto nedevalvuos lito. Jeigu Vyriausybė išties pasiryžusi siekti įvesti eurą nuo 2012 m. pradžios, ji turi tik šį pusmetį apsispręsti, ar devalvuoti litą. Dabartinės valdžios pozicija rodo, kad ji to nedarys. Tačiau jeigu euro įvedimo data būtų 2012 m. pabaiga (paprastai euras įvedamas nuo sausio 1 d.), euro ir lito santykiui pakeisti turėtume pusantrų metų.

Prof. habil. dr.Gediminas Davulis, Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos katedros dėstytojas

Pagrindinė dabartinės Vyriausybės klaida yra ta, kad ji seka paskui įvykius, t. y. gesina gaisrus. Ministrų kabinetas nieko nedaro, tik karpo išlaidas, žodžiu, elgiasi kaip buhalteriai. O nukirpus atlyginimus tik dar labiau mažėja gyventojų perkamoji galia, paskui ją stoja ir gamyba, šalies ekonomika grimzta tik gilyn.

Kažkodėl visai nesirūpinama, kad didėtų biudžeto pajamos. O jos galėtų didėti įvedus progresinius mokesčius, nekilnojamojo turto mokestis jau seniai galėjo atsirasti.

Nemanau, kad naujasis Vyriausybės planas taps išsigelbėjimu. PVM didinti 2 proc. galima, tačiau vis tiek būtina nustatyti lengvatinius tarifus, bent jau vaistams. Nepatarčiau vienodai mažinti viso valstybės sektoriaus darbuotojų atlyginimų, juo labiau pensijų, nes jos ir dabar labai menkos. Abejoju, ar tokiais sprendimais Vyriausybei pavyks suvaldyti padėtį, kad nereikėtų kreiptis į TVF. Toks sprendimas bus neišvengiamas. TVF giria Vyriausybės planus, tačiau tai – politika. Iki begalybės išlaidų karpyti neįmanoma, anksčiau ar vėliau vis tiek teks kreiptis į TVF. Tai reikėjo padaryti anksčiau ir dabar nebereikėtų imtis tokių skausmingų sprendimų.

Be to, be TVF pagalbos Lietuvai nepavyks sumažinti biudžeto deficito, kad šis atitiktų Mastrichto kriterijus ir galėtume 2012 m. įsivesti eurą. Jeigu Vyriausybė išties pasiryžusi siekti įvesti eurą nuo 2012 m. pradžios, ji turi tik šį pusmetį apsispręsti, ar devalvuoti litą. Dabartinės valdžios pozicija rodo, kad ji to nedarys. Tačiau jeigu euro įvedimo data būtų 2012 m. pabaiga (paprastai euras įvedamas nuo sausio 1 d.), euro ir lito santykio pakeitimui turėtume pusantrų metų. O kas žino, kaip keistųsi padėtis per šį laikotarpį?

Daiva Rakauskaitė, Finansų analitikų asociacijos prezidentė

Valdžia elgiasi keistai – priešingai, nei sako ekonominė logika. Jeigu Vyriausybės tikslas yra surinkti daugiau pajamų į biudžetą, tai reikėtų arba didinti mokesčius ir nemažinti atlyginimų, kad žmonės galėtų tuos mokesčius mokėti, arba mažinti atlyginimus, bet steigti naujas darbo vietas. Jeigu nuo 1000 litų algos darbdavys nubraukia 100 litų, o valdžia dar padidina PVM (dėl to brangsta beveik visos prekės ir paslaugos) ir verčia mokėti didesnes įmokas "Sodrai", tai žmogus pradeda taupyti kiekvieną centą, vartojimas visiškai sumenksta. Tada verslininkai neturėdami pinigų atleidžia dar daugiau žmonių.

Manau, tokios Vyriausybės priemonės yra absoliučiai neveiksmingos. Šios valdžios represijos rudenį visą šalį prives prie rimtų bėdų, nes reikės vėl mokėti už šildymą. Jau dabar daug gyventojų, kuriems tai nepakeliama našta, o padidinus PVM, sąskaitos už šildymą dar išsipūs, ir neva sumažėjusi šildymo kaina to tikrai nekompensuos. Be to, kasdien daugėja ir bedarbių, kaip jie sugebės apmokėti tokias milžiniškas sąskaitas? Jeigu valdžia toliau spaus, žmonės išeis į gatves, nes bus alkani. Bręsta socialinis sprogimas.

O tai, kad visuomenė taip spaudžiama dėl euro iliuzijos yra gryniausia nesąmonė. Vargu ar iki 2012 m. Lietuva spės sumažinti biudžeto deficitą iki būtinų 3 proc. BVP. O norint įsivesti eurą 2012 m. šį kriterijų atitikti reikėtų jau 2011 m. Taigi nėra prasmės taip stengtis ir iki galimybių ribos spausti gyventojus bei verslą. Juolab kad Latvijos pavyzdys rodo, jog tokia taktika nepasiteisina. Nemanau, kad mūsų Vyriausybė rengiasi žengti Latvijos pėdomis ir skolintis iš TVF. Atrodo, valdžia tiesiog griebiasi bet kokių įmanomų priemonių, kopijuoja įvairių šalių sprendimus ir desperatiškai bando juos pritaikyti.

Prof. Jonas Čičinskas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, Europos studijų katedros vedėjas

Viltis įsilieti į euro zoną 2012 m. – labai menka, nes 2011 m. pirmą pusmetį teigiamą sprendimą turėtų priimti Europos centrinis bankas ir Europos Komisija. Tai reiškia, kad visus konvergencijos kriterijus (bendrijos reikalavimus – red. past.) Lietuva turėtų atitikti iki 2011 m. Taigi tam mums lieka pusantrų metų.

Mums svarbiausia neviršyti infliacijos kriterijaus. Ji gali būti tik 1,5 proc. didesnė nei trijų mažiausią infliaciją turinčių ES šalių infliacijos rodiklių vidurkis. Būtent šis rodiklis ir pakišo Lietuvai koją 2007 m. Dėl 0,1 proc. per didelės infliacijos (ES šalių vidurkis buvo 2,6 proc., o Lietuvos – 2,7 proc.) mes ir nepakliuvome į euro zoną. Be to, smunkant ekonomikai labai sunku bus pasiekti ir ne didesnį kaip 3 proc. BVP biudžeto deficitą. Tikrai neverta tikėtis, kad Europa į menkiausią neatitikimą pažvelgs pro pirštus. To nebus, nes Lietuva – pavyzdys kitoms šalims, Europos Komisija precedento daryti nuolaidas nereikia. Taigi tai beveik neįmanoma. Nebent Vyriausybė iš tikrųjų drastiškai sumažintų išlaidas, bet tam diržus susiveržti reikėtų bent kelis kartus smarkiau nei dabar. Reikėtų dar labiau karpyti atlyginimus, mažinti visas įmanomas išmokas, pašalpas, pensijas ir kompensacijas. Tokiu atveju labai smarkiai nukentėtų šimtai tūkstančių gyventojų. Tai, mano nuomone, yra per didelė auka. Dėl euro taip spausti visuomenės negalima. Ši valiuta mums reikalinga tam, kad galėtume lengviau ir pigiau skolintis bei atrodytume patikimesni užsienio investuotojams. Bet jei subalansuosime biudžetą, tai skolintis mums nebereikės. O vien euras užsienio investicijų nepritrauks. Taigi visuomenės atiduodama auka neatitinka naudos, kurį mums duotų bendra ES valiuta.

Prof. habil. dr. Povilas Gylys, Vilniaus universiteto Teorinės ekonomikos katedros vedėjas, 1992–1996 m. užsienio reikalų ministras

Mokesčius galima padidinti, bet vargu ar biudžetas pasipildys tiek, kiek planuojama. Aš tuo netikiu. Ir dauguma gyventojų ir verslininkų tuo netiki. Tai nereikėtų suduoti dar vieno skaudaus smūgio verslui ir vartotojams, nes mokesčių surinksim dar mažiau nei iki šiol.

Būkim biedni, bet teisingi – dėl visų šiandienos sunkumų vien dabartinės valdžios kaltinti negalima. Vis dėlto ekonomika buvo perkaitinta, leista pūstis nekilnojamojo turto kainų burbului. Be to, prisidėjo ir pasaulinė krizė.

Tačiau į valdžią atėjęs A.Kubilius padarė nemažai klaidų: neadekvačiai reaguojant į padėtį pasipylė visa nesusipratimų grandinė. Dabar lieka tik apgailestauti, kad dabartinė valdančioji dauguma visai be reikalo suvėlė visą mokesčių sistemą ir išgąsdino šalies verslą, ypač smulkųjį, bei vartotojus. Ekonomikoje daug ką lemia ir psichologiniai aspektai. Įbauginti gyventojai ypač skaičiuoja ir daug ko atsisako. O kai žmonės neperka, verslas nieko neparduoda. Iki šiol Vyriausybė kartoja, kad ji tikrai nesiskolins iš TVF. Niekaip nesuprantu, kodėl verslas, gyventojai gali skolintis, o valstybė – ne. Žinoma, beatodairiškai skolintis negalima, tačiau bet kuris žmogus, kai negali išgyventi, eina pas kaimyną ir prašo paskolinti. Tai kodėl mūsų valstybė negalėtų kreiptis į Europos Komisiją, į TVF ir paprašyti paskolinti palankiomis sąlygomis, kad visi galėtume išgyventi šį sunkų laikotarpį. Kai ekonomika atsigaus, skolą grąžinsim. O A.Kubilius laikosi pozicijos – mirsim, bet nesiskolinsim. Žinoma, dauguma žmonių Lietuvoje nemirs, bet patirs milžinišką sukrėtimą. Net ir galingiausių pasaulio valstybių lyderių (G 20) susitikime buvo akcentuota pagalba besivystančioms šalims. Gaila, kad mes patys save įspraudėm į kampą ir dabar atrodo, kad išeities išties nėra.